– Tai keičiate profesiją – iš aktoriaus į detektyvą?

– Na, gyvenime viską kartais keiti...

– Ar teko kada detektyvinėje istorijoje pačiam vaidinti?

– Hmm... Gal ir teko, dabar nepamenu. Kad ir nevaidinau, užtai dabar „Kaukėse“ vaidinu Erkiulį Puaro (juokiasi). Viena bėda, kad čia reikia turėti daugiau žinių apie žymius žmones. Reikia jais domėtis, sekti socialiniuose tinkluose. Aš to nedarau, todėl man, viena vertus, sunkiau, antra vertus, gal net ir įdomiau nei kitiems detektyvams.

– Galbūt nuo to karto, kai iš LNK televizijos gavote detektyvo pažymėjimą, tapote labai rimtu sekliu – ėmėte sekti visas Lietuvos įžymybes?

– Taaaip... Tapau ne tik sekliu, bet pradėjau kreipti daugiau dėmesio į žmones, jų pavardes. Neseniai vyko LNK kalėdinio žiburėlio filmavimas, tai išdrįsau prieiti prie kelių ir pasiklausti, kas jie tokie. Mat man, kaip detektyvui, kilo įtarimų. Laiko veltui tikrai neleidžiu – visus susibūrimus išnaudoju naujos profesijos naudai.

– Ar jūsų šeima: žmona Indrė, sūnūs Bernardas ir Dominykas – taip pat įtraukti į jūsų detektyvinius reikalus – padeda minti „Kaukių“ mįsles?

– Žinokite, ne. Mes stengiamės neįtraukti vienas kito į savo reikalus. Mano žmona Indrutė yra scenografė, kostiumų dailininkė ir dar vadovauja baleto mokyklai, tad jai ir savų darbų užtenka.

Sūnūs? Bernardas – dar mokinys, o šalia mokslų groja violončele Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos orkestre. Vyresnėlis Dominykas šįmet įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) studijuoti aktorinio meno. Taigi, kiekvienas turime savo sritį ir ja rūpinamės.

Jei visai atvirai – mūsų šeima nelabai žiūri televizorių. Tačiau kai jau rodo „Kaukes“, paspėliojame visi, tik kad tie mūsų spėjimai dažniausiai būna pro šalį.

J. Auškelio, LNK nuotr.

– Susikaupkite, nes dabar jums teks labai sunki užduotis: kiekvienam šeimos nariui (įskaitant ir save patį) sugalvoti po kaukę.

– Eikit sau... Jau vienam žmogui sugalvoti kaukę būtų per sunku, o čia dabar visiems? Nežinau. Mes visi kartais mėgstame pažiūrėti Simpsonų serialą. Pradeda vaikai, o paskui ir mes su Indrute užmetame akį... Tai gal aš užsidėčiau Houmerio kaukę, Indrutei duočiau aukštą Mardžės peruką, tik štai bėda, kuriam iš sūnų tektų Megės, o kuriam – Barto kaukė?!

– Ketvirtąjį „Kaukių“ sezoną skrajojote po LNK sceną Juodvarniu. Kokie prisiminimai iš tų laikų?

– Pamenu, tais metais daviau sau žodį, kad pabandysiu sutikti su viskuo, ką gyvenimas pasiūlys. Nes buvo laikas, kai labai išrankus buvau... Tuo metu iš tikrųjų būtų buvę sunku ateiti į tokio pobūdžio projektą. Tačiau, žinote, labai įdomus dalykas, visiems siūlau kada nors pabandyti – neprieštarauti tam, ką siūlo gyvenimas. Nepasakyti ne.

Nes aš tikrai laimėjau. Šiame projekte sutikau tokių puikių žmonių, kuriuos seniau gal tik iš tolo žinojau, bet per šou su jais tapome netiesiogiai, bet labai artimi.

Šiandien manau, kad su kauke dainuoti buvo tikrai lengviau, nei dabar sėdėti šitame detektyvų olimpe. Kodėl? Nes visą laiką norisi išbėgti į sceną!

Ketvirtąjį šou sezoną buvo daug puikių kaukių, tik gaila, kad kai kurioms nepavyko – per anksti išėjo. Finale, manau, visos buvo vertos laimėti, o laimėjau aš, nes man tiesiog pasisekė.

– Penktojo sezono kaukės – dar įspūdingesnės, dar išradingesnės. Tačiau išduokite paslaptį, ar sunku su tokiomis judėti po sceną?

– Tikrai sunku... Su kai kuriomis judėti visai neįmanoma. Laimei, maniškė buvo vidutinio sunkumo.

Faktą, kad dalyvauju šiame šou, kaip įmanydamas slėpiau nuo visų artimųjų, bet vis tarp kitko įjungdavau televizorių, paklausdavau, ką jie galvoja apie „Kaukių“ dalyvius. Geriausiai sureagavo mano mama, kuri tikrai yra labai ištikima šios laidos žiūrovė. Klausiu, kuri kaukė jai labiausiai patinka ar nepatinka, o ji man aiškina, kad pats projektas tai jai patinka, bet vieno dalyvio ypač nemėgstanti: „Vaikšto toks su sparnais, ilga nosimi, šokinėja, puikuojasi.“

Šiandien manau, kad su kauke dainuoti buvo tikrai lengviau, nei dabar sėdėti šitame detektyvų olimpe. Kodėl? Nes visą laiką norisi išbėgti į sceną!

– Kokią taktiką buvote sugalvojęs, kad taip gerai sumėtėte pėdas ir net tapote šio šou nugalėtoju?

– Priešingai – pėdų aš visiškai nemėčiau. Tuo metu, kai buvo filmuojamos „Kaukės“, vyko premjera. Maniau, pamojuosiu sparnais kelias laidas, ir viskas. Tačiau įkliuvau ilgam. Paskui net savu balsu dainuodavau, kad tik greičiau mane atpažintų.

Kadangi projekto taisyklės yra neatspėti, kas slepiasi po kauke, manau, kad laimėjo Ateivė. Juk komisija jos neatspėjo! Aš ir pats neįtariau, kad ten bus Ugnė Siparė. Kas galėjo pagalvoti, kad ta moteris, kuri dabar irgi sėdi detektyvų ložėje, bus tokia muzikali ir teatrališka!

J. Auškelio, LNK nuotr.

– Ar vaikystėje irgi buvote aktorius: eilėraščių skaitovas, dainininkas, istorijų pasakotojas?

– Vaikas buvau judrus – tikrai nevengiau viešumo ir scenos, bet už dirbtinių kaukių nesislėpiau. Man labiau patiko gyvos – tokios, kuriomis būtų galima apsimesti. Aš visada norėjau, kad mane matytų, dėl to ir tapau aktoriumi.

Ar į aktorystę ėjau kryptingai? Žinoma, kad ne. Tokie dalykai dažniausiai įvyksta staiga – susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Taip buvo ir man. Tarkim, apsispręsti man labai padėjo viena klasiokė, kuri prikalbino lankyti dramos būrelį. Vėliau susitikau su tuomečiais draugais ir dabartiniais kolegomis, kurių paskatintas, kaip ir dar vienos aplinkybės pastūmėtas, pabandžiau įstoti į LMTA.

Iki to momento planavau visai ką kita. Matote, aš šokau, turėjau metais už save jaunesnę partnerę ir mes abu svajojome studijuoti Klaipėdos konservatorijoje choreografiją, o paskui drauge eiti šokti į garsiąją „Žuvėdrą“. Išėjo taip, kad metus reikėjo laukti partnerės, o laikas buvo sudėtingas – 1991-ieji… Įstojau į LMTA su mintimi, kad po metų perstosiu mokytis Klaipėdoje, bet, kaip matote, taip ir likau Vilniuje.

– Žinote gražią lietuvišką pasaką apie dvylika brolių juodvarniais lakstančių? Na, tą, kuri pasitarnavo kaip jūsų kaukės prototipas...

– Viskas, kas nerealu, fantastiška, man patinka, bet konkrečiai šitos pasakos nepamenu. Užtai paklauskite manęs ko nors iš A. Kristi lobynų – viską pasakysiu. Visą Erkiulį Puaro moku mintinai. Čia mano mėgstamiausias personažas.

– Lapkričio pabaigoje drauge su visu Kaunu įžiebėte pagrindinę miesto eglę. Vos tik taip atsitinka, tuoj pat prasideda įnirtingos miestų varžybos, kurio žaliaskarė yra pati gražiausia. Ar turite savo favoritę?

– Aišku, turiu: kauniečių yra pati gražiausia, nes aš ją įžiebiau! Kita vertus, kuo eglė natūralesnė, tuo man gražiau. Neseniai ir vėl viešėjau Kaune su spektakliu, tai darsyk nuėjau prie eglės pasitikrinti, ar tikrai pirmas įspūdis neapgavo. Neapgavo – ji tiesiog nuostabi!

– Kada tradiciškai įžiebiate eglutę savo namuose?

– Paskutinę savaitę prieš Kalėdas. Dažnai perkame eglę vazonėlyje, o po švenčių jos ilgai nekankiname – dar gražią ir žalią nunešame atgal į mišką ir pasodiname.

– Smalsu būtų sužinoti, o kada pats įminėte Kalėdų Senelio mįslę?

– Kai buvau gal dvylikos. Radau namuose tėvų paslėptą dovaną, kuri vėliau atsidūrė po egle. Iki tol labai Kalėdų Seneliu tikėjau – iš visos širdies. Kurį laiką, net pamatęs tą dovaną, leidau sau toliau tikėti, kad Kalėdų Senelis iš tiesų egzistuoja. Man atrodo, kad mano sūnūs iki šiol dar tiki...

J. Auškelio, LNK nuotr.

– Gal kada ir jums yra tekę vilktis Kalėdų Senelio kostiumą?

– Vieną kartą gyvenime tikrai teko. Pas kažkurį iš sūnų darželyje. Pagal scenarijų man liepė gulėti po medžiu tol, kol pažadins vaikučiai. O jie kaip nežadina, taip nežadina. Gulėjau gal 40–50 minučių. Vaikai dainavo, šoko, o manęs visą tą laiką neapleido mintis, kad gal ko nors nesupratau – kodėl taip ilgai? Vis norėjau savavališkai pabusti ir stotis. Laimei, viskas baigėsi gerai – nepraėjo nė valanda, kaip jie mane atsiminė (juokiasi).

– Pakalbėkime apie dovanas. Galvoje įstrigo vieno kunigo neseniai išsakyta mintis, kad per adventą turėtume susilaikyti ne tik nuo mėsiškų valgių, bet ir nuo besaikio dovanų pirkimo. Pritariate?

– Visiškai. Mūsų šeimoje su dovanomis viskas paprasta. Vaikai parašo laišką Kalėdų Seneliui ir išvardija tris dovanas, o Kalėdų Senelis iš tų trijų atneša vieną – tą, kurią gali.

Beje, mes gauname ir dar vieną bendrą dovaną – kelionę. Pamažu tai tampa gražia šeimos tradicija – Kalėdas, Naujuosius metus sutikti užsienyje.

– Automobiliu esate išmaišę beveik visą Europą, o šįmet Kalėdų Senelis jums padovanojo kelionę į Amsterdamą?

– O, taip. Maršrutas jau suplanuotas, netgi miuziklo bilietai guli kišenėje. Mums patinka dovanoti ne daiktus, o įspūdžius, todėl dažnai po egle randame bilietų į spektaklius ar koncertus.

Nuo pat vaikų gimimo mėgstame keliauti automobiliu. Vieną kartą Stambule mus sustabdė pasieniečiai ir klausia: „Jūs ne per toli?“. Matyt, jiems buvo sudėtinga suprasti, kiek kilometrų įveikėme.

Kodėl išvykstame? Gal bėgame nuo to didelio prieššventinio šurmulio ir slepiamės nuo visų perdėtų jausmų? Jei atvirai, tos šventės vargina. Anksčiau jos vykdavo kažkaip emocionaliai teisingiau, o dabar, manau, šiek tiek išsigimė.

– Ar keliaudami nesusipykstate: juk automobilyje sėdi keturi žmonės su skirtingais skoniais ir norais?

– Kažkaip nesipykstame. Negana to, ir mūsų skoniai per ilgą laiką supanašėjo. Mokame vieni kitiems nusileisti. Gal pagaliau supratome, kad kompromisai – ilgaamžiškumo kelias.

Kas prie vairo? Jei reikia, ir Indrutė pavairuoja, ir Domukas vairuotojo pažymėjimą turės, bet paprastai prie vairo aš vienas. Man patinka.

Ketvirtąjį šou sezoną buvo daug puikių kaukių, tik gaila, kad kai kurioms nepavyko – per anksti išėjo. Finale, manau, visos buvo vertos laimėti, o laimėjau aš, nes man tiesiog pasisekė.

– Jei mintimis perbėgtume visas šventines žiemos keliones – kuri labiausiai įsiminė?

– Nėra nei smagiausių, nei įsimintiniausių, kaip ir nėra geriausių filmų ar šauniausių spektaklių. Viskas – kelionės, spektakliai, koncertai –  egzistuoja tame laike, toje erdvėje, kai tu esi toks, o ne kitoks. Nes juk po mėnesio ar metų mes jau būname visiškai kitokie. Čia tas pats, kaip ir vanduo: jis nestovi vietoje – vis teka ir teka... Todėl ir visos mūsų kelionės buvo smagios. Tikiuosi, dar ir bus. Todėl reikėtų klausti, ne kuri pati įdomiausia, o kuri ir kaip mus praturtino. Juk visos palieka įspūdžių, kurie po kiek laiko virsta šauniais prisiminimais.

Slidinėti? Mėgstame, bet ne tiek, kad visas žiemos atostogas skirtume vien sportui. Mums patinka ir pakeliauti, ir ką nors pakeliui įdomaus pamatyti – žodžiu, judėti, atrasti, susipažinti.

– Ar šias Kūčias sutiksite namuose, o gal jau kelyje – automobilyje?

– Kūčios yra šeimos šventė, tad visuomet stengiamės jas sutikti namuose. Paprastai švenčiame pas Indrės mamą Ireną. Tuomet visi penki sėdamės prie šventinio stalo, kuris būna labai kuklus, bet kartu ir labai turtingas. Norime, kad vaikams visam gyvenimui išliktų toks gražus Kūčių prisiminimas.

Šiais metais po Kalėdų dar vaidinsiu spektaklyje, tai į Amsterdamą išvažiuosime prieš pat Naujuosius, gruodžio 30-ąją. Dar spėsiu ir savo mėgstamiausio švenčių patiekalo paskanauti – Indrės mama gamina labai gardžius kūčiukus su aguonpieniu. Kiti nėra jo gerbėjai, o štai man jis labai primena vaikystę. Gaunu iš Irenos net asmeninį jų uzbonėlį.

Maža to, Indrės mama paruošia visiems paskaityti po ištrauką iš Biblijos. Irenos pastangomis pasisėdėjimas prie Kūčių stalo įgauna kur kas sakralesnę prasmę... Esame jai už tai dėkingi.

J. Auškelio, LNK nuotr.

– Gal turite tradiciją po Kūčių vakarienės arba ankstyvą Kalėdų rytą eiti į bažnyčią – pasimelsti ar pasižiūrėti prakartėlės su gimusiu kūdikėliu Jėzumi?

– Esame atradę labai gražią vietą Vilniuje, ji praminta Sapiegų rūmų ansamblio perlu. Drauge su bažnyčia ten stovi ir vienuolynas, pradėtas statyti XVII a. pabaigoje. Mums patinka ten pabūti. Tiesiog tuščioje bažnyčioje, dar prieš visas šventes. Nebūtinai per pamaldas. Kodėl? Nes tuomet nėra jokio perspausto patoso.

Religija – labai individualus dalykas. Aš savo šeimos tikrai nepavadinčiau klasikiniais tikinčiaisiais.

– Naujųjų išvakarėse daug žmonių mėgsta apžvelgti prabėgusius metus, užsibrėžti naujus tikslus. Gal ir jūs?

– Tokio įpročio neturiu, nes mes, artistai, metus skaičiuojame kitaip. Sezonas mums baigiasi vasaros pradžioje, o naujas prasideda rugsėjį. Panašiai kaip ir mokiniams. Štai tada ir duodame visus įžadus, galvojame norus.

– Ar žinote, kad kiti metai pagal Rytų kalendorių – Gyvatės?

– Nelabai tokiais dalykais domiuosi, bet jei sūnūs į namus parsineštų terariumą su gyvate, aišku, pastebėčiau… Nors mūsų namuose niekada niekas niekam nieko nedraudė. Jei buvo noras ir pažadas elgtis atsakingai, jie galėjo į namus neštis, ką tinkami. Čia kaip ir su ta Mažojo Princo rože – svarbiausia, kad būtų, kas ją prižiūri ir puoselėja.

Dabar mūsų namuose gyvena pudelių veislės šuo, tad gyvačių mums tikrai nereikia.

– Tradiciškai paprašysiu palinkėjimo LNK šou „Kaukės“ žiūrovams ir „TV dienos“ skaitytojams…

– Skaitytojai tegul mažiau galvoja apie šiuo metu dažnai visoje spaudoje ir televizijoje linksniuojamą X dieną – linkiu, kad ji niekada neateitų!

„Kaukių“ žiūrovams palinkėsiu azarto, intrigos ir... kad nepatingėtų už savo mėgstamą kaukę balsuoti finale.

– Žiūrovams linkite azarto, vadinasi, ir pats esate labai azartiškas žmogus?

– Azartiškas, jei kova, bet tikrai nesu azartiškas žaidimams.

– Tai „Kaukės“, anot jūsų, kova ar žaidimas?

– Žaidimas, kuris sulig kiekviena nauja laida perauga į kovą.