– Jau 20 metų esate žurnalistas, dirbate LRT. Šiuo metu kuriate laidą „LRT girdi“, bet ne tik ją?

– Taip, dar prodiusuoju kitą LRT laidą „Gamtininko užrašai“ su Mariumi Čepuliu, režisuoju „Sodininko kalendorių“. Beje, šios laidos prodiuserė yra ir mano žmona Silvija, su kuria gyvename ir dirbame drauge. Visose savo laidose mėgstu ir pats pafilmuoti, ir pakelti į dangų droną. Mane domina viskas, kas susiję su audiovizualika. Stengiuosi tobulėti šioje srityje.

– Sausį bus metai, kai pradėjote dirbti „LRT girdi“. Ši laida turi gražią misiją – ne vien pranešti žinią, kad žmogų kamuoja kažkokia problema, bet ir pasiaiškinti, kas konkrečiu atveju jam galėtų padėti. Sakykite, ar televizija, viešumas dažnai atveria reikiamų instancijų ir kabinetų duris?

– Labai džiaugiuosi, kad per tuos metus įgavome daugiau žinomumo ir kad mūsų pašnekovai – valdininkai, verslininkai, politikai, kai beldžiamės pas juos, jau mus atpažįsta. Nereikia net sakyti, kad „LRT girdi“ rodoma ketvirtadieniais, 19.30 val., prieš „Panoramą“.

Daugybę metų dirbdamas žiniasklaidoje visada tikėjau, kad būtent ji yra ketvirtoji valdžia, kuri geba pajudinti ledus, kai žmogus, turintis problemą, patenka į įstatymų pleištą, pasimeta, nebežino, ką daryti; kai jo nenori išgirsti visos kitos valdžios. Tada žmogus kreipiasi į mus ir, patikėkite, kamera ir prie atlapo prisegtas mikrofonas puikiai veikia (juokiasi).

– Turbūt pasitaiko ir tokių atvejų, kai valdžios žmonės nenori su jumis bendrauti? Ką tuomet darote?

– Dažniausiai nenoras bendrauti labai aiškiai pasimato dar susirašinėjant elektroniniais laiškais. Pastebėjau, kad yra kelios institucijos, kurios kaskart daro viską, kad tik išvengtų tiesioginio kontakto su žiniasklaida. Jos permeta savo pasiaiškinimus kitiems ir pan. Tai ne juokais piktina. Mes gyvename demokratinėje visuomenėje ir, jei pasirinkai politiko, verslininko ar valdininko kelią, privalai ne numesti atsakomybę kam nors kitam, o prisiimti ją pats, pateikti žmogui reikalingus atsakymus. Laimei, taip besielgiančių, nemėgstančių akių kontakto valdiškų institucijų nėra labai daug. Kodėl jos taip daro? Dėl įvairių priežasčių – baimės, tinginystės, atsakomybės stokos.

Pradėdamas kurti laidą viena ar kita tema, aš jiems bandau įrodyti, kodėl svarbu nesislėpti, o pakomentuoti susidariusią situaciją. Juk, išgirdęs protingų argumentų, ir pats žmogus gali pakeisti savo nuomonę – nebepykti ant valdžios atstovų, kurie, jo nuomone, nenorėjo padėti. Valdiškoms institucijoms linkėčiau mažiau baimių ir daugiau bandymų išsiaiškinti, kaip vienai ar kitai žmogų ištikusiai problemai užkirsti kelią ateityje. Juk mūsų, laidos kūrėjų, darbas yra ne ką nors apkaltinti, užsipulti ar pririšti prie viešo gėdos stulpo, o rasti atsakymą ir kelią iš sudėtingos situacijos.

T. Kaunecko, LRT, D. Bur­kaus­ko asmeninio archyvo nuotr.

– Iniciatyva „LRT girdi“ vyksta keliais frontais – gavę temą jūs, televizininkai, susitinkate su kolegomis iš radijo, naujienų tarnybos, LRT portalo, drauge aptariate temas ir jas pasiskirstote. Tarkime, jei žmogus viešai nenori rodyti savo veido, siūlote apie problemą kalbėti per radiją ar LRT portalo straipsnį…

– Visiškai teisingai. Mes renkamės kiekvieną savaitę, analizuojame žmonių atsiųstas problemas ir tariamės, kuri platforma kuriai temai, žmogui pati tinkamiausia. Vizualesni variantai keliauja į „Panoramą“ arba laidą „LRT girdi“. Kiti – į radiją ar portalą.

– Kokie skauduliai Lietuvos žmonėms šiandien yra patys opiausi?

– Dažnai tai būna tiesiog einamieji reikalai – dėl žemės, tam tikrų savivaldos veiksmų, kurie, žmogaus manymu, pažeidžia jo teisę į kokybiškesnį gyvenimą. Neretai gauname socialinių užklausų dėl pensininkų, žmonių su negalia, vienišų mamų. Žmones domina elektros tiekimo niuansai ir kainos. Beje, LRT mediatekoje ši tema sulaukė didžiulio susidomėjimo. Ją aplenkė tik viena iš paskutiniųjų mūsų istorijų apie mikroplastiką, randamą žmogaus organizme.

Iš to galima daryti išvadą, kad mūsų laidos žiūrovų interesų ratas yra labai platus – nuo asmeninių problemų iki visuotinių, liečiančių kiekvieną iš mūsų. Vadinasi, „LRT girdi“ žiūrovas yra labai smalsus, plataus matymo, plačios pasaulėžiūros… Tai džiugina. Kaip ir faktas, kad dirbdamas LRT aš galiu kurti laidas, kurios yra vertingos.

Mano tikslas – kad laidos pabaigoje žiūrovai būtinai išgirstų, kaip ta žmogaus problema bus arba gali būti sprendžiama, o jeigu tai neįmanoma, tai kodėl?

– Jūsų darbas kažkuria prasme panašus į psichologo. Ar susitikus žmonės tikisi realios pagalbos, o gal jiems svarbu tiesiog išsikalbėti, išsakyti savo problemą – na, žinote, kad bent kažkas Lietuvos tyruose juos išgirstų?

– Aišku, kad jiems svarbu išsikalbėti, bet, manau, kad kažkur giliai širdies kamputyje jie tikisi ir konkrečios pagalbos. Aš savo laidose bandau to siekti – kelti klausimą „O kas toliau?“ Išgirdome žmogaus problemą, tada institucijų aptakų pasiteisinimą, ir ką? Viskas? Problema juk išliko. Todėl mano tikslas – kad laidos pabaigoje žiūrovai būtinai išgirstų, kaip ta žmogaus problema bus arba gali būti sprendžiama, o jeigu tai neįmanoma, tai kodėl? Gal trukdo įstatymų spragos – reikia juos keisti; gal valstybė neturi pinigų ir pan.

Žmogui turime pateikti argumentuotą paaiškinimą, kodėl šiuo metu yra taip, o ne kitaip. Jei klausimas pakimba ore – negerai. Todėl mano tikslas – daryti viską, kad ateityje tie klausimai ore nepakibtų ir kad panašios problemos žmonėms nebeiškiltų, nes paprastai, kas rūpi vienam, aktualu ir daugeliui.

– Kai kalba pasisuka apie įstatymų spragas, turbūt sunku ką nors pakeisti. Ar nepasijuntate beviltiškai, kai klausimai taip ir lieka kyboti už valdininkų durų? Kaip nepersisemiate žmonių problemomis?

– Iš tiesų, persisemiu, tik psichologiškai šitiems dalykams esu atsparus. Nuolat apie savo temas galvoju, dažnai tariuosi su žmona ir abu mąstome, kaip vienai ar kitai problemai rasti geriausią sprendimo būdą. Svarbiausia, kad mums abiem nuoširdžiai rūpi laidos, kurias kuriame.

T. Kaunecko, LRT, D. Bur­kaus­ko asmeninio archyvo nuotr.

– Dažnai girdime žmonių pasakojimus, kaip jiems pasisekė, nes atsidūrė laiku ir vietoje, susipažino su reikiamais žmonėmis. Jūsų laidoje tokių atsitiktinumų irgi pasitaiko. Tarkime, koks nors valdininkas išgirdo, pamatė, geranoriškai pasižiūrėjo į problemą, ir štai – ji išsisprendė. Ar aš klystu?

– Kalbate apie atvejį, kai kelių žodžių įrašymas į vieną įstatymo straipsnį pakeitė vieno, o paskui galimai ir dar keliasdešimties tūkstančių Lietuvos piliečių likimą?

Taip, „LRT girdi“ laidoje buvo tokia istorija. Žmogus daugiau nei 30 metų dirbo vienoje įmonėje, o seniau buvo įkūręs mažąją bendriją, su kuria realios veiklos nevykdė ir ją tiesiog užmiršo. Kai jį atleido iš darbo, žmogus buvo įsitikinęs, kad gaus bedarbio pašalpą, o netrukus sulauks ir pensijos. Tačiau netikėtai sužinojo, kad pašalpa jam nepriklauso dėl to, kad kadaise turėjo tą mažąją bendriją, o jos likvidavimas buvo inicijuotas ne jo paties, o registrų centro iniciatyva.

Mūsų laida atkreipė vieno politiko dėmesį, jis su kolegomis įtraukė pataisą į balsavimą ir priėmė sprendimą to žmogaus ir visų kitų, ateityje galėjusių susidurti su panašia situacija, naudai.

Grįžtant prie jūsų klausimo apie atsitiktinumus, manau, kad sulig kiekviena mūsų laida jų lieka vis mažiau. Nes vis daugiau žmonių sužino, kad yra tokia laida „LRT girdi“. Ypač smagu, kad ją pradeda žiūrėti ir tie, kurie iš tikrųjų gali padėti ir kurių sprendimai gali paveikti didesnį žmonių skaičių.

– Jūsų laida, galima sakyti, padeda atsilaikyti mažam prieš didelį – tai gali būti žmogus prieš savivaldybės institucijas ar bendruomenė prieš didelį verslą. Gal ir savo charakteryje įžvelgiate tam tikrų svieto lygintojo ar net Supermeno bruožų?

– Gal ne svieto lygintojas, bet didelis teisybės ieškotojas visada buvau. Dėl to ir pasirinkau žurnalisto profesiją. Turbūt jau tada tikėjau, kad tapęs žurnalistu galėčiau labiau padėti žmonėms, nei būdamas kuo nors kitu. Nes televizija yra ta tribūna, iš kurios kalbantį mane išgirs visų partijų politikai, visi valdininkai ir ką nors pradės daryti.

Jei manęs paklaustumėte, kodėl esu žurnalistas, atsakyčiau: noriu, kad viskas būtų teisinga ir kad pagal tą teisingumą vėliau būtų derinama viskas, kas yra teisėta, t. y. įstatymai. Nes kartais būna atvirkščiai.

Man labai pikta matant, kad tai, kas vyksta su žmogumi, yra teisėta, bet neteisinga. Tarkime, yra kokia nors įstatymo spraga, nenumatytas atvejis ar nepagalvota, kad kažkas gali įstatymu piktnaudžiauti, o nukenčia paprastas žmogus.

Gyvenime esu užsispyręs, atkaklus ir sugebu išsireikalauti, jei man ko reikia. Todėl matydamas, kad kitiems tai daryti sunkiau ir kad daugelis tiesiog neturi laiko gilintis, nes yra įsukti į kasdienius buitinius ar net išgyvenimo rūpesčius, aš mielu noru tiems žmonėms padedu. Atvažiuoju su kūrybine grupe į vietą, išklausau ir kuo garsiau ištransliuoju jų problemą.

T. Kaunecko, LRT, D. Bur­kaus­ko asmeninio archyvo nuotr.

– Kai blogai, esame linkę garsiai piktintis, o kai gerai – dažnai užmirštame padėkoti. Ar sulaukiate padėkos už savo sizifišką triūsą?

– Taip, žinoma. Dėkoja tiek laidų dalyviai, tiek ir tie, kurie galbūt labai laukė vienokios ar kitokios temos pasirodant TV eteryje.

Dažnai žmonės rašo jau po laidos, išgirdę apie joje iškeltą problemą. Sako: taip, mes irgi turime tokių pačių bėdų, atvažiuokite ir pas mus pafilmuoti. Tai tik įrodo, kad su mūsų paviešintomis problemomis susiduria ne vienas, o daug Lietuvos gyventojų.

Vis tik man džiugiausia – ne padėkos, o žmonių įsidrąsinimas, kad jie pagaliau ryžtasi pasidalyti savo rūpesčiais. Po kiekvienos laidos gauname vis daugiau užklausų, laiškų su kvietimais atvykti, paanalizuoti ir jų problemą.

Gal ne svieto lygintojas, bet didelis teisybės ieškotojas visada buvau. Dėl to ir pasirinkau žurnalisto profesiją.

– Į Lietuvą jau atėjo kalendorinė žiema. Brrr… Jei galėtumėte dirbti ten, kur šilta, nuotoliu, kokiu nors specialiuoju LRT korespondentu – ar pasinaudotumėte šia galimybe?

– Prisipažinsiu, kelionėms į užsienį laiko tikrai nelieka. Tačiau orais Lietuvoje aš visiškai patenkintas. Tik pažvelkite pro langą – dabar gruodis, o vaizdai – tarsi būtume kur nors Prancūzijoje. Oro temperatūra – švelnus pliusiukas. Ir vasaros nuostabios – nei per karštos, nei per šaltos. Tad užsienio korespondentu būti kur nors kitur aš tikrai nenorėčiau, nebent vien tam, kad Lietuva pamatytų, kaip kas nors gero vyksta pasaulyje ir galėtų tuos dalykus sau prisitaikyti. Juk mes dar tokie jauni… Noriu dalyvauti tame procese, kai daugiau kaip 30 metų Lietuva stojasi ant kojų vis tvirčiau ir tvirčiau. Noriu būti dalis jos ir dirbti čia.

– Minėjote, kad esate ne tik „LRT girdi“ kūrėjas, bet dalyvaujate ir kitų dviejų, labiau pažintinių laidų kūrime. Pradėkime nuo „Gamtininko užrašų“. Jos herojus M. Čepulis fiksuoja gamtą, gyvūnus, o jūs su kamera gaudote patį Marių, sėdintį kur nors pelkėje tarp uodų?

– Teisybė. Laidos formatas yra toks, kad Marius – gamtos dalis, o aš – režisierius, filmuotojas, kuris fiksuoja veiksmą iš šalies. Todėl Marius su mano kamera kalba taip, lyg kalbėtų su televizijos žiūrovais.

Šiuo metu, žiemą, mes daugiau montuojame, garsiname, rašome tekstus, žodžiu, dirbame prie to, ką užgyvenome per šiltąjį sezoną. Darbymetis paprastai prasideda pavasarį, o kartais net sausį ar vasarį, kai paukščiai ima giedoti savo giesmes. Tuomet ir mes paskui juos keliaujame į miškus, pievas, laukus. Filmavimai tęsiasi iki pat vasaros vidurio – iki kol paukščiai ima ruoštis skrydžiui į pietus.

Nuotykių? Oi, daug patiriame. Ir visokių įdomybių iš Mariaus sužinau. Tenka paskui jį ir po liūliuojančias pelkes klampoti, ir erkes namuose po tokių išvykų lupinėtis.

T. Kaunecko, LRT, D. Bur­kaus­ko asmeninio archyvo nuotr.

– Ant slenksčio – Gyvatės metai. Ar keliaudami su M. Čepuliu nebuvote užšokę ant kokių nuodingų angių?

– Oi, tai mes specialiai ant jų šokame (juokiasi), kad tik žiūrovams būtų įdomiau. Beje, Marius į šį klausimą turbūt atsakytų, kad iš tikrųjų nuodingų gyvačių Lietuvoje nėra. Angis, aišku, turi nuodų, bet mirtinos žalos vargu ar padarytų. Pavojingiau turbūt būtų ant kokio širšių lizdo užlipti. Vaikystėje mane jos buvo smarkiai sugėlusios, bet, matyt, nesu alergiškas jų įkandimams.

– Kita LRT laida – „Sodininko kalendorius“ – irgi judviejų su žmona produktas. Ar patys su Silvija turite sodą, žemės prie namų, kad galėtumėte pasinaudoti jos vedėjo Tautvydo Gursko patarimais?

– Šalia namų žmona jau prisodino krokų – viską darė taip, kaip vienoje laidoje patarė Tautvydas. „Sodininko kalendorius“ – Silvijos idėja. Pradėjusi kurti grožį aplink namus, ji labai pasigedo patarimų nuo A iki Z, skirtų pradedantiesiems sodininkams. Aišku, jų buvo galima rasti socialinėje medijoje, bet televizijoje – mažai. Tad žmonos idėja ir buvo kurti tokią laidą, kuri paaiškintų, kaip ir kada sodinti tulpes, ką kada rudenį iškasti ar persodinti.

– Šių laidų iniciatorė – jūsų žmona. Kokios pareigos jūsų šeimos ir darbo duete tenka būtent Silvijai?

– Mes – komanda. Silvija stebi, ko televizijoje trūksta, ir pasiūlo gerų idėjų. Vienas laidas su komanda filmuoju aš, į kitų filmavimus su vaizdo operatoriais keliauja Silvija. Grįžę draugiškai dirbame prie laidų scenarijų.

Televizija – kūrybinis pasaulis, į kurį abu iki kaklo esame panirę. Kažkada dėsčiau būsimiems žurnalistams universitete. Pamenu, sakydavau, kad viskas priklauso tik nuo jų pačių: išmokti galima viską – filmuoti, taisyklingai ir taikliai rašyti, bet pirmiausia žurnalistas turi degti kūrybinėmis idėjomis ir užsispyrimu įgyvendinti jas iki galo. Dažnai žmonės turi daug gerų idėjų, bet supratę, kad jų realizavimui reikės aukoti daug savo laisvo laiko, norų, poreikių, atostogų, netgi pirkinių (pvz., filmavimo technika), palieka jas ramybėje.

– Jau įpusėjo adventas. Išvertus iš lotynų kalbos šis žodis reiškia artėjimą. Prie ko artėti savo šaunaus kūrybinio dueto vardu palinkėtumėte mūsų skaitytojams ir, žinoma, savo laidų žiūrovams?

– Linkime girdėti ir matyti šalia esantį žmogų. Linkime daugiau bendrystės ir artėti, o ne tolti vienam nuo kito. Jei žmogus jaus bendrystę, jis žinos, kad visada šalia jo yra pagalba, kad jis ne vienas. O visa kita? Tai arba nuo mūsų nepriklauso, arba savaime ateis, jei tik dirbsime nuoširdžiai.