Rašytoja Vaiva Rykštaitė sako: "Jeigu būtų mano valia, kiekvienais metais gyventume kitoje šalyje. Tačiau esu ištekėjusi ir negaliu spręsti viena, tad sprendimas priklausys ir nuo vyro. Bet dabar turime restoraną Havajuose ir čia gyvensime bent kelerius metus."

Bėgo nuo žiemos

Trijų romanų ("Plaštakių sindromas", "Kostiumų drama", "Viena Indijoje") autorė nevadina savęs klajūne. Nors 22 metų išvykusi iš Kauno Vaiva gyveno ir Milane, ir Londone, trylika mėnesių (lankėsi šešis kartus) praleido Indijoje, o dabar daugiau nei metus gyvena Havajuose – ten prieš pusmetį moteris pagimdė dukrelę.

"Bėgau nuo žiemos, visą laiką norėjau gyventi tropikuose, – nusijuokė 30 metų dar neturinti ir amžių slepianti rašytoja. – Nors sniegas, Kalėdos turi labai daug žavesio. Bet man užtektų mėnesio žiemos. Lietuvoje pernelyg daug niūraus oro. Kitą žiemą vėl keliausiu į Indiją."

Dabar menus baigęs ir savamoksliu virtuvės šefu tapęs jos vyras amerikietis atidarė restoraną Havajuose – Havajų, arba kitaip vadinamoje Didžiojoje, saloje.

Vardas ir pavardė – slapyvardis

V.Rykštaitė nėra tikrasis kaunietės vardas. Tai tik rašytojos Justės Winder slapyvardis.

"Žinau, kad naujas vardas gali koreguoti gyvenimą, – akimirkai susimąstė Vaiva, kurią ne Juste, bet Vaiva dabar vadina ir jos vyras. – Skaičiau apie vieną gentį, kurioje vardai keičiami kas penkerius ar dešimt metų. Tačiau asmenybės tapatybės tęstinumas negali būti toks pat, kaip prieš penkerius ar penkiolika metų."

Pernai rugsėjį oficialiai santuoką įteisinusi Vaiva su vyru, kurį sutiko Havajuose, ketina surengti tikras vestuves ne Havajuose, nes būtų pernelyg brangu skristi dideliai grupei žmonių, bet jos gimtajame mieste – Kaune.

"Be to, mano 79 metų amžiaus močiutei jau sunku toli keliauti. O vyro seneliai, deja, jau seniai iškeliavo anapilin", – iš už tūkstančių kilometrų per programą "Skype" atskriejo Vaivos balsas.

Vienuolika klimato zonų

Kokie yra Havajai? Daugumai turbūt jie asocijuojasi su gražiais paplūdimiais, prabanga, žaviais, įdegusiais žmonėmis, skaniais egzotiškais vaisiais, banglentėmis ir rykliais.

Kiekviena iš septynių pagrindinių salų – labai skirtingos, turi savo bruožų.

Didžioji sala, kurioje su šeima gyvena V.Rykštaitė, – ne turistinė ir garsėja kavos ir makadamijų riešutų plantacijomis.

"Jauku, jausmas – lyg gyventume kaime, – šyptelėjo Vaiva, pastebėjusi, kad čia, Kapitono Kuko miestelyje, gyvena apie 3,5 tūkst. žmonių (saloje gyvena apie 200 tūkst žmonių). Ir tarsi žirnius pabėrė žodžius: – Atvyksta daug jaunų hipių padirbėti į fermas už nakvynę ir maistą, čia neegzistuoja mados, visi vaikščioja su šlepetėmis, atšiauri gamta, nereti lavos išsiveržimai, vienas garsiausių ir aktyviausių veikiančių ugnikalnių – Kilauea, vienuolika mikroklimato zonų – nuo atogrąžų iki sniego ugnikalnio viršūnėje, nuo sausumos iki lygumų, kalvų ir karves auginančių kaubojų subkultūros."

Kitose salose yra ir dangoraižių, viešojo transporto, daug barų, paplūdimių, it katilas verdantis naktinis gyvenimas, banglentininkų rojus, golfo aikštynai su nuostabiomis vejomis.

Tarsi uždarame klube

"Per metus savo saloje atradau nuostabių perliukų – vietų, kur galima kaitintis saulėje, maudytis, grožėtis gamta", – pastebėjo Vaiva.

Beje, daug tų nuostabių vietų po kelis milijonus kainuojančių vilų teritorijose, kurios įrengtos ant sustingusios lavos prie vandenyno pakrantės.

Iki paplūdimio – trys apsaugos zonos ir vartai. Tik žinodamas įstatymus, kad pakrančių privatizuoti čia negalima, žmogus drąsiai važiuoja į vilų teritorijas.

"Vykstame anksti ryte, nes per dieną ten įleidžia iki 30 automobilių, – pasakiusi savo vardą ir pavardę lietuvė gauna pilietinę teisę mėgautis nuostabiu paplūdimiu. – Atradau ir vietų, kur smagu nardyti paviršiuje."

Pagyvenusi čia ilgiau Vaiva sužinojo turistams neįkandamų dalykų.

Pirkdama audinį vestuvinei suknelei, ji ėmė ieškoti siuvėjos. Tik po ketvirto apsilankymo pas pardavėją lietuvė sužinojo apie japonę siuvėją: daugelis net nustebo, kad kitatautė gavo telefono numerį.

Lankydamasi pas siuvėją Vaiva sužinojo, kad toje pačioje audinių parduotuvėlėje reikia paprašyti atverti slaptą skrynelę. Joje Vaiva išvydo labai daug gražių audinių ir nėrinių.

"Čia jaučiuosi tarsi patekusi į uždarą klubą, kuriame daug slaptų vietų, – vaizdingai kalbėjo rašytoja. – Vietinių havajiečių čia mažuma, bene 70 proc. gyventojų – azijiečiai, ypač daug japonų. Tačiau turistai – svetimi."

Stilingi eklektiški namai

Haole – taip ir turbūt neatsitiktinai, netgi įžeidžiančiai, havajiečiai vadina baltuosius – žmones be sielos.

Nors žmonės draugiški, šilti, bet prisileidžia arčiau po kelerių metų, nes daug atvykėlių Havajuose gyvena metus, dvejus.

Vaiva su vyru ir dukra gyvena nuomojamame name: iš terasos matyti Ramusis vandenynas.

Kūrybinga ir labai mėgstanti naujam gyvenimui prikelti senus daiktus Vaiva namus įrengė iš "antrų rankų" parduotuvėlių: nauji daiktai jų namuose tebuvo komoda ir miegoti skirtas čiužinys.

Stilius? Eklektiškas, paskanintas havajietiškais paveikslais ir havajietišku bambukiniu stalu.

Tiesa, persikeliant gyventi į Havajus Vaivai ir jos mylimajam reikėjo daug padirbėti: čia jau buvo apsigyvenę ir tuntai didelių tarakonų. Kaunietė pirmą kartą gyvenime pamatė šių šlykščių gyvių kiaušinius.

Rykliai – gana atsargūs

"Esu bailė", – neslapukavo jauna moteris, kuri nemėgsta ekstremalių dalykų – nei banglenčių, nei giluminio nardymo, nei jėgos aitvarų, nei daugelio draugų pamėgto šokinėjimo iš keliolikos metrų nuo garsaus skardžio Ka Lae į vandenį, kur vienos jos pažįstamos kūną, nukritus ant pilvo, nusėjo mėlynės.

Ji bijo ir ryklių, nors sako, kad didesnė tikimybė patekti į avariją, nei būti užpultam šio vandenų plėšrūno.

Tuo metu, kai banginės susilaukia palikuonių, rykliai neplaukia artyn kranto – prisibijo galingų žinduolių. Tačiau po to, banginiams nuplauksiu gilyn į vandenyną, prasideda laikas, vadinamas vieno augalo žydėjimu, ir prie kranto priplaukia daug ryklių.

Po akimirkos Vaiva prisiminė Havajuose patirtą nuotykį, suteikusį nemažą adrenalino dozę.

Adrenalinas ir asmeninė erdvė

"Labai bijau vietinių gyvių šimtakojų, – prisipažino V.Rykštaitė. – Čia paplitę trijų rūšių – apie 4–5 cm mėlynieji, 8–10 cm raudonai rudi ir daugiau nei 10 cm dydžio – juodieji šimtakojai. Visi kanda labai skaudžiai, ypač mažesni. Sako, kai įkanda mėlynieji šimtakojai, skausmas tarsi įsirėžtų kulka. Nuo jo nepadės jokie vaistai, kurį laiką jautiesi tarsi apgirtęs."

