Laisvai lietuviškai kalbantis Gruzijos ambasadoriaus Lietuvoje Georgijaus Kerdikošvilio sūnus Saba per devynerius metus pamilo mūsų šalį. Turi čia draugų, studijuoja, žaidžia futbolą, o prie stalo lietuvius tostais moko šiltumo ir atvirumo.

Beveik dešimtmetį Lietuvoje su šeima gyvenantis S.Kerdikošvilis teigia, kad Lietuva jam yra antroji gimtinė. Norėdamas čia pritapti ir suprasti lietuvius, prieš penkerius metus jis išmoko ir mūsų kalbą. Ir yra įsitikinęs, kad norintis ko nors Lietuvoje pasiekti užsienietis privalo mokėti lietuviškai. Be visa ko, jis čia dar norėjo ir studijuoti. Politikos ir turizmo srities mokslus kremtantis vaikinas prisipažino kadaise svajojęs tapti profesionaliu futbolininku.

„Apie tai svajoja visi Gruzijos vaikai. Mūsų šalyje kas antras vaikas kieme žaidžia futbolą. Ir pats užaugau stadione“, – pasakojo Saba.

Vaikystėje lankęs futbolą, žaidęs vartininko pozicijoje vėliau gavo traumą. Šį žaidimą teko kuriam laikui atidėti. O gyvenimo vingiams atvedus į Lietuvą, Saba sakė norėjęs grąžinti futbolą į savo kasdienybę. Taigi prieš devynerius metus buvo suburta Lietuvoje gyvenančių gruzinų komanda. Jie aktyviai dalyvaudavo ne tik vietos, bet ir tarptautinėse varžybose, žaisdavo ir su lietuviais, ir su užsieniečiais.

„Aš dar buvau paauglys – penkiolikos metų, žaidžiau su vyresniais, bet man buvo labai smagu. Esame ir taurę laimėję, ir kitų prizinių vietų užėmę“, – tuos metus prisiminė pašnekovas.

Dabar kamuolį jis spardo laisvalaikiu. Buvusios komandos keliai maždaug prieš penkerius metus išsiskyrė – vyresnieji žaidėjai sukūrė šeimas, atsirado kitų darbų ir futbolui nebeliko tiek laiko. Tačiau Saba tvirtino, kad planų ir noro vėl suburti komandą tikrai yra, ir tik laiko klausimas, kada ir kaip viskas bus padaryta.

– Iš pasakojimo suprantu, kad futbolas neabejotinai užima didelę vietą jūsų gyvenime?

– Man futbolas yra viena mėgstamiausių sporto šakų. Domiuosi juo, žiūriu, kai turiu galimybę, ir pats žaidžiu. Esu atstovavęs ir savo mokyklai, ir universitetui. Dabar labai aktyviai tuo užsiimti stinga laiko, bet laisvalaikiu tikrai pažaidžiame. Mano šeimoje visi žiūri futbolą, jei žaidžia Gruzija, net mama kartu su mumis žiūri ir aktyviai palaiko komandą.

– Na, Lietuva nėra futbolo šalis...

– Taip taip, čia visi pamišę dėl krepšinio. Atvažiavęs supratau, kad rengti futbolo varžybas čia sudėtinga, trūksta stadionų, be to, pamačiau, kad Lietuva yra krepšinio šalis, ir jį įsimylėjau. Tiesa, pats jo nežaidžiu, nors mano tėvai – buvę krepšininkai, bet stebiu rungtynes.

– Taigi šalies religiją jau perpratote ir pats prisijungėte. Devyneri metai kitoje šalyje, kitame mieste, – nemažai. Ar jau apsipratote Vilniuje?

– Man labai patinka Vilnius. Ir Kaunas labai patinka. Vilnius yra nuostabus miestas. Kai atvažiavau pirmą kartą, pamačiau tą vakarietišką miestą, paliko įspūdį. Ne tik man, bet ir daugeliui kitų, kurie čia lankėsi. Vilnius turi šarmo, ypač senamiestis. Sakyčiau, ramus miestas, kuriame galima smagiai praleisti laiką ar ilgesnį gyvenimo tarpsnį.

– Kiek yra planų ir minčių gyventi Vilniuje ir kiek jų išvykti kitur, galbūt grįžti į Gruziją?

– Kai buvau mažesnis, tai priklausė nuo šeimos padėties, tėčio darbo, dabar aš jau studentas. Manau, baigsiu čia mokslus, gal ir magistrantūros studijas, o paskui, jei atsiras galimybė, vyksiu dirbti į Gruziją.

– Tai vis dėlto traukia sava šalis?

– Namai yra namai. Esu didelis patriotas. Tikrai norėčiau gyventi Gruzijoje. Bet tikrai nepamiršiu Lietuvos. Labai myliu šią šalį, ji yra mano antroji tėvynė. Šiaip jau norėčiau gyventi ir Gruzijoje, ir Lietuvoje.

– Labai pasiilgstate Gruzijos? Dažnai ten lankotės?

– Labai pasiilgstu. Vykstu, kai turiu laiko: kartais vasarą, kartais žiemą. Bet, manau, gerai yra, kai žmogus pasiilgsta. Taip jis labiau vertina. Kita vertus, čia turiu mažąją Gruziją.

– Ten likę draugai, giminaičiai, tikriausiai jų labiausiai ir trūksta?

– Turiu didžiulę šeimą, dabar net nepradėsiu skaičiuoti, kiek asmenų ją sudaro, nes bus sunku tai padaryti (šypsosi). Su visais giminaičiais bendraujame labai artimai, santykiai labai šilti. Labai pasiilgstu ir draugų, bet kai turi galimybę, ir jie čia atvažiuoja manęs aplankyti.

Apskritai, Gruzijoje šeima yra didžiulė vertybė. Atvažiavęs į Lietuvą buvau nustebęs, kad ir čia puoselėjamos tos pačios vertybės. Daromi giminės susitikimai, susirenka tėvai, seneliai. Gruzijoje puikiai žinomos stalo tradicijos. Visąlaik sakau, kad laimingas tas, kuris turi šeimą ir ją myli, vertina. Tai labai svarbu. Be jos neįsivaizduoju gyvenimo. Mano draugai lietuviai labai laimingi žmonės, nes turi puikias šeimas, ir aš jaučiuosi laimingas dėl jų.

– Ko dar, be žmonių, pasiilgstate gyvendamas Lietuvoje?

– Žinote, šeimoje kalbame gruziniškai, su lietuviais bendrauju lietuviškai, bet labai pasiilgstu mokytis savo kalba. Nors ir neblogai moku lietuvių kalbą, tačiau vis tiek negaliu taip savęs išreikšti, kaip galėčiau bendraudamas savo kalba. Gruzinų kalba labai turtinga: ir humoro jausmas, ir emocijų labai daug. Lietuviškai beveik viską suprantu, kartais būna, kad kokio juokelio ir „nepagaunu“. Man dažnai užduoda klausimą, kuria kalba aš mąstau. Sunku atsakyti. Jei kalbu lietuviškai, tai ir mąstau lietuviškai. Jei gruziniškai, tai gruziniškai, jei angliškai, tai angliškai.

– Lietuvių kalbos išmokote beveik prieš penkerius metus. Ar buvo sunku?

– Labai sunku. Prieš penkerius metus pradėjau jos mokytis Filologijos fakultete, buvo specialus kursas užsieniečiams. Dėkoju visam kolektyvui, nes esu jų darbo rezultatas. Jie labai stengėsi, per dešimt mėnesių išmokau jūsų kalbą. Buvau dvyliktokas, turėjau tikslą išmokti lietuviškai. Žinojau, kad tėčiui čia reikės dirbti ir čia gyvensime. Ir tikrai nenorėjau gyvendamas Lietuvoje kalbėti kita kalba. Buvo sunku, bet padėjo tai, kad esame labai panašūs žmonės mąstymo, supratimo atžvilgiu.

– Lietuvių ir gruzinų santykiai visada buvo ypatingi. Ir dabar lietuvis Gruzijoje tampa mieliausiu svečiu. Ką pasakytumėte apie Lietuvą? Ar jaučiate čia tokį požiūrį ir svetingumą?

– Mūsų tautų draugystė ir žmonių požiūris vienų į kitus tikrai toks ir yra. Pačiam tenka susidurti Lietuvoje, kai einu gatve, kalbu gruziniškai, o prie manęs prieina lietuvis, pasiteirauja, ar aš iš Gruzijos, tada sužino, kad dar kalbu lietuviškai, pradeda pasakoti, kad buvo ten, įsimylėjo tą šalį ir pan. Taip gera būna tai girdėti. Arba eini Tbilisyje, išgirsti lietuviškai kalbant. Taip nori ką nors pasakyti ir paskui lauki tos reakcijos, kad kažkoks gruzinas Gruzijoje kalba lietuviškai (šypsosi).

Lietuviai gruzinams yra patys priimtiniausi žmonės. Iš jūsų gavome didžiulę paramą per karą. Mes turime bendrų dalykų: laisvės troškimą, istoriją, norą pasiekti, turėti daugiau.

Vienas mano draugas su savo mergina nuvyko į Gruziją dėl manęs. Ir ne šiaip sau. Jie tranzavo iš Vokietijos per visą Europą. Tačiau tuo metu manęs ten nebuvo. Jaučiausi blogai, kad negaliu jų pasitikti, atitinkamai priimti ir pan. Paskambinau draugams, giminaičiams, kad jie jais pasirūpintų, priimtų į svečius. Tas mano draugas paskui nebenorėjo grįžti. Vieną dieną jam ten būnant aš paskambinau, klausiu, ką veikiate, o jis man sako: nepatikėsi, bet dabar sėdžiu su tavo seneliu ir geriu vyną. Tai išgirdęs net apsiverkiau.

– Keliaudami susidarome vienokį įspūdį, kur nors gyvendami ilgesnį laiką – kitokį. Koks yra jūsų įspūdis apie mūsų šalį, žmones?

– Dabar pasakysiu vieną dalyką užsieniečiams. Jei nori gyventi Lietuvoje, turi išmokti lietuvių kalbą. Kitaip nieko nepasieksi. Pas jus yra nacionalizmo, čia gyvenantys turi mokėti lietuviškai, ir tai labai gerai. Kaip ir pas mus. Visi žino, kad turi išmokti gruzinų kalbą, jei nori ten įsidarbinti, gyventi.

– Kas patinka Lietuvoje ir ar daug vietų per tuos metus aplankėte?

– Man labai patinka keliauti. Patinka žvejoti – visada važiuoju į Zarasus arba Ignaliną. Niekada nebuvau grybauti, bet pasiūlymo jau sulaukiau. Daug kur buvau Lietuvoje, ir ne tik didžiuosiuose miestuose. Lankiausi ir tokiuose miesteliuose kaip Skaudvilė, Vilkaviškis ir pan.

Aišku, be kalnų reikėjo priprasti. Nepaprastas jausmas, kai stovi taip aukštai, kad apačioje matai skraidantį erelį. Tačiau jūsų gamta, kad ir be kalnų, nuostabi. Varčiau knygą „Mano Lietuva“, neapsakomas grožis. Tai Dievo palikimas jums ir reikia tai saugoti.

– Ar čia gyvenantys gruzinai bendraujate? Darote bendras vakarienes, gal organizuojate kokias nors išvykas?

– Žinoma, darome, be to neįmanoma. Kai yra galimybė ar proga – gimtadienis, Naujieji metai – visi su šeimomis susirenkame, suruošiame didelį stalą, bendraujame. Darome tai, kad pajustume Gruziją, nes jos labai trūksta. Nereikia vengti savo tautiečių, reikia bendrauti, turime vieni kitiems padėti. Mes čia jau turime giminaičių. Mano mama yra vieno gruzino vaiko krikštamotė, mano tėvai yra vienos kauniečių šeimos dukrytės krikšto tėvai. Mes jau užmezgėme giminystės ryšį čia, tai labai svarbu. Gruzinas yra ekstravertas. Pavyzdžiui, aš noriu kuo daugiau bendrauti, negaliu būti vienas, sėdėti ir stebėti pasaulio iš šalies.

– Ar namuose rengiate vakarienes, į kurias pasikviečiate draugų? Ir galbūt mama gamina gruziniškus patiekalus?

– Taip taip. Mama kasdien gamina gruzinišką maistą. Labai mėgstu chačapurį, jį mama man gamina beveik kiekvieną dieną. Užsuka pas mus ir gruzinų, ir mano draugų lietuvių. Mama kaip namų šeimininkė mumis pasirūpina. Yra tas svetingumo jausmas ir jį reikia parodyti. Tą rūpinimąsi svečiais iš mamos perėmiau ir aš.

– O lietuviški patiekalai patinka?

– Mėgstu cepelinus, šaltibarščius – mes juos irgi darome Gruzijoje, tik be burokėlių. Vienintelis patiekalas, kurio negaliu valgyti, tai vėdarai. Nesu ir alaus mėgėjas. Kai norime cepelinų, einame kur nors jų pavalgyti.

– Tai mama namie cepelinų negamina?

– Ne, bet užtat gamina puikius gruziniškus patiekalus. Apskritai, kad ir kas tai būtų, mamos gamintas valgis pats skaniausias, nes gaminamas su meile.

– Kalbant apie užstalės tradicijas Gruzijoje, ką išskirtumėte?

– Pas mus labai svarbi tostų tradicija. Turime vyno kultūrą. Gruzijoje vyndarystė gyvuoja jau 5 tūkst. metų. Vynuogės gruzinui yra vertybė ir pasididžiavimas. Gruzinai mėgsta daug gerti, tostai dėl to ir sakomi, kad per tą laiką, kol kalbama, organizmas apsiprastų su alkoholiu. Be to, per juos gali išlieti širdį. Tostas labai svarbus. Įdedi visą savo sielą, širdį jį sakydamas.

– Tai dabar lieti širdį mokote savo draugus lietuvius?

– Dabar taip, tačiau kai pradėjau bendrauti su lietuviais ir sakydavau tostus, visi iš pradžių keistai į mane žiūrėdavo. Sakydavo, na, gerai, užteks, sėskis. Bet atkirsdavau, kad ne ne, esu čia, išmokysiu jus, kaip iš tikrųjų reikia gerti (juokiasi). Žemaičiai man sakė: mes tyliai geriam, daug nešnekame. Aš jiems aiškinau, kad reikia kalbėtis, reikia bendrauti. Mano lietuviai draugai jau prie to pripranta ir patys ima tostus sakyti.

– Kokia yra tostų esmė, kokie jie turėtų būti?

– Gruzinai yra labai tikintys žmonės, taigi pirmiausia reikia už viską padėkoti Dievui. Paskui geriame už šeimininką, už draugus, šeimas, tėvynę, mirusiuosius. Reikia nepamiršti, kokia proga susirenkama ir kam reikia padėkoti, taip pat kiekvienam parodyti, kaip tu jį myli.

– Lietuviai gana šalti žmonės ir ne visada greitai prisileidžia svetimus. Kokia jūsų patirtis šiuo atžvilgiu?

– Na, šiauriečiai, čia savaime suprantama. Bet, mano manymu, – sakau iš patirties, kaip lietuviai mane priėmė, kaip mes bendraujame, – esate labai šilti žmonės. Neseniai važiuojant pro vieną kaimą sugedo mašina. Vietiniai, sužinoję, kad aš gruzinas, priėmė mane ir padėjo išskėstomis rankomis. Svetingumas pas jus labai didelis.

Kartais tenka girdėti iš kitų užsieniečių, kad oi, tie lietuviai keisti žmonės, aš jų nesuprantu. Tada atsakau: išmok lietuviškai ir viskas bus gerai. Pas jus taip yra, reikia mokėti lietuviškai. Moki lietuvių kalbą, wellcome to Lithuania (sveiki atvykę į Lietuvą – angl.).

– Turite draugių lietuvių, sutinkate vis naujų veidų. Ką manote apie lietuves moteris?

– Hm... Pradėsiu nuo to, kas apskritai yra moteris. Visi tikri vyrai, tiek lietuviai, tiek gruzinai, tiek kitų šalių, dieviname moteris. Mylimiausios yra mama, močiutė, teta, žmona ir t. t. Kalbant apie lietuvaites, jos labai gražios, išsilavinusios. Žmogų vertinu ne pagal išvaizdą, o pagal jo vidų. Santykiuose svarbiausia supratimas ir didžiulė atsakomybė.

– Ar pas jus šeimoje nėra nuostatų – sūnau, žmoną galėsi turėti tik gruzinę?

– Mano močiutė taip sakydavo (šypsosi). Su gruzine gal būtų lengviau, nes kalbame ta pačia kalba. Su lietuvėmis kartais būna sunku, nes ne viską išeina perteikti svetima kalba. Bet pas mus šeimoje tikrai nėra jokių tokių nuostatų. Pas mus vyrauja labai didelis liberalizmas. Ji galėtų būti ir iš kito pasaulio krašto, svarbu, kad būtų meilė, kad patiktų pats žmogus. Lietuvoje tenka girdėti, jog merginoms tėvai aiškina, kad jos turės tik lietuvius vyrus. Gruzinas? Tu ką, dar pagrobs tave (juokiasi). Jei ateityje nutiktų taip, kad gyvenimą kurčiau su lietuve ar moterimi iš kitos šalies, stengčiausi šeimoje išlaikyti kultūrų pusiausvyrą, kad vaikai būtų ir tie, ir tie, mokėtų abi kalbas.