Televizijos žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas, vadinantis save prisiekusiu šunų mylėtoju, daugiau nei trejus metus džiaugiasi globotinės Liepos draugija. Matyt, pats likimas ponui Henrikui pametėjo tokio paties charakterio kaip ir jis pats katytę. Šmaikščių ir nuotaikingų istorijų nestokojantis žurnalistas vadina ją pririjusia velnių ir visokių neteisingų dalykų.

Katės – asmenybės, šunys – patarnautojai

„Katė mūsų namuose apsigyveno tik iš didelio vargo. Neturiu galimybės vedžioti ir prižiūrėti šuns, tai teko persiorientuoti“, – pusiau juokais pasakoja TV žurnalistas. „Sakau jai „ateik“, o Liepa sėdi ir žiūri. Tik tada, kai man jos visai nereikia, būtinai lenda. Susikalbėti sudėtinga. Su šunimi taip nebūdavo... Matote, katės turi charakterį. Jos – asmenybės, o šunys – labiau patarnautojai“, – kalbėjo žurnalistas. Vaitiekūnų šeimoje prisiekęs gyvūnų mylėtojas tik ponas Henrikas, tuo tarpu jo žmona Marytė sutuoktinio pomėgį tik švelniai toleruoja.

Gal katė po M. ir H. Vaiteikūnų stogų ir nebūtų patekusi, jei ne šeimininko komandiruotė į Klaipėdą. „Grįžtant iš uostamiesčio mano draugas operatorius Sigitas Kazlauskas buvo minėjęs, kad užvažiuosime į Kauną paimti katės Vilniuje gyvenančiai jo tetai. Kadangi draugas vairavo, visą kelią iki Vilniaus katytė gulėjo ant mano kelių. Parvežėmė ir išsiskyrėme. Po dviejų savaičių Sigito pasiteiravau, kaip sekasi su ta katyte. Sužinojęs, kad teta jos nepaėmė, nusprendžiau aplankyti. Nusivežiau žmoną ir pasakiau, kad mums reikia tą katę, tuo metu dar vardo neturėjusią, pasiimti. Taip ir padarėme, o kad būtų sėkmingiau, sumokėjome vieną litą“.

H.Vaitiekūnas ir dabar neslepia sunkiai su kate susigyvenęs. Tačiau per trejus bendro gyvenimo metus sakė neblogai ją pažinęs.

Šeimininką išsirinko pati

Persų ir rusų veislių mišrūnė buvo pakrikštyta Liepos vardu. „Kadangi ji gimusi liepos pirmąją, o į mūsų namus pateko liepos 31-ąją, kitų vardų variantų nebuvo“, – pasakojo augintinės simpatiją nuo pirmų dienų pelnęs pašnekovas.

Paskutinius septynerius metus H.Vaitiekūnas augino beveislį šuniuką. “Jis žinodavo, kada namo grįžtu. Atpažindavo mašinos garsą. Dabar kažkas panašaus vyksta su Liepa. Vos automobiliui įsukus į namų kiemą ji kelia triukšmą ir bėga prie durų pasitikti. Nieko keisto: ji panašaus charakterio kaip ir H.Vaitiekūnas. Pririjusi velnių ir visokių neteisingų dalykų“, – savikritikos nevengė žurnalistas. Jis savo augintinę apibūdino kaip konfliktišką asmenybę. Anot jo, Liepa labai mėgsta gėles, o kadangi ir žmona jas mėgsta, jos pykstasi. “Žmona jų atneša, o Liepa ragauja. Kartais specialiai jų katei nuperkame“, – neslėpė Liepos šeimininkas.

Jokie tabu M. ir H. Vaitiekūnų namuose Liepai negalioja. Ji vaikšto kur nori ir kaip nori. Netgi savo nuomonę išsakyti skuba. „Kartą žmonai pakeitus kilimą, Liepą ant jo prisisiojo. Tada gavo į kailį ir vėl teisingai gyveno. Katė tvarkinga, bet tąkart elgėsi piktybiškai“, – įsitikinęs H.Vaitiekūnas.

Visus Liepos nusidėjimus atperka akimirkos, kai augintinė švelniai priglunda prie šeimininko šono. Įprastai ji miega kojūgaly, kaip sako H.Vaitiekūnas – per metrą nuo žmogaus. Tačiau naktį arčiau šeimininko prisiglaudžia, o šiam prasčiau pasijutus, neatsitraukdama savo murkimu „gydo“. M.Vaitiekūnienė tokį katės elgesį traktuoja savaip. „Čia jau tavo panelė, prie manęs ji taip neateina“, – H.Vaitiekūnui priekaištauja žmona.

Pabėgimai į laisvę – nesėkmingi

Sužinojusi, kad dingo draugės katė, M.Vaitiekūnienė ne kartą siūlėsi padovanoti Liepą. Tačiau jos kalbos taip ir liko kalbomis. „Katei susirgus ji pati pirma puola ją gydyti, kailį šukuoti“, – juokėsi sutuoktinis. Paklaustas, ar dažnai pats pasirūpina numylėtine, H.Vaitiekūnas neslėpė, kad  tik esant gerai nuotaikai: „Aš mieliau su ja pasišneku, mes pasiglamonėjame...“ Matyt, jausdama šeimininko prielankumą ir gerą širdį, augintinė iš namų nesiveržia.

„Per trejus metus ji nė sykio nebuvo palikusi buto, išskyrus kelis nelaimingus kartus, kurie baigėsi pakankamai smagiai. Tuo metu gyvenome antrame aukšte. Katė mėgdavo sėdėti ant palangės, o vieną dieną nuo jos nuslydo. Kitą kartą išsmuko pro duris nešant šiukšles. Šaukiau šaukiau, o paskui pamačiau prie šiukšlių vamzdžio tamsoje žibančias akis“, – apie Liepos paieškas kalbėjo šeimininkas.

Būna dienų, kai H.Vaitiekūnas Liepos labai rimtai pagaili. „Man liūdna, kad ji neėda žmonių maisto. Norėčiau jai duoti dešros, žuvies. Buvau kartą ir gyvą karpį padėjęs, bet ji nežinojo, ką su juo daryti. Jos maistas – vien sausos kruopos“, - specialiai katėms skirtą ėdalą apibūdino pašnekovas.