Tą akimirką, kai vos neužlipo ant rudo, apie 10 cm ilgio šimtakojo, Vaiva suklykė ir apmirė iš baimės. Tuo metu moteris buvo nėščia ir basa.

"O jie nėra kaip bitės, kurių neskriausk, ir nekąs. Šimtakojai kanda vos prisilietę. Praskriejo mintys, kas galėjo įvykti, ar būčiau persileidusi? – svarstė rašytoja, ją išgąsdinusį gyvį sudeginusi, papurškusi ugnies iš panašaus į gesintuvą aparato. – O vienas šimtakojis pabėgo į vonios kambarį. Taip ir neradome, kur jis pasislėpė. Tačiau vonios kambarį ilgai valėme ir purškėme nuodais."

Ar Havajuose ji patyrė kultūrinį šoką?

Rašytoja nutilo, o po akimirkos prisipažino, kad vietiniai, nors ir šilti bei draugiški, tačiau kišasi į asmeninę erdvę.

"Londone išmokau diskretiškumo. Parduotuvėje gali stebėti žmogų su Betmeno kostiumu ir išmoksti nespoksoti, – pastebėjo Vaiva. – Havajuose kalbina, liečia tave, neklausiami duoda patarimų. Kai dukrai tebuvo mėnuo, prašė palaikyti ant rankų."

Vardas nustebino havajietes

Žemyna Mahina gimė Havajuose valstybinėje  ligoninėje. Dvi paras sąrėmius kentėjusios mamos dukrelė į pasaulį atėjo šį sausį 6 val. ryto.

"Su vyru lankėme pasirengimo kursus, kuriuose dalyvavo tos pačios ligoninės slaugės. Medikai – paslaugūs, dirbama profesionaliai ir galėčiau vėl gimdyti, nors ir ryt, – šyptelėjo Vaiva. – Beje, ten gimusiam kūdikiui ant bambytės prisega aparačiuką, kuris supypsės, jei prieisi su vaiku prie lifto. Visos durys užsiblokuos ir įsijungs sirenos. Įsijungs sirena ir tada, jei aparatuką norėsi nuimti. Tai – dėl atsargumo, kad vaikelio nepaimtų svetimi arba, kaip kartais būna, susipykę seneliai ar tėvai nori atimti vaiką."

Kodėl Žemyna Mahina? Amerikietiški vardai, pasak V.Rykštaitės, neturi prasmės.

Tad lietuvė išrinko baltiškus, pagoniškus lietuviškus vardus, o jos vyras pasirinko pagal skambesį: jam labai patiko Žemyna – žemės vaisingumo deivė, Perkūno žmona.

Havajietiško vardo Mahina reikšmė – Mėnulio šviesa. Tiesa, su šiuo vardu susijusi gan kuriozinė situacija.

Kai Vaiva su Žemyna Mahina prekybos centre sutiko havajietes, šios ėmė čiupinėti, kalbinti vaiką. Sužinojusios vardą, vietinės moterys pasiteiravo, ar gimus dukrai švietė labai didelis mėnulis?

"Nežinau. Vardą sugalvojau dar prieš gimstant dukrelei, o ji gimė 6 val. ryto, – dabar juokėsi Vaiva. – Jos tik susižvalgė. Tuo metu joms turbūt atrodžiau kaip besielė, nes havajiečiai suteikia vardus pagal gamtos reiškinius gimstant kūdikiui."

Veda jogos kursus

Tradicinė rašytojos diena Havajuose?

"Skambės dviprasmiškai, bet išsipildė mano svajonė – susilaukiau vaikelio. Bet kartu kartais jaučiu nevisavertiškumo jausmą – auginu vaiką ir sėdžiu namie, – neslėpė Vaiva. – Taip, ir vyras, ir moteris, auginantys vaiką namuose, įneša labai didelį indėlį į šeimą, bet savivertės prasme jaučiu tuštumą."

Tad aktyvi ir veikli moteris Didžiojoje saloje veda jogos užsiėmimus besilaukiančioms ir jau pagimdžiusioms moterims, organizuoja kino filmų peržiūrų vakarus.

Jos žadintuvas suskamba 8.10 val., bet dažniausiai V.Rykštaitė jau būna atsikėlusi.

"Nusiskinu ekologiškų kopūstų, mangų. Jei mangų nėra, turime jų užšaldytų. Jie, beje, labai skanūs, neeksportuojami nė vieną šalį", – pasakojo Vaiva.

Pasigaminusi sveikuolišką žalią kokteilį, ji išlydi vyrą į restoraną, tvarko namus, maudo mažylę, rašo jau ketvirtą knygą, kartu vyksta į miestą "Indijoje baigiau du jogos kursus. Tiesa, čia jogą galiu vesti tik nėščiosioms ir mamoms, kurioms netrukdys mano dukrelė. Dukrelei – pusmetis, todėl auklei jos nepalieku. Be to, pati ją maitinu krūtimi", – aiškino moteris.

Lietuvės vyras grįžta po pietų arba vakare, demonstruoja savo kulinarinius sugebėjimus, šeima vyksta į kitą salą, priima svečius, žiūri filmus arba kartą per savaitę važiuoja maudytis: "Visos dienos čia skirtingos. Beje, vanduo labai sūrus, po maudynių būtinai reikia nusiprausti. "

Žuvies vengia dėl gyvsidabrio

Vaiva – vegetarė jau šešerius metus. Jos noras – tapti vegane: Havajuose labai stipri veganų bendruomenė.

"Žuvies beveik nevalgau dėl didelio gyvsidabrio kiekio – vandenys užteršti, todėl, ypač didelės žuvys, turi daug gyvsidabrio. Net ir prieš gimdymą mums rekomendavo valgyti mažiau žuvies, pabrėžė rūšis, kurių valgyti iš viso negalima. Jūrų gėrybės nepatartinos ir žindančioms mamoms, – aiškino sveika mityba itin besidominti kaunietė. – Tiesa, dar kol kas kartais negaliu atsisakyti krevečių, kiaušinių ir kartą per mėnesį valgau lašišą."

Po akimirkos Vaiva atsiduso: jos vyras mėsą valgo. Moteris nespaudžia savo sutuoktinio į kampą, juolab kad jis stengiasi maitintis gana sveikai.

"Taip, daržovės irgi yra gyvos, tačiau nepalyginsime jų ir gyvūnų nervų sistemos, – įsitikinusi Lietuvoje ir Londone filosofijos studijas baigusi moteris. – Daug mažesnis smurtas suvalgyti morką nei nudobti jauniklį karvės akyse, o paskui vargšui gyvūnui perpjauti gerklę ir leisti nukraujuoti."

Svajonių šalis

Havajuose gyvenanti kaunietė parašė knygą apie Indiją, į kurią keliauja kasmet nuo 2008 m. (nebuvo tik besilaukdama) ir ten praleido trylika mėnesių.

Ar Indija – jos svajonių šalis, ar ten Vaiva atrado save?

"Indija turi dvasinės traukos. Traukia daug savęs ieškančių vakariečių, įdomi socialinė terpė tarp sutrikusių ir dvasingumo ištroškusių žmonių, – į egzotišką šalį, turinčią vieną seniausių kultūrų, V.Rykštaitė nuvyko gan atsitiktinai. – Labai patiko. Kultūra įkvepia, buvimas ten – iššūkis, kaip kitiems, pavyzdžiui, bėgti maratoną ar dalyvauti realybės šou. Nežinai, kas lauks už kampo, nešvara, nesaugumas, kontrastai."

Pirmą kartą į Indiją Vaiva vyko iš smalsumo, antrą kartą – dėl adrenalino, trečią kartą – pusmečiui, tapusi magistrante, paskui – mokytis jogos, dirbti jogos stovykloje Himalajuose.

"Savęs žmogus turbūt neatranda iki pabaigos, kol yra gyvas, – svarstė rašytoja ir po akimirkos šyptelėjo. – O mano svajonių šalis – Tailandas. Buvau vieną kartą, bet iškart įsimylėjau, nors buvau tik Bankoke ir Ko Čango saloje. Patiko jų liberalumas, laisvė, kultūra. Noriu kada nors ten gyventi."

Ką rašytojai gyvenime davė Indija ir Havajai?

V.Rykštaitė susimąstė. "Indija suteikė ramybę. Išmokau nesiblaškyti, nesinervinti ir savyje atrasti vidinę jėgą, užuovėją nuo triukšmo ir chaoso, – po pauzės prisipažino Vaiva. Paskui švelniai nusišypsojo: – O Havajai man davė nuostabią dukrą."