Fotografė Jurga Anusauskienė švyti, ji labai laiminga. 45 metų moteris džiaugiasi didžiausia prabanga – ji gali daryti, ką nori, prisipažįsta, kad skirtis su fotografu Ričardu Anusausku reikėjo anksčiau, ir neslepia neseniai patyrusi meilę iš pirmo žvilgsnio.

– Jausmai aplanko natūraliai, netikėtai, kai to nelauki ir nesieki. Vasaros pabaigoje ėjau į susitikimą su "Hammersmith" atstovais ir išvydau jį. Begėdiškai gražų, įžūliai ryškų, prikaustantį dėmesį, labai įspūdingą. Esu mačiusi ne vieną ir ne penkis, bet ne kiekvienas sukelia tiek daug emocijų, – šypsodamasi aistringai pradėjo pokalbį Jurga. – Jis pakerėjo. Įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, supratau, kad labai jo noriu, o jis – manęs. Deja, tai buvo trumpalaikis romanas, nes jis netinkamas mano gyvenimo būdui. Jam reikia lygaus kelio, asfalto, o ne laukų ir klonių. Šio mylimo raudonos spalvos 1990 m. laidos "Jaguar XJ-S", kurio širdis V12, 5,3 l, nepirksiu – jis ne man, nors jo ilgai nepamiršiu.

– O, tai jūsų meilė iš pirmo žvilgsnio – automobilis "Jaguar"! Bet Gvatemalos ar Belizo džiunglėse, ko gero, matėte ir tikrą jaguarą?

– Atrodo... Oi, ne, ten buvo juodasis leopardas.

– Tačiau tokia aistringa meilė, kuri užklupo išvydus raudoną "Jaguarą", liepsnoja jūsų širdyje?

– Meilė niekur nedingo. Jei nemylėčiau savo veiklos, viso to, ką matau, mano nuotraukos net teoriškai negalėtų būti gražios.

– Jūs puikiai suprantate, kad kalbu apie vyrą.

– Ar turiu mylimą vyrą? Neatsakysiu. Nei paneigsiu, nei patvirtinsiu. Ir nebūtinai nepaneigimas reiškia patvirtinimą – tegul tai lieka intriga.

– Jums maža intrigų?

– Ne. Bet asmeninis gyvenimas visada liks asmeninis. Nors dabar Lietuvoje įprasta juo dalytis, aš to nedarysiu.

– Kaip įvardytumėte dabartinį savo gyvenimo etapą?

– Kaip nuostabų! Turiu didelę prabangą – darau tai, ką noriu daryti. Ir matau, kad dauguma žmonių to negali sau leisti.

Vėl grįžau prie fotografijos. Netikėtai. Buvau padėjusi fototechniką į šoną ir net negalvojau, kad grįšiu.

Kartą apsilankiau ralio varžybose. Automobilių gausmas, greitis sukėlė susidomėjimą. Pasiskolinusi fototechniką galvojau – tuoj pridarysiu įspūdingų kadrų. Jei pagaunu skrendantį paukštį, ką – nepagausiu lekiančios mašinos?! Deja. Per pirmas trejas ralio varžybas nepadariau nė vieno kadro, kuris man patiktų. Ir… užsikabinau: ėmiau domėtis, gilintis, stebėti visą automobilių sporto pasaulį. Prie lovos nugulė ne romanai, bet kelio knyga. Lengva nebuvo. Per tuos trejus metus, kol nefotografavau, fototechnikos srityje įvyko toks pats šuolis kaip nuo "Nokia 3310" iki "iPhone 6S". Teko daug mokytis.

– Kam jums reikėjo eiti į TV projektą kariuomenėje? Karyba – vyriška profesija. Ar jums būdingos vyriškos savybės?

– Kai gavau pasiūlymą, atsisakiau. Atrodė, prabanga sugaišti tiek laiko. Bet parą pasitarusi su savimi nusprendžiau, kad dalyvauti noriu dėl dviejų priežasčių. Pirma, kuri niekada manęs nepaliks, – smalsumas. Ypač kai perskaičiau programą, pamačiau sraigtasparnį "Mi-8" ir kitokį gėrį, kuriuo nepasivažinėsi kaip taksi gatvėse.

Antra priežastis rimtesnė: kariuomenė – vienas seniausių darinių pasaulyje. Ten galima pasimokyti strateginio mąstymo, komandinio valdymo ir darbo. To reikia mano veikloje. Nenusivyliau, nes per aštuonias dienas gavau neįtikimai didelį srautą informacijos ir pasitikrinau, kaip gebu mąstyti ir priimti sprendimus, kai trūksta miego, esu visiškai išvargusi.

– Tačiau neatsisakėte savo ritualo – makiažo ir sakėte, kad ten galima pamesti galvą, kelnes, bet ne gerą nuotaiką?

– Tam tikrų savo įpročių niekada nekeičiu. Nepriklausomai, kiek turiu laiko miegui: penkias, keturias ar tris valandas, keliuosi valanda dviem anksčiau, nei būtina. Mūsų vadai, instruktoriai šypsodamiesi žvelgė ir klausė, kam į karo žygį iš kuprinės išėmiau antrus atsarginius batus, bet įsidėjau kosmetinę. Gal tai psichologinis momentas, kad galiu save sutvarkyti?

– Bet jūs erzinote būrio vadu paskirtą dainininką Deividą Norvilą? Konfliktavote?

– Ne. Net nepastebėjau, kad kažkas jį erzino. Tik po to, transliacijos metu, pamačiau, kad jam ir aš, ir lovos kopetėlės užkliuvo. Jautrus žmogus.

Būrio vadas turi didesnius įgaliojimus, nors mano atsakomybė – vyresnysis šaulys – taip pat didelė. Buvau atsakinga už aprūpinimą. Kai 2 val. nakties užsakinėjau kitai dienai šarvuočius, šovinius, granatas ir kitą ginkluotę, jaučiausi ypatingai. Be to, turėjau žinoti viską, ką žinojo būrio vadas. Jei jam kas nors atsitinka, jį pakeičia vyr. šaulys.

– Ar šiais laikais moterys ne pernelyg bando lygintis su vyrais ne ten, kur reikia? Ir su visa pagarba – ar jos neperima ne pačių geriausių vyrų savybių?

– Bet kokiomis aplinkybėmis visada išliksiu moterimi ir didžiuojuosi, kad ja esu. Su panašia nuostata susiduriu ir užsiimdama savo pagrindine veikla. Tai, kad moterų ir vyrų galimybės yra vienodos, dar vienas mitas. Jaučiu diskriminaciją, kad esu moteris. Myliu ir darau, kas man patinka, bet jaučiu požiūrį kaip apie moteris laive: esą tai – blogai. Vyrai pervertina save ir nuvertina moteris.

Manau, visatoje turi būti pusiausvyra. Jis įmanomas tada, kai moteris ir vyras gali būti drauge. Jei vyras mano, kad moteris kažko negali daryti, jis, matyt, turi tam tikrų problemų.

– Bet ar reikia lygintis savybėmis, kuris stipresnis?

– Nemanau, kad tai – lyginimasis. Tuos pačius dalykus vyras ir moteris mato ir perteikia skirtingai. Kariuomenėje irgi liks skirtingas požiūris, bet moteris ir vyras vienas kitą papildo. Ir tai – vertybė, o ne trūkumas.

Įtaką šeimoje turi ne tik tėvas, bet ir mama. Kokį vaiką augina, kokias vertybes, atsakomybę diegia. Abiem savo sūnums nuoširdžiai rekomenduoju eiti į kariuomenę. Neteisinga manyti, kad vadai – žvėrys, kareiviška košė – neskani, sąlygos – antihigieniškos. Sutikau daug žmonių, kurie grįžę į civilinį gyvenimą išliko draugais. Maistas kariuomenėje – puikus, o švara ir higiena priklauso nuo mūsų.

– Kaip paaiškintumėte savo frazę, kad gailitės, jog skyrybų link nežengėte anksčiau?

– Ir dabar taip manau. Laikas man – viena brangiausių mūsų vertybių. Pakeitusi šeiminį statusą patyriau daug pasikeitimų. Jei tai, ką veikiu, būčiau pradėjusi daryti anksčiau, dabar jau būčiau toliau nuėjusi.

– Tai skamba kaip įžeidimas žmogui, su kuriuo daug metų gyvenote kartu. Atrodo, tarsi buvote kalėjime, kad kažko jums neleido, kankinotės?

– Nieko nekaltinu. Sprendimus priimu pati. Atsakomybę – taip pat. Tai savo poelgių ir veiksmų vertinimas. Žmogus nėra daiktas, kurį gali laikyti spintoje. Norint evoliucionuoti, eiti į priekį, reikia atlikti vidinę inventorizaciją. Svarbu bendrauti su savimi, suvokti, ką, kodėl ir kaip darai.

– Koks stereotipas apie jus neteisingas? Tironė, diktatorė, egoistė ir ne šventa avelė, kaip kartais jus vaidina?

– Vertinu autoritetų, žmonių, kuriais pasitikiu, nuomonę. Už pastabas esu dėkingesnė nei už pagyrimus. Bet tikrai nerūpi, ką pagalvos kaimynų bobutės katinas. Neprivalau ataskaitų duoti niekam, išskyrus save. Laiką, skirtą skaityti, skiriu knygoms, o ne komentarams.

Nuostabiai sutariu su savo trimis vaikais. Tai mano požiūrio, santykių įvertinimas. Visi keturi esame labai artimi. Evelinai išvykus į JAV, mūsų ryšys nesusilpnėjo, daug bendraujame. Kai žmonės artimi, tam neturės įtakos nei skirtingi kontinentai, nei laiko juostos.

Su buvusiuoju bendrauju normaliai, gražiai. Trinties nėra. Nesu linkusi save investuoti į negatyvą.

– Išskyrus frazę, kad gailitės dėl vėlyvų skyrybų, jūs neišvertėte savo apatinių, kaip dabar madinga Lietuvoje. Kodėl taip dabar elgiasi žinomi žmonės? Jiems trūksta reklamos, dėmesio ar tiesiog dauguma jų tiesiog tušti?

– Negaliu kalbėti už kitus. Gal jie – labai vieniši žmonės? Turi šeimas, darbą, savo aplinką, bet neturi tikrumo, gyvena butaforiniame pasaulyje? Gal jiems trