„Viskas laike yra sąlygiška, praėjusi akimirka jau negrįžta. Ką žmogus gali palikt po savęs? Kankintis „Lamborghini“, ar kaip jie ten vadinasi? Ar pilyse? Čia ne man skirta. Nutariau, kad reikia tai palikti žmonėms, kad jie galėtų pamatyti, o ne kabotų ar gulėtų rūsiuose“, – apie dovanotus paveikslus pasakojo kolekcininkas ir verslininkas.

Valdovų rūmuose dabar eksponuojami garsių XIV–XVII a. Italijos dailininkų paveikslai. Jais pasigrožėti gali kiekvienas norintis. Paveiksluose – šventųjų gyvenimo akimirkos, artimos ir pačiam Pranui.

„Norisi, kad žmonės matytų, žinotų šiek tiek mūsų Europos istorijos dalį. Kad tai juos kultūrintų, trauktų, kad jie iš Lietuvos nevažiuotų, nebėgtų, o sugrįžtų pasisėmę žinių. Kitaip neišlaikysime Lietuvos“, – įsitikinęs verslininkas.

LNK stop kadras

P. Kiznis – turtingas verslininkas, jo turtas, kaip skelbiama spaudoje, vertinamas 96 milijonais eurų. Tačiau taip buvo ne visada – jis augo tremtyje ir iki šiol pamena kelionę į tremtį gyvuliniu traukiniu 1951-aisiais.

„Tėvas man gyvuliniame vagone įtaisė lentyną aukščiau atitvarų, priešais nedidelį langelį su grotomis, todėl kažką galėjau, matyt, ir šviežias oras pakliūdavo. Visko mačiau. Mačiau, kaip ištempia mirusius iš vagono, tiesiog kaip skudurą numeta žmogų“, – tremties istoriją prisiminė P. Kiznis.

Kelionė į Sibirą, tolimojo Tomsko sritį, truko apie mėnesį. Tremtyje Sibire Kiznių šeima prabuvo daugiau nei devynerius metus. Ten, dar būdamas vaikas, Pranas pradėjo verslauti.

„Per upę, kuri maždaug pločio kaip Nemunas ties Rusne, tokį Obės intaką, pradėjau plukdyti žmones. Tai truko kokius ketverius metus. Pradžioje būdavo sunku irkluoti, nes man tada viso labo buvo turbūt 10 ar 11 metų. Stengdavausi už irklo pasodint keleivį, už tai jis nemokėdavo nieko. O atgal jau persiirdavau pats. Galiu pasakyti, kad jau apie 1955 metus uždirbdavau daugiau negu tėvas“, – graudinosi darbą tremtyje prisiminęs verslininkas.

P. Kiznis / LNK stop kadras

Noriu kažką padaryti, kas liktų Lietuvai. Amžino nieko nėra, bet kad Lietuva išliktų amžiams.

Po devynerių metų praleistų tremtyje Pranas su šeima grįžo atgal į Lietuvą. Gyvenimą reikėjo pradėti iš naujo. Vyras mokėsi net kelias specialybes iškart, tapo technikos mokslų daktaru. Tačiau kilti mokslo karjeros laiptais P. Kiznis negalėjo dėl biografijos. Šeima nebuvo laikoma lojalia sovietų okupantams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Pranas pradėjo verslauti. Įkūrė pakuočių gamybos įmonę. Pradžioje verslininkui dirbo šeši darbuotojai. Dabar jų – jau 600.

Prano įmonė šiandien garsi visame pasaulyje. Jos savininkas yra gavęs padėką nuo popiežiaus Pranciškaus, kai padėjo atstatyti savo gimtojo miestelio Daujėnų bažnyčią. Verslininkas taip pat prisidėjo ir prie Kauno Vyčio pastatymo. O gimtame Pasvalyje Pranas pastatė paminklą poetui Bernardui Brazdžioniu.

„Aš iš viso to neskaičiuoju, noriu kažką padaryti, kas liktų Lietuvai, Lietuvos žmonėms, kas primintų valstybės istoriją, kas nuvestų į ateitį. Nežinau, ką dabar po savęs paliks dabartinė karta, bet šiandien mano toks vidinis įsipareigojimas daryti viską, kad Lietuva išliktų. Amžino nieko nėra, bet kad Lietuva išliktų amžiams“, – Valdovų rūmuose šalia savo dovanotos kolekcijos kalbėjo verslininkas.