– Jūsų dainose daug minoro. Kodėl? Esate liūdnas žmogus? – paklausėme G.Paškevičiaus.

– Aš labai didelį dėmesį skiriu dainų tekstams. Ten, kur daug mažoro, linksmų, žvalių, trankių, nerūpestingų gaidų, dažniausiai nėra jokios prasmės, o minorais galima labai daug ką pasakyti. Visada kūriau tokias dainas, kuriose kalbama apie svarbiausias, kertines žmonių vertybes. Pervertęs savo kūrybą pastebėjau, kad daugiau nei 30 metų dainuoju apie tai, kas dabar baigia išnykti ir tampa deficitu.

– Ką turite galvoje kalbėdamas apie deficitą?

– Tai žmonių santykiai. Supratimas, kas yra meilė, draugystė, padorumas. Suvokimas, koks žmogaus gyvenimo kredo.

– O koks jūsų kredo? Ar turite taisyklę, kuria vadovaujatės?

– Taip, ir ji labai paprasta: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau padarytų. Klaidas darome visi, bet asmeninės klaidos nėra vien blogis, tai – variklis, paskata keistis ir siekti tikslo, kurį išsikėlei. Kai tokį turi, visuomet yra ko siekti. Ne visada būname teisingi kitiems, patiems artimiausiems žmonėms, o ypač griežti esame sau. Bet aš esu įsitikinęs, kad gyvenimas – tai savęs tobulinimas.

Aš labai didelį dėmesį skiriu dainų tekstams. Ten, kur daug mažoro, linksmų, žvalių, trankių, nerūpestingų gaidų, dažniausiai nėra jokios prasmės, o minorais galima labai daug ką pasakyti.

Tobulumas ribų neturi. Su kiekvienais pragyventais metais išmoksti ką nors nauja. Daug kas pasikartoja ir būna, kad užlipi ant to paties grėblio du kartus, bet aš tikiu, kad gyvenimo mums skirta tiek, kad išmoktume ant tų pačių grėblių nebeužlipti.

– Kas yra jūsų gyvenimo varomoji jėga?

– Muzika. Tai, kad galiu kurti nežiūrėdamas į pašalinius dalykus. Muzika priverčia pamiršti gyvenimiškas problemas, o juodos dienos prašviesėja ir, patikėkite, muzika labai greitai iškrapšto iš blogos nuotaikos liūno (šypsosi).

– Kokie įvykiai jums buvo ir yra patys svarbiausi?

– Jei kalbame apie asmeninį gyvenimą, tai šeima: žmona, vaikų gimimas. O muzikoje... Kiekvienas išleistas albumas yra svarbus įvykis. Po kiekvienos albumo, vos jį sukūręs ir išleidęs, jaučiuosi tuščias kaip balionas ir galvoju, kad tai buvo paskutinis kūrybinis polėkis, kad daugiau nieko nepadarysiu. Tačiau praeina kiek laiko ir vėl pradeda kirbėti idėjos.

Savo įrašytų albumų neskaičiuoju, tačiau galiu pasakyti, kad kiekvienas albumas – tai pakilimas. Tai namų darbai, kuriuos atlieku per tam tikrą laiką ir atiduodu žmonėms.

– Kiek ilgiausiai esate ištvėręs be kūrybos?

– Neskaičiavau. Pastarasis mano koncertinis turas vyko 2011-aisiais. Praėjo šešeri metai – dabar įrašinėju naują albumą ir ruošiuosi keturiems koncertams šį rudenį. Ar šešeri metai daug? Kiekvienas skirtingai vertina laiką. Aš niekada nedarau ko nors specialiai – jeigu per laiką susikaupia minčių, tai ir kuriu.

– Kaip gimsta daina?

– Šauna į galvą ir gimsta (juokiasi). Nėra taip, kad atsisėdi ir gimdai. Daugiau laiko prie dainų praleidžiu, kai dirbu su komanda, šlifuoju tekstus, žiūriu, kas tinka. O melodija – kaip koks sprogimas: arba yra, arba nėra. Mintis šovė galvon – užsirašei ją ir palikai, praėjo kelios dienos, vėl šovė mintis. Taip prikaupi idėjų, iš kurių gimsta viena daina.

– Ar sutiktumėte, kad kas ieško įkvėpimo, tas jį ir randa?

– Be abejo. Kuo daugiau tau šauna minčių į galvą, kuo labiau tu jas stengiesi užfiksuoti, tuo daugiau jų ateina vėl. Tačiau, jeigu idėjų neužsirašai, tai viskas – jos atėjo ir išėjo. Aš melodijas paniūniuoju ir įsirašau į telefoną. Muzikoje kaip ir bet kokioje kūryboje – turi eskizus, pasidarai pavyzdžius ir paskui plėtoji mintį.

Talentingas žmogus visada turės daug dirbti. Vien tik talento niekada neužtenka – darbas ir gabumai privalo papildyti vienas kitą.

– Kas dar, be muzikos, jums pakelia sparnus?

– Sportas: krepšinis, futbolas, lengvoji atletika. Visada stebiu olimpiadas. Be tos muzikos, kurią kuriu pats, sparnus tikrai pakelia kiti atlikėjai – jų dainos ir kūryba.

– Sako, kad vienų žmonių gyvenimas tiesus kaip linija, o kitų šokinėjantis kaip kardiogramos kreivė. Koks jūsiškis?

– Šokinėjantis! Tiksliai galiu pasakyti, kad lygių linijų nėra (juokiasi). Tai akivaizdu mano kūryboje – yra albumas, nėra albumo. Nemėgstu kartotis, todėl stengiuosi žmonėms parodyti ką nors nauja. Esu tikras dėl vieno dalyko – nė vieno atlikėjo niekada nebus visiškai vienodų dviejų ar trijų koncertų. Kiekvieno pasirodymo metu dainos atliekamos kitaip – tai priklauso nuo nuotaikos, požiūrio į kūrinį tuo metu. Būdamas scenoje tu tarsi virsti eksperimentatoriumi. Kai dainos įrašomos į albumą, jų nebepakeisi, bet kai jas atlieki gyvai, tai gali daryti ką nori. Na, o jeigu prie albumo užsisėdi per ilgai, ieškai vinių, tai nugrimzti į liūną, nors galiausiai vis tiek supranti, kad pirmasis dainos variantas buvo pats geriausias.

– Jums teko groti restoranuose, privačiuose vakarėliuose, uždaruose renginiuose. Prisižiūrėjote visko. Ir apie lietuvius, ko gero, turite nuomonę? Kokie mes?

– Lietuvius labai sunku išjudinti. Juokingiausia tai, kad tik tuomet, kai artėja pasirodymo pabaiga, jie atsibunda ir nori dar (juokiasi). Taip būdavo anksčiau, o dabar viskas keičiasi – žmonės eina tik ten, kuri nori. Niekas į koncertus aklai nebevaikšto. Natūralu, kad ir muzikantai renkasi, kur jiems koncertuoti – visada maloniau dainuoti ir groti tokiai publikai, kuri žino, ko čia atėjo.

– Nors viešumoje rodotės gana retai, madinguose vakarėliuose nedalyvaujate, jūsų koncertuose salės visada pilnos. Kaip manote, kas tai lemia?

– Tai tiesiog žmonių pasirinkimas. Žinau, ką darau gerai ir ką norėčiau pataisyti, muzika yra mano virtuvė. Kiekviename koncerte mano nuotaika būna skirtinga. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad jei esi profesionalas, tai nesvarbu, kokia tavo nuotaika, viską scenoje atlieki be priekaištų ir elgiesi taip, kad niekas nepastebėtų, kaip iš tikrųjų jautiesi. Negali pasakyti žmonėms, kad šiandien negrosi, nes tau bloga nuotaika, gali tik užsidėti laimingo žmogaus kaukę ir – pirmyn.

– Kaip yra iš tiesų: 90 proc. darbo ir 10 proc. talento ar atvirkščiai?

– Talentingas žmogus visada turės daug dirbti. Vien tik talento niekada neužtenka – darbas ir gabumai privalo papildyti vienas kitą. Yra vienas esminis skirtumas tarp profesionalo ir mėgėjo – pavyzdžiui, jeigu nori gerai žaisti krepšinį, turi turėti talentą ir labai daug dirbti, kad taptum Lietuvos rinktinės ar žinomos komandos nariu. Bet jeigu nori tik žaisti, užtenka pasimokyti ir gali tai daryti, bet tu niekada nebūsi profesionalas. Vis dėlto vien darbo ir sporte, ir muzikoje irgi neužtenka. Talentas reikalingas tam, kad apskritai galėtum užsiimti tokia profesija. Žmogus gali daug ką išmokti, bet jeigu neturi klausos, balso, tai profesionaliu muzikantu netaps.

– Jeigu būtumėte gimęs XIX a., kaip manote, kuo būtumėte?

– Galbūt karininkas? Mane visuomet žavėjo garbė. Bet ne tokia garbė, kai apie tave žino, tave atpažįsta, laiko garsiu. Tai tik žinomumas. O iš tiesų garbės sąvoka reiškia žmogaus atsakomybę už jo poelgius. Ta sąvoka buvo labai aiški tais laikais, kai asmuo, davęs žodį, jį visada ištesėdavo. Niekas nepasirašinėjo sutarčių. Jeigu pasakei moteriai, kad ją myli, vadinasi, myli ir būsi su ja visą gyvenimą. Vertybės buvo aukščiau visko, ir mane tai labai žavi.