Pereiti į pagrindinį turinį

Atradimas 1000 kilometrų odisėjoje: estai pašėlusiai svetingi!

2009-10-04 17:11
Sunkumai: didžiausią pavojų irkluotojams kėlė Baltijos jūros bangos ir jūrligė.
Sunkumai: didžiausią pavojų irkluotojams kėlė Baltijos jūros bangos ir jūrligė. / Klubo "Keturios stichijos" archyvo nuotr.

1000 kilometrų – tokį kelią neseniai įveikė Lietuvos keliautojai baidare nuo Vilniaus iki Talino. Kelionė pažėrė ir gerąja, ir blogąja prasme pribloškiamų įspūdžių.

Įsimylėjo vaikystės upę

Vienintelis dalyvis, kuris ištvėrė visą mėnesio kelionę, buvo 34 metų kėdainietis Darius Plėštys. Jis buvo pagrindinis kelionės variklis, prie kurio kelioms dienoms nuolat prisidėdavo vis nauji pakeleiviai. Nekintantys dalykai jo kelionėje buvo tik jūrinė baidarė ir asmeniniai daiktai.

"Visuomet plaukdavau upėmis, ieškodamas ekstremalių potyrių, – pasakojo D.Plėštys. – Mėnuo, praleistas kelionėje, leido visai kitaip pamatyti gamtą. Atradau savo upę. Nuo mažens gyvenau prie Nevėžio, tačiau tik plaukdamas prieš srovę supratau, kad tai – iš tiesų mano upė. Nemune ar Neryje jautiesi tarsi plauktum autostrada. Plaukiant Nevėžiu, vietomis plauki plačia upe, atsiranda srovė, o vietomis upė tiek susiaurėja, kad beveik dingsta. Skardžiai, posūkiai – Nevėžis visada keičiasi."

Upės grožis pradėjo blankti, kai dvivietė baidarė pasiekė Panevėžį.

"Ties Panevėžiu upėje pasirodė įspūdingi šiukšlynai. Nevėžis ten apleistas, visur išvirtę medžiai ir kaupiasi šiukšlės. Plaukėme ir juokavome, kad žinome, jog artėjame prie Panevėžio, nes upėje plaukioja kineskopai", – prisiminė D.Plėštys.

Dėl nepraplaukiamų nuvirtusių medžių ir šiukšlynų keliautojai Panevėžio nepasiekė ir pasuko atgal.

Pirmieji nusivylimai

Pasukę į Sanžilės kanalą keliautojai tikėjosi greitai pasiekti Lėvens upę ir ja priplaukti Mūšą, po to Lielupę, esančią jau Latvijos teritorijoje, tačiau teko dar kartą gerokai nustebti.

"Sanžilės kanale tarp Nevėžio ir Lėvens buvo nuvirtęs medis, už kurio driekėsi apie 100 metrų šiukšlių. Jomis beveik gali eiti ir nenuskęsi. Baidares teko persitempti, nes nebūtume paplaukę. Tokie vaizdai protu nesuvokiami. Lietuviai – garsiai kriuksinčios kiaulės, kur ėda, ten ir dergia, ir dar piktindamiesi garsiai kriuksi. Tokia mūsų natūra", – nusivylimo gamtos teršėjais neslėpė D.Plėštys.

Kelionėje per tris Baltijos valstybes baidarininkai įsitikino, kad labiausiai gamtą teršia lietuviai.

"Išlipus į krantą ir norint pasistatyti palapinę, tenka kuopti šiukšles, išrankioti nuodėgulius. Tokių vaizdų nei Estijoje, nei Latvijoje nepamatysi. Pas juos skiriamos didesnės baudos už gamtos niokojimą, be to, ir kitoks požiūris. Pas mus bet kuri gražesnė vieta apdergta", – pasakojo D.Plėštys.

Lėvens upe priplaukę Pasvalį keliautojai negalėjo atsistebėti iš kanalizacijos virstančia dvokiančia ruda mase.

"Įkišus irklą į vandenį, jis išnykdavo rudoje masėje. Lėvens, Mūšos ir Lielupės nenoriu prisiminti, jos labai apaugusios žole ir seklios, todėl net tris dienas baidare teko ne plaukti, o ją vilkti", – pasakojo D.Plėštys.

Su D.Plėščiu kelionėje dalyvavo dar aštuoni keliautojai iš Lietuvos, kurie nuolat keitėsi. Prie pagrindinės baidarės kartais prisijungdavo palydos komandos.

Uoste laviravo tarp laivų

Mažiausiai prisiminimų ir įspūdžių keliautojams paliko Latvija, kuri išsiskyrė tik nepalyginamai švaresne gamta nei Lietuvoje. Latvių žurnalistai mažiausiai domėjosi lietuvių projektu, tačiau ir čia netrūko linksmų, o kartais ir nemalonių įspūdžių.

"Ties Bauske sutikti latviai mus pasveikino lietuviškai. "Braliai lietuviai!" – sušuko jie. Tai mus pralinksmino, tačiau išplaukus į jūrą mus pasveikino girtas latvis, kuris ėmė piktintis, kodėl mes plaukiame jo jūra", – prisiminė D.Plėštys.

Įspūdį keliautojams paliko Rygos uostas, kuriame mažai baidarei teko laviruoti tarp didelių laivų.

"Plaukdami šalia didžiulių keleivinių keltų nežinodavome, kur dėtis, tekdavo greičiau irkluoti. Prisispausti prie krantinės nelabai pavykdavo, nes nuo laivo atėjusi banga galėjo apversti. Bet priekaištų, kad trukdau laivų eismui, nesulaukiau", – su šypsena prisiminė keliautojas.

Daugelis žmonių, sutiktų Lietuvoje ir Latvijoje, beveik visada geranoriškai pagelbėdavo keliautojams. Jie dažniausiai pasiūlydavo apsinakvoti jų žemėje, pavaišindavo medumi ar vynu, o kai kurie svečiams užkurdavo ir pirtį.

Užklupo jūros liga

Vis dėlto daugiausiai teigiamų įspūdžių ir nuotykių lietuviai patyrė Estijoje. Įveikę Latvijos upes, keliautojai jūra pasiekė Kolkos iškyšulį, iš kurio nusprendė plaukti į Saremos salą. Ši kelionė baidarininkams kėlė realų pavojų, nes teko plaukti atvira jūra.

"Sukilo bangos, pūtė stiprus priešpriešinis vėjas. Per valandą teįveikėme tris kilometrus, pamatėme, kad tai bergždžias reikalas, teko gręžtis atgal, irtis į krantą ir laukti kitos dienos. Susiradome vietinį kapitoną, kuris savo laivu kelia žmones į Saremos salą, jis rekomendavo išplaukti ryte, nes kitaip tinkamos plaukti dienos reikės laukti dar keletą parų. Taip ir padarėme, nieko nelaukę kitą rytą išplaukėme", – prisiminė D.Plėštys.

Pradžioje tvyrojusį rūką pakeitė vėjas ir bangos. Keliautojams teko patirti, kad su vandens stichija juokauti negalima.

"Valandą išsilaikiau, stengiausi žiūrėti į horizontą, tačiau jūra mane vis tiek įveikė. Prasidėjus jūrligei, norėjosi padėti irklą ir miegoti. Pasidarė labai bloga, žuvis šėriau kaip iš gaisrinės žarnos. Sukosi vienintelė mintis – pasiekti krantą. Vėliau pajutau pagerėjimą, ėmiau giliai kvėpuoti, ir tai padėjo. Likusį kelią dainavau, prisiminiau visas užmirštas dainas. Prisižadėjau sau, kad pasiekęs krantą pabučiuosiu žemę, taip vėliau ir pasielgiau", – plaukimą į Saremos salą prisiminė su D.Plėščiu plaukęs Julius Survila.

Pamatę, kad vėjas ir bangos pradėjo nešti baidarę į Rygos įlanką, keliautojai turėjo pakeisti kursą.

Baidarininkai planavo, kad pasiekti Saremos salai pakaks įveikti 38 km, bet, bangoms nunešus baidarę į šalį, kelias pailgėjo iki 50 km.

Estai nustebino vaišingumu

Estijos spaudoje, skirtingai nei latvių, netrūko straipsnių apie lietuvius keliautojus, jais domėjosi nacionalinė televizija. Ne ką mažesnį dėmesį skyrė vietos gyventojai. Saremos saloje svečius sutiko vietinis baidarių entuziastas Martas Melderis.

Iš šiaurinės Baltijos valstybės keliautojai grįžo visiškai sugriovę stereotipus apie lėtus estus ir lietuvių svetingumą, kuris, palyginti su estiškuoju, nublanko.

"Vos išlipę Estijos saloje, krante sutikome senuką estą, kuris iš karto pasiūlė palapines pasistatyti jo namo kieme. Pernakvoti jis pasiūlė statomame svečių name. Kadangi esame tikri lietuviai, ėmėme aiškinti, kad nenorime trukdyti. Senasis estas labai nustebo ir paklausė, ar tikrai nenorime geresnių sąlygų. Tada sutikome. Netrukus šeimininkas pranešė, kad mums užkūrė pirtelę. Pasijutome tarsi iš pragaro patekę į rojų", – su šypsena prisiminė J.Survila.

"Mus atpažino viename Saremos bare. Pradžioje žmogus nepatikėjo, kad tai – mes, vėliau, kai prakalbome lietuviškai, jis puolė mus sveikinti, o po to siūlėsi pavaišinti gėrimu ir užsakyti pietus, bet nepiktnaudžiavome, vaišių atsisakėme", – estų reakciją prisiminė D.Plėštys.

"Mus pasitikę vietiniai pasiūlė nuvykti į už 20 kilometrų esančią pirtį. Nustebome: kaip galima uoste palikti baidarę? Bet pasitikusieji patikino, kad baidarei nieko nenutiks. Ir iš tiesų grįžę kitą rytą baidarę radome nepaliestą su visais joje buvusiais daiktais. Ar tokia situacija įmanoma Lietuvoje? Apie estus, kuriuos lietuviai traukia per dantį, susidarėme kuo geriausią įspūdį. Mums reikia iš jų daug ko pasimokyti", – kalbėjo D.Plėštys.

Grįš paplaukioti Baltija

Sunkiausiu etapu keliautojai vadina plaukimą Suomijos įlanka, kuri pasirodė ypač nesvetinga.

"Didžiausios bangos sukilo jau įplaukus į Suomijos įlanką, kuri pasižymi gelmėmis, todėl bangos turi kur įsibėgėti ir yra daug didesnės nei kitose Baltijos jūros vietose. Be to, pakrantė labiau nusėta akmenimis", – pasakojo D.Plėštys.

Į vieną tokių akmenų keliautojai iš Lietuvos vos nesudaužė savo baidarės. Tik atsidūrę už akmens atsikvėpė lengviau. Tačiau išvengti, kad baidarė neapvirstų, lietuviams nepavyko.

"Buvome su hidrokostiumais ir gelbėjimo liemenėmis, todėl nebuvo šalta. Nors esu nerūkantis, tačiau pasiekęs krantą labai norėjau parūkyti, deja, bendrakeleivės cigaretės, kaip ir visi daiktai, buvo šlapios", – pasakojo D.Plėštys.

Pati sunkiausia buvo paskutinė jūrmylė, likusi iki Talino. Tada bangos sulaužė vienos lydinčiosios baidarės vairą, o pagrindine baidare plaukę keliautojai į oficialias sutikimo iškilmes pavėlavo keletą valandų.

Mėnesį baidarėje praleidęs D.Plėštys teigia, kad ir antrą kartą plauktų į panašią kelionę, tačiau norėtų aplankyti daugiau Estijos salų.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų