Seserys T.Andrijauskaitė ir M.Andrijauskaitė-Bakanauskienė net nudžiunga, kad neklausinėsiu apie dvyniško charakterio subtilumus. O pokalbio kodas bus linksmas ir žaismingas, kaip ir pačios pašnekovės. Identiškos išvaizdos merginų net kalbėjimo stilius panašus. Prieš atsakydamos į klausimą seserys daro ilgoką pauzę, kiekvieną atsakymą dainingu "aaaaa" palydėdamos. O paskui jau pyškina, tik spėk gaudyti, linksma greitakalbe, smagiu juoku tarsi mėgstamu desertu užsigardžiuodamos. Tad skanaus skaitymo ir jums!

JEI BŪČIAU...

... paukštis?

Teresė: Kolibris. Nes gyvena labai labai gražiame, egzotiškame pasaulyje. Gyvai jo dar nesu mačiusi, bet labai labai norėčiau.

Milda: Gal gandras būčiau? Nežinau... Toks lietuviškas paukštis. Asocijuojasi su Aukštaitija, gimtaisiais kraštais. Primena pavasarį, vasarą – mano mėgstamus metų laikus.

... naminis gyvūnas?

Teresė: Aaaaa... Turbūt norėčiau būti bet koks naminis gyvūnas – katinas ar šuo. Nesvarbu – tik kad neuždarytas namuose. Dabar nieko neauginu. Gyvename nedideliame bute, tad laikyti gyvūną ten būtų tikra kankynė. Užtai, kai nuvažiuojame pas draugą, kaimynų šuo atbėga pasitikti – toks nuostabus didelis juodas. Štai iš jo elgesio su manimi suprantu, kiek šuo gali būti laimingas, kai turi daug laisvės.

Milda: Katinas. Nes jis dėl nieko nesinervina. Miega kiaurą dieną. Aš irgi mėgstu pamiegoti. Ir katiną esu auginusi. Ne vieną. Visi man jie ramūs tokie atrodo. O aš pati tai mėgėja nervintis dėl visokiausių dalykų. Net ir dėl smulkmenų.

Visi mes pasinėrę į karjeras. Ar tai gerai? Na, jei tau 24-eri ir tu ari kaip jautis, kad kažkada kažką paskui galėtum daryti, – tai yra visiška nesąmonė.

... sausumos žinduolis?

Teresė: Nesu vegetarė, bet norėčiau būti žinduoliu, kuris neplėšikautų, t.y. nebūtų plėšrūnas. Nežinau, ar sugebėčiau perkąsti gerklę kitam (juokiasi). Dabar to mokausi, nes ilgą laiką maniau, kad iš esmės tai geras bruožas. Na, bandymas su visais gražiuoju sutarti. Bet laikui bėgant supratau, kad turiu pati už save pakovoti ir pati užtikrinti sau laimę. O sausumos gyvūnas? Gal koks zebriukas? Jį mažai musės erzina (kvatojasi), nes dryžuotas. Mačiau labai įdomų filmą apie spalvas. Kadangi zebrai yra dryžuoti, tai musės nelabai supranta, ant ko leidžiasi, tad juos kamuoja mažiau nei visus kitus savanos žinduolius.

Milda: Aaa... Gal pabūčiau panda. Pati kartais esu tokia išsiblaškiusi, vėjavaikiška. Ir pandos man tokios atrodo. Mielos ir besidžiaugiančios gyvenimu. Tiesa, gyvai šio gyvūno nesu mačiusi. Žinau, kad tuos savo bambukų ūglius kiauras dienas graužia (juokiasi). Bet aš irgi mėgėja sočiai pavalgyti!

... vandens gyventoja?

Teresė: Turbūt būčiau banginis. Taikus, bet jo niekas neužpuls. (O ar žinai, kad sesė norėtų būti planktonu? Juo minta banginiai – aut. past.) Oooooo... Cha cha cha... Geras!!! (Teresę ištinka juoko priepuolis.)

Dosjė: "Esu Teresė Andrijauskaitė. Dainuoju grupėje "Baltos varnos". Kilusi iš Zarasų, bet jau septintus metus gyvenu Vilniuje. Nemėgstu svogūnų. Bet apie tai jau turbūt visi žino", – juokiasi šiuo metu vairavimo egzaminui besiruošianti mergina.

Milda: Mmm? Vandens gyvūnas? Taip staigiai sunku sugalvoti. Nežinau. Gal tuomet būčiau planktonas. Kad vieną gražią naktį įsijungčiau į visų planktonų būrį, kuris, bangoms daužantis į krantą, šviečia iš tolo ir sudaro tokį magišką vaizdą – tarsi kokią jūros pašvaistę.

… augalų pasaulio atstovė?

Teresė: Turbūt kažkoks medis būčiau. Aukštas. Senas. Stiprus. Medis, kuris gali sukaupti per savo ilgaaamžiškumą labai daug augališkos patirties. Lietuvoje gal ąžuolas?

Milda: Būčiau koks nors vijoklis, besivyniojantis aplinkui kokį labai fainą menišką namuką, stovintį kokiame nors didmiesčio centre.

… kilusi iš akmenų karalystės?

Teresė: Hmm… Būčiau kristalas. Žydras. Tamsiame urve. Ir šviesčiau iš tolo. Laimingą akmenį ar turiu? Ne, neturiu. Bet turiu daugybę pakabukų, susijusių su tam tikrais prisiminimais. Deja, tarp jų nėra nė vieno su akmeniu. Ai, vis dėlto vieną turiu. Atlikėja Bjelle (mano draugė) padovanojo, iš Islandijos parvežtą. Tai nešiojau ant kaklo.

Milda: Ojezau… Nežinau. Gal norėčiau būti toksai raudonas akmenukas iš Islandijos. Bet jo pavadinimo nežinau. Kai viešėjau Islandijoje, vienoje vietoje mačiau tokių. Į Islandiją keliavau prieš trejus ketverius metus, bet nebūsiu originali išpažindama savo įspūdžius. Visi šią šalį vadina Mėnulio kraštu. Visąlaik tenai gali tikėtis nuotykių, nes gamta tiesiog nenuspėjama. Magiška vieta iš tiesų. Norėčiau ten sugrįžti.

JEI GALĖČIAU…

... savo gyvenimą pradėti iš naujo?

Teresė: Jei kas ir keistųsi, tai tiktai meno forma. Nežinau, ar mano asmenybė yra sutverta radikaliai keisti savo gyvenimo būdą. Galbūt norėčiau būti muzikos instrumentų arba baldų meistre. Per karantiną su medžiu pamėgau dirbti. Tuomet su draugu teko pagyventi kaime, kur buvo didelės dirbtuvės. Pirmas mano darbas – labai paprasta lentynėlė, sukalta vinimis. Antras blynas – kiek sudėtingesnis kompiuterio stalas. O per magistro studijas pasidariau savadarbę kalimbą. Tokį afrikietišką muzikos instrumentą, kurį sudaro dėžutė su liežuvėliais. Pirštais kabini ir groji. Tiesa, naujai "Baltų varnų" studijai pagaminau stalą ant ratukų. Dažniau su medžiu dirbti bijočiau (juokiasi). Galima lengvai susižeisti pirštukus: tuomet mano muzikantiškoji pusė nukentėtų. Bet jei Vilniuje turėčiau kokias nedideles dirbtuvėles ir medienos, tai tikrai rasčiau, ką su ja nuveikti (kvatojasi).

Milda: Nenorėčiau, ne... Dar šiame gyvenime yra ką sumodeliuoti. Labai džiugina, kad gimiau būtent čia, Lietuvoje. Todėl net nedrįsčiau kažkokio geresnio gyvenimo sau prašyti, nes yra begalė žmonių, kurie už mane sunkiau gyvena.

Labai džiugina, kad gimiau būtent čia, Lietuvoje. Todėl net nedrįsčiau kažkokio geresnio gyvenimo sau prašyti, nes yra begalė žmonių, kurie už mane sunkiau gyvena.

... gimti ir gyventi kitoje šalyje?

Teresė: Labiausiai iš širdies atsakant – Norvegija. Tai vienintelė šalis, kurioje esu praleidusi daugiausia laiko (neskaitant Lietuvos). Nuostabus kraštas, jo žmonės ir, žinoma, muzika. Bet ji mane domintų tik tuomet, jei gimčiau su tokiomis pačiomis mintimis, kokias turiu dabar. Dar patiktų Japonija. Bet gal per daug kultūriškai toli? Indonezija irgi gerai. Ten daug jūrų gėrybių, kurias labai mėgstu (vėl kvatojasi).

Milda: Aš esu patenkinta Lietuva – galiu tik pafantazuoti. Daug kas mane vilioja, bet vis dėlto labiau jaučiuosi skandinavė, baltė. Jei rinkčiausi, tai turbūt Islandiją. Mažai ten žmonių, bet jie kažkokie kitokie. Nesu su tais islandais kalbėjusi, bet stulbina vienas faktas – kiek toje mažoje šalyje sugeba atsirasti pasaulinio lygio muzikantų, stebinančių savo originalumu. Norėčiau gimti tenai ir išsiaiškinti, kodėl taip yra (juokiasi).

... Hanso Christiano Anderseno Undinėlė už savo gražų balsą gavo kojas ir virto žmogumi. Ko norėčiau mainais už savo balsą?

Teresė: Turbūt sparnų. Apie juos, kaip ir apie skraidymą, yra pusė mūsų (ir ne tik mūsų) dainų parašyta. Skraidyti būtų nuostabu. Bet čia mainai? Vietoj balso? Aha... Tuomet sunku. Ar galima išvis nemainyti? Gerai, pasilieku viską, kaip yra dabar.

Milda: Tikrai nėra nieko tokio, už ką galėčiau atiduoti savo balsą. Oi, ne. Tikrai ne!

Kredo: "Esu Milda Andrijauskaitė-Bakanauskienė. Grupės "Baltos varnos" narė. Save vadinu naivia kūrėja, tikinčia, kad mūsų muzika gali sukurti kažkiek magijos šiame pasaulyje", – atvirauja dvynė.

... įvaldyti visus norimus muzikos instrumentus, kokiais dar norėčiau išmokti groti?

Teresė: Nesu virtuozė, bet jau groju smuiku, gitara. Kažkiek pianinu. Norėčiau rimčiau įvaldyti ritmo instrumentus – t.y. būgnus. Kiekvienam muzikantui, manau, tai būtų naudinga.

Milda: Visų pirma, norėčiau geriau išmokti groti tais, kuriais dabar groju, – gitara ir smuiku. O paskui? Hmm... Net sunku ką nors ir išskirti. Gal bosas, būgnai, ritminė sekcija. Įvairūs folknišiniai instrumentai. Pavyzdžiui, kad ir Hardangerio smuikas ar ratukinė lyra. Nebūtinai turiu omeny "Baltų varnų" kūrybą. Kartais kažko norisi išmokti tiesiog dėl savęs, dėl asmeninio tobulėjimo.

... susitikti pokalbio su bet kuriuo pasaulio žmogumi?

Teresė: Tai būtų gamtos istorikas, gyvūnų žinovas Davidas Frederick‘as Attenboroughas. Jo balsas nuostabus. Tai žmogus, įgarsinęs pusę pasaulio dokumentinių filmų apie gamtą. Galėčiau iš jo daugiau visokių įdomių dalykų apie gyvūnus sužinoti, ne tik apie zebrus (juokiasi). Man įdomu žiūrėti filmus apie gamtą. Ypač apie vabzdžius, kurie yra tokie maži ir taip gerai organizuoti. Kita mano aistra – magiškasis jūros pasaulis.

Milda: Mmm... joooo... kaip sudėtinga... Kadangi pati kūriau indian stiliaus muziką, tai labai norėčiau pasikalbėti su islandiškos grupės "Figuros" kūrėjais. Paklausčiau, kaip jie kuria muziką. Tikrai būtų vertinga ir įdomu.

JEI TURĖČIAU...

... milijoną grynais?

Teresė: Kažkiek pinigėlių skirčiau šeimai. Kažkiek investuočiau į ateitį. Tai galėtų būti nekilnojamasis turtas arba akcijos, apie kurias nieko neišmanau. O trečioji pinigų dalis būtų malonumams. Daug keliaučiau, prisipirkčiau visokių muzikos instrumentų.

Milda: Uhu... visų pirma, jei tai įvyktų, tai taip greitai nespręsčiau, ką su jais daryti (juokiasi). Daryčiau viską lėtai. Todėl kad ir kokį atsakymą dabar pasakysiu, nebūtinai jis bus teisingas. Taigi... dalį pinigų duočiau tėvams, dalį investuočiau į savo ateitį, o už paskutiniąją dalį pasidaryčiau žiauriai geras atostogas kartu su savo vyru. Turbūt tiesiu taikymu mautume į Pietų Ameriką. Kokiam mėnesiui ar dviem.

... dvigubai daugiau valandų paroje?

Teresė: Oiiiii, šitas geras!!! Reikėtų. Visiems žmonėms šiuo metu brangiausias dalykas yra laikas. Visi mes pasinėrę į karjeras. Ar tai gerai? Na, jei tau 24-eri ir tu ari kaip jautis, kad kažkada kažką paskui galėtum daryti, – tai yra visiška nesąmonė. Juk tas laikas gali ir neateiti. Turi išmokti viską daryti dabar – ir dirbti, ir rasti laiko savo poilsiui, mėgstamai veiklai, kelionėms.

Milda: Jei turėčiau daugiau laiko, tai… turėčiau ir dvigubai daugiau darbo. Turbūt daugiau atsiduočiau kūrybai, kurią dabar dažnai užgožia repeticijos, visokie planavimai, koncertai ir pan. Tikrai pasigendu to laiko ramiai atsisėsti ir kurti.

... dar dešimt baltų varnų – seserų – ir tik vieną brolį, juodvarniu lakstantį?

Teresė: Jeigu jos būtų visos tokios, kaip mes su Milda, tai... Ojetau! Kiek būtų daug skambučių! Mes jau dabar su sese skambinamės dešimt kartų per dieną, o jei tų sesių būtų dar daugiau?! Telefonas neužtiltų! Žodžiu, būtų labai geri vakarėliai, daug chaoso ir, be abejonės, – a cappella grupė. O brolio? Na ne… Kažkaip niekada jo netrūko. Galbūt pasigedome trečios sesers – vien dėl trečio balso. Tik nepamenu, ar tikrai jos norėjome, ar tik taip juokavome (kvatojasi).

Milda: Nusišaučiau, tikrai (juokiasi). Užtenka man ir vienos sesers, labai aš ją myliu. O galbūt būtume kaip ta "The Kelly Family" grupė? Brolis? Apsauga? Na ne, nereikia. Mes viena kitą įpratusios nuo vaikystės saugoti.

... gebėjimą girdėti kitų žmonių mintis?

Teresė: Oi, būtų labai baisu... Ir dar labai sunku. Negalėtume normaliai su niekuo bendrauti. Juk kiekvienas iš mūsų turi savo minčių, kurių nekontroliuoja. Tu išgirstum apie save tokių dalykų, kurių žmogus tau tikrai nenori sakyti. O ypač einant gatve būtų visiškas chaosas... Turbūt net muzikos su ausinukais negalėčiau klausyti, jei girdėčiau visų praeivių mintis.

Milda: Oi, nenorėčiau. Nes manau, kad su daug kuo susipykčiau ir užbaigčiau gyvenimą viena su savo katėmis. Negalima girdėti kitų žmonių minčių. Kartais jos labai gražios, o kartais, deja, labai bjaurios. Tam ir yra duotas taktas, elgesio kultūra, kad nepasakytum, ko nereikia, neįžeistum. Turi mokėti atsirinkti, ką sakyti, o ko ne.

... tik vieną dieną, likusią gyventi šiame pasaulyje?

Teresė: Norėčiau apie tai nežinoti.

Milda: Būčiau su artimaisiais. Muzika yra svarbi, bet šeima – vis dėlto svarbiausias dalykas gyvenime.

... būti pasaulinio lygio žvaigžde, bet mainais už tai tektų velniui sielą parduoti?

Teresė: Nežinau, kas tas velnias ir kas ta siela. Bet kažkam kažką savo atiduoti? Gal ne... Nežinau, ar galėčiau gyventi su mintimi, kad šlovės pati nepasiekiau, bet ją nusipirkau?

Milda: Mano siekis nėra būti pasaulinio lygio žvaigžde. Tikrai nemanau, kad dauguma jų laimingos... Užtenka, kad galėčiau gyventi iš muzikos, rengti koncertus, kad būčiau gerbiama savo draugų, muzikantų bendruomenėje.

Apie grupę "Baltos varnos"

*Tautodailininkės Birutės Andrijauskienės ir etnografo, grupės "Sadūnai" įkūrėjo Gintaro Andrijausko dukros dvynės Teresė ir Milda nuo mažens augo muzikos apsuptyje. Buvo suburta ir šeiminė kapela "Viksva", po jos – postfolkloro grupė "Mindrauja".

*Grupę "Baltos varnos" merginos ėmėsi kurti vienuoliktoje klasėje. Iš pradžių buvo ir trečia draugė – Raminta Razmaitė. Pirmas sesių sugalvotas grupės pavadinimas turėjo būti "Kampas", bet pasirodė, kad tokia grupė jau yra. Taip atsirado "Baltos varnos". Pagal posakį ir merginų kitoniškumą. "Jei nebūtume baltos varnos, tuomet – gal juodos avys?" – juokiasi seserys, abi šiuo metu svajojančios apie vairuotojų pažymėjimus, kad į koncertus galėtų pačios važinėti. Teresė jau kelintąsyk laiko važiavimo egzaminą, o Milda dar tik planuoja į kursus užsirašyti.

*Grupė "Baltos varnos" 2013 m. buvo įvertinta Sauliaus Mykolaičio premija už ryškiausią debiutą, tais pačiais metais laimėjo 1-ąją vietą respublikiniame dainuojamosios poezijos konkurse. Klausytojai, besilankantys tokiuose festivaliuose kaip nacionalinis bardų festivalis "Purpurinis vakaras" Anykščiuose, tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis "Tai-aš", "Mėnuo juodaragis", "Akacijų alėja" ar "Saulėtosios naktys", turėjo galimybę pasiklausyti grupės kūrybos. 2017 m. surengtas debiutinio albumo "Dar nedaviau tau vardo" pristatymo turas po Lietuvą. 2019 m. grupė su styginių kvartetu įrašė plokštelę "Virsmas".

*Šiuo metu "Baltos varnos" įsirengia muzikos studiją Vilniuje, buvusiame Lukiškių kalėjime. Nuostabi vieta, šauni bendruomenė. Kalėjimo aura? Ne, atlikėjų nebaugina. Merginos sako, kad šį pastatą jau seniai apgaubusi nauja kūrybinė atmosfera, kylanti iš čia įsikūrusių muzikantų, dailininkų, fotografų ir kitų meno žmonių.