Į Kauną atvežamas Lietuvos teatro aukso fondo dalimi laikomas Rimo Tumino režisuotas Vilniaus mažojo teatro spektaklis pagal romantinę Michailo Lermontovo pjesę „Maskaradas“.

Šis R.Tumino šedevras yra apkeliavęs daugelį pasaulio šalių – nuo Švedijos iki Italijos, nuo Pietų Korėjos iki Meksikos – ir pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą, tarp jų ir lietuviškąjį „Kristoforą“ bei aukščiausią Rusijos teatro apdovanojimą „Auksinę kaukę“. Po „Maskarado“ gastrolių Didžiojoje Britanijoje 1999 m. dienraštis „The Guardian“ vilniečių trupę pavadino viena geriausių pasaulyje.

Žvelgiant į „Maskarado“ pasaulinę sceninę istoriją, R.Tumino spektaklį galima įrašyti į žymiausių ir sėkmingiausių romantinio M.Lermontovo kūrinio interpretacijų sąrašą.

Šiame užburiančio grožio spektaklyje, sklidiname svaigaus ir ilgesingo Armeno Chačaturiano valso garsų ir tuščioje juodoje scenos erdvėje krintančio sniego, atsispindi ne tik mūsų laikas, bet ir kultūrinė praėjusiojo amžiaus patirtis, priverčianti prisiminti Bertoldo Brechto ir Giorgio Strehlerio teatrą, brodvėjiškus šėliojimus ir Frederico Fellini filmus.

R.Tumino „Maskarade“ ryškus individualus režisieriaus romantizmo pajautimas, susijęs ne vien su XIX a. kultūra, o bet ir su folklorine pasaulėjauta, commedia dell’arte žanru. Šio žanro elementai kerinčiam reginiui neleidžia virsti vien sentimentalia melodrama, kuri režisieriaus rankose virsta ekscentriška tragikomedija.

„The Independent“ pastebėjo, kad „režisieriaus Rimo Tumino traktuotė atskleidžia geliančią pjesės tragediją, primenančią tuo pat metu ir “Otelą„, ir “Žiemos pasaką„, kuri rutuliojasi laukiniame, sūkuringame sniego pūgų, valsų ir elegantiškos klounados išdaigų pasaulyje“.

R.Tumino „Maskarado“ burtai kyla ne iš kaukių baliaus šėlsmo. Aktorių vaidyba, režisūra, scenografija perteikia vos akimirksnį trunkančią šventę ir nuolatinį jos ilgesį, neapleidžiantį dar ilgai ilgai pasibaigus spektakliui.

Kur slypi „Maskarado“ sėkmės ir ilgaamžiškumo paslaptis? Kritikai kalba apie netradicinę, visus stereotipus laužančią dramos kūrinio interpretaciją, apie kvapą gniaužiančius režisūrinius sprendimus, apie virtuozišką aktorių vaidybą. Šįkart siūlome „Maskarado“ pagrindinius herojus Arbeniną ir Kunigaikštį Zvezdičių vaidinančių aktorių Arvydo Dapšio ir Vytauto Rumšo jaunesniojo minčių apie šį legenda tapusį spektaklį ir jų kuriamus stulbinamus vaidmenis.

Komentarai

Arvydas Dapšys

Aktorius

Žvelgiant iš šalies, efektingiausias vaidmuo mano kūrybinėje biografijoje galbūt yra Arbeninas „Maskarade“. Pūgos šėlsmo apsuptas žmogus, kuris vis išmetamas už borto. Nieko panašaus iki tol nevaidinau. Be to, nebuvo jokių sąlygų nei laiko pasibandyti, suvokti tą vaidmenį, iki galo atverti, susiderinti su režisieriumi. Per premjerą vienintelė mintis buvo: „Kad tik nesustočiau!“ Kad aš pralošiau tą vaidmenį, supratau dar iki premjeros, bet mums visiems buvo svarbu sukurti spektaklį, kuris atkreiptų visuomenės dėmesį į mūsų teatrą. Kad nors kiek supurtytų žiūrovą, kad visi pamatytų, jog Mažasis teatras yra. Arbeniną galėjau tobulinti tik vaidindamas, tik per spektaklius. O tai daryti sekėsi sunkiai, nes spektaklis turėjo griežtus rėmus. Su tuo galėjau ir nesutikti, bet tada reikėjo prasigraužti savo vagą, kad galėčiau scenoje gerai jaustis. Dabar tokių minčių jau nekyla.

Vytautas Rumšas

Aktorius

Didžiausias ir svarbiausias mano vaidmuo Vilniaus mažajame teatre – Kunigaikštis Zvezdičius R.Tumino režisuotame „Maskarade“. Kadangi šį vaidmenį iki tol labai ryškiai ir įdomiai atlikdavo V.Šapranauskas, pirmiausia bandžiau perprasti patį personažą ir atrasti jame kažką savo. Spektaklis sukurtas išties talentingai ir toje puikioje dermėje privalėjau atrasti sau vietą, kad kitų personažų kontekste mano vaidmuo nesuskambėtų prastomis natomis. Man atrodo, kad savąjį Kunigaikštį sukūriau šiek tiek romantiškesnį, galbūt vaikiškesnį. Iš esmės šiame spektaklyje visą laiką jaučiuosi kaip vaikas smėlio dėžėje, lyg vis dar būčiau mažas berniukas. Kostiumas gražus, kardelį turiu, o ir vaidmuo man suteikia daug galimybių žaisti...

Apibūdinti spektaklio atmosferą galėčiau tokiais R.Tumino žodžiais: „Įsivaizduokite, kad esate Sankt Peterburge, kai lauke šaltukas, ledas – kai kur nuvalyta, kai kur labai slidu. Ir tame lede atsispindi žvaigždės. Jūs vaidinate tokioje scenoje, to meto Peterburge, esate tarp to miesto žmonių.“ Šie žodžiai ir labai tiksliai apibūdina patį R.Tuminą kaip kūrėją ir kartu taikliai nurodo kryptį, apie ką turėtų galvoti aktorius, išeidamas „Maskarade“ į sceną.

Kas? Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Maskaradas“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Vasario 19 d. 18.30 val.