„Ko gero, vienas nesmagiausių jausmų yra planuoti vestuves tokiu jautriu periodu. Kai pradėjom planuoti, karo dar nebuvo, viską dėliojome su šventine nuotaika. O savaitę prieš šventę viskas apsivertė. Labai jautriai reaguoju į vykstančius įvykius Ukrainoje, todėl to ignoruoti negali. Pradėjus planuoti šventę tikrai nesitikėjau, kad vestuvių išvakarėse, užuot besijaudinusi dėl šventės, iš rankų nepaleisiu telefono ir seksiu kiekvieną įvykį Ukrainoje su ašaromis akyse. Ten turiu tiek draugų, tiek verslo partnerių, ir sunku suvokti, kad tokie baisūs įvykiai gali vykti šiais laikais. Iki dabar kasdien, kartu su visu pasauliu, meldžiuosi, kad tai kuo greičiau baigtųsi. Kadangi viskas jau buvo suplanuota, sumokėta, ceremoniją nusprendėme padaryti. Tokiu momentu supranti, kad labiausiai reikia vertinti žmones, esančius šalia. Supranti visko laikinumą ir trapumą. Reikia daugiau rodyti meilę, rūpestį, nes, kaip parodė pasaulio įvykiai, niekada nežinai, kas gali nutikti“, – pasakojo G. Eimantaitė Armalė.

„Vestuvėms buvo pasirinkta juoda suknelė, ji pasiūta paskutinę savaitę prieš ceremoniją. Pati sutuoktuvių ceremonija vyko Raudondvario dvare ir nieko nelaukę išdūmėme į Italiją. Dažnam lietuviui vestuvės Italijoje kvepia romantika, todėl rekomenduojame nebijoti ir surizikuoti. Visai nesunku surasti kokybišką fotografą, fotosesijų vietas, tik reikia įdėti šiek tiek darbo“, – tikino ji.

Gintarė Eimantaitė ir Andrius Armalis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Italams labai patiko juoda vestuvinė suknelė su baltu veliumu, daugelis bandė slapta nufotografuoti. O vyresnės italės moterys nepraeidavo pro šalį nepasakiusios „Belissimo“. Italai įpratę prie mados naujovių, inovatyvių sprendimų. Kas Lietuvoje tabu – Italijoje visai ne. Prie jaunosios taip pat buvo priėjusi vietinių mados namu dizainerė ir paprašė nuotraukos.

„Kalbant apie šventę, mūsų planas buvo avantiūra, todėl nieko daug neplanavome. Žmonės, planuodami vestuves, dažnai per daug sureikšmina smulkmenas ir pameta tą simbolinę šventės dvasią. Mes leidome įvykiams klostytis kaip bus lemta. Ir net šventinei vakarienei pasirinkom ne Michelin žvaigždutes turintį restoraną, o vietinę, šeimos dvasia alsuojančią piceriją. O kodėl ne? Ten jokios pompastikos ir daug nuostabių iš kartos į kartą saugotų tradicijų, o juk tai ir yra didžiausia šeimos simbolika!“ – juokėsi jaunavedžiai.