Ne vienas meno mylėtojas kaunietis šįvakar skubės į sostinę, kad pamatytų išskirtinius svečius – pasaulyje gerai žinomos choreografės Sazhos Waltz šokėjų trupę, pristatysiančią spektaklį „Kūnai“. Apie kūrybos kelią, šokio magiją – išskirtinis interviu su pačia S.Waltz.

– Koks buvo jūsų pirmas susidūrimas su šokiu?

– Pradėjau šokti, kai man buvo penkeri. Buvau labai judrus vaikas, todėl tėvai norėjo, kad ką nors veikčiau su šokiu, kad galėčiau išlieti savo energiją. Man pasisekė, kad mūsų gatvėje gyveno šokio mokytoja, ji buvo Mary Wigman (vokiečių išraiškos šokio, vadinamo Ausdruckstanz, atstovė – red. past.) mokinė. Taip susidūriau su šokiu. Kaip šokėja lavintis pradėjau būdama dvylikos, šokau baletą, modernųjį šokį, Graham techniką ir kt. Būdama penkiolikos ar šešiolikos atradau kontaktinę improvizaciją ir tuomet nusprendžiau, jog noriu studijuoti šokį.

– Iš pradžių ėjote šokėjos karjeros keliu. Kaip pasukote į choreografiją?

– Mane visuomet domino choreografija. Dar prieš pradėdama studijas Amsterdame, taip pat studijuodama kūriau nedidelės apimties šokio miniatiūras. Tiesiog žinojau, kad noriu ir šokti, ir kurti. SNDO (School for New Dance Development – red. past.), kurioje studijavau, orientuojamasi į kūrybingumą. Kasmet turėjome sukurti ir parodyti savo šokio spektaklį. Niekad neišskyriau šokimo ir choreografijos, man tai buvo neatskiriami elementai.

– O kuo traukia šokis apskritai?

– Tai su niekuo nepalyginama patirtis. Tai išraiškos ir saviraiškos būdas, kuris leidžia išgyventi būtent šią akimirką. Šokis neatskiriamas nuo gyvenimo energijos. Šokant spektaklyje ta gyvenimo energija dar labiau suintensyvinama. Išreikšti save kūno kalba – tai pasitenkinimą teikiantis jausmas. To man labai trūksta, nes beveik nebešoku. Šoku tik keliuose projektuose, tačiau amžius nebeleidžia dalyvauti didelės apimties šokio spektakliuose.

– Kaip kuriate? Kokią darbo metodiką naudojate?

– Kiekvieną kartą vis skirtingai, priklausomai nuo spektaklio žanro ir temos. Jei dirbu su muzikos kūriniu, pvz., koncertu fortepijonui, čia jau turiu muziką kaip kūrinio pagrindą. O jei dirbu su tokiais spektakliais kaip „Kūnai“, tuomet turiu vieną didžiulę temą, ją suskirstau į potemes ir šias analizuoju, užduodama šokėjams klausimus ir skirdama jiems užduotis. Visą medžiagą apdorojame dialogu. Kiekvienas kūrybos procesas turi savo „įgyvendinimo“ laiką. Muzikiniams kūriniams taip pat skiriu temas, tačiau čia vyrauja dominuojantys muzikiniai motyvai. Periodą, kai improvizuojame tam tikra tema, stengiuos išlaikyti kuo ilgesnį. Jis būna labai intensyvus. Pamažu kristalizuojasi mane dominanti forma, ją apibrėžiu.

– Koks yra šokėjų indėlis į kūrybos procesą? Kas imasi dramaturginių sprendimų?

– Dramaturgija – tai mano kelias. Tačiau kai improvizuojame, ko nors ieškome, visuomet klausiu šokėjų: „Kaip jautiesi, tai darydamas (-a)?“, „Ar judesiai logiški?“, „Ar yra duobių?“. Nes judėdami šokėjai choreografinę medžiagą jaučia iš vidaus. Visuomet vyksta dialogas su šokėjais, tačiau galutinius kompozicinio piešinio sprendimus priimu aš.

– Kiekvienas kūnas turi ribas. Ar susiduriate su šokėjų kūno ribotumo problemomis ir kaip jas sprendžiate?

– Šokėjai neretai susižeidžia – jiems skauda kelį, nugarą, šen ar ten – ir tuomet tenka ieškoti kito sprendimo būdo, kuris dažnai būna labai įdomus, atveriantis naujas galimybes. Būna ir taip, jog noriu, kad šokėjai improvizuotų vaizdiniais, kurių išreikšti absoliučiai neįmanoma. Kita vertus, tai vis tiek šioks toks prisilietimas ir kartu jaudinanti patirtis. Tai siekis, panašus į siekį, kad išsipildytų svajonė. Savo kūryboje dažnai naudoju vaizdinius iš savo sapnų.

– Kokios šokėjų savybės, ypatybės jums svarbios?

– Sunku išreikšti žodžiais. Šokėjas turi turėti ką nors, kas mane traukia, žavi. Tai gali būti ir kas nors kaprizinga. Šokėjai turi turėti gerus šokio technikos pagrindus, tačiau neprivalo būti įvairių šokio technikų virtuozai. Pavyzdžiui, statydama choreografines operas dirbu su operos solistais, kurie, žvelgiant iš šokio pusės, yra mėgėjai, neturintys šokio išsilavinimo. Tačiau tai manęs nestabdo. O šokėjams svarbūs tarpžmogiški kriterijai, svarbu, kad ir aš, ir visa trupė galėtume dirbti su tuo žmogumi. Nes mes esame tarsi vienas organizmas, viena bendra sistema. Visgi kartais į trupę priimu ir labai savitų asmenybių, kurios man svetimos. Mano intuicija pasiteisino, nes mano šokėjai jau daug metų dirba mano trupėje. Yra labai tylių šokėjų, intravertų ir ekstravertų, išties daug skirtingų asmenybių. Būtent tai ir noriu išreikšti savo darbuose – mūsų visuomenės paletę, parodyti gyvenimo veidrodį.

– O kaip atradote lietuvį Virgį Puodžiūną, kuris šoka ir „Kūnuose“?

– Kai perėmiau vadovavimą „Schaubühne am Lehniner Platz“ teatre, galėjau savo trupės sudėtį padvigubinti iki dvylikos šokėjų. Virgis į atranką atvyko iš Vaimaro. Tuo metu Vaimaro nacionaliniame teatre jis dirbo kartu su choreografu ir režisieriumi Joachimu Schlömeriu. Mano atranką sudarė ilgalaikės šokio dirbtuvės ir nedidelis projektas. Atsirinkau trylika žmonių, tačiau teatras siūlė tik dvylika etatų. Tuomet kovojau su teatru, kad gaučiau tryliktą etatą. Ir gavau.

– Jūsų trupės pavadinimas „Sasha Waltz & Guests“ signalizuoja, kad trupės durys atviros svečiams šokėjams ir svečiams choreografams. Nedaugelis šokio trupių vykdo šią politiką. Kodėl taip nusprendėte?

– 1993 m., kai įkūriau trupę, šokėjams negalėjau pasiūlyti nuolatinių darbo sutarčių. Aš ir pati neturėjau sutarties. Viskas priklausė nuo finansų, skirtų atskiriems šokio projektams. Galėjau samdyti šokėjus trijų mėnesių kūrybos procesui, pasirodymams ir tiek. Todėl kviečiausi šokėjus kaip svečius ir tai tęsėsi iki pat 2000 m., kai perėjau dirbti į „Schaubühne“ teatrą. Nuolatinė trupės sudėtis susiformavo nuo Virgio karjeros mano trupėje pradžios. Tačiau buvo projektų, kuriems įgyvendinti ir toliau kviečiau laisvai samdomus šokėjus. Taip pat yra daugybė menininkų – kompozitorių, muzikantų, vizualiųjų menų kūrėjų, scenografų, su kuriais mielai dirbu, tačiau jie negyvena Berlyne. Taip ir susiformavo svečio statuso sistema. O nuolatinę trupę iki dabar sudaro trylika šokėjų.

– Pasaulinio garso trupė, turinti trylika šokėjų, – tai daug ar mažai?

– Mano darbai yra didelės apimties, reikėtų mažiausiai 26–30 šokėjų. Ne kartą dėl to kovojau, tačiau sutarčių nepadaugėjo. Turiu nuolatinį repertuarą – 18 spektaklių, kuriuos puoselėju, atnaujinu ir rodau, tačiau su trylikos šokėjų trupe tai nepaprastai sunkus darbas. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti: Vupertalio šokio teatras (teatrą įkūrė vokiečių šokio teatro pradininkė Pina Bausch – red. past.) turi trisdešimt šokėjų, o ką jau kalbėti apie baleto trupes. Štutgarto baletas turi 50 šokėjų, kitos baleto trupės laviruoja nuo 80 iki 150 šokėjų.

– Jūsų vyras Jochenas Sandigas yra ne tik prodiuseris, bet ir meno vadovas, dramaturgas. Kas būna, kai susitinka dvi kūrybingos asmenybės?

– Kyla ir konfliktų, būna nelengva, tačiau dirbdami kartu mes labai daug ko pasiekėme, mes vienas kitą puikiai papildome. Mano vyras dabar ėmėsi režisūros, aš jį net pastūmėjau imtis šio žingsnio.

– Ar jūsų vaikai irgi šoka?

– Taip, jie šoka ir pasirodo mano spektakliuose. Mano 15 metų sūnus, tiesa, labiau linksta į mokslus, bet jis domisi ir dvikovomis, mielai šoka hiphopą. Per gastroles jie keliauja kartu. Žinoma, jei nereikia į mokyklą.

– Jūs pati daug keliaujate. Ar einate į teatro, šokio spektaklius? Teatre ieškote įkvėpimo ar atsipalaiduojate?

– Labai mielai einu į koncertus, nes pastaruosius penkerius metus daug dirbu su muzika. Taip pat einu ir į teatro, šokio spektaklius, į operą, kiną ir parodas. Mielai pasižiūriu, kas domina jaunus choreografus, ką ir kaip jie kuria. Tačiau jei pati kuriu spektaklį arba repetuoju, stengiuosi atsiriboti nuo bet kokios įtakos.

– Jei nebūtumėte sutikusi šokio, kaip atrodytų jūsų gyvenimas dabar?

– Tuomet būčiau kitos meno srities atstovė – būčiau dailininkė arba performanso atlikėja, gal aktorė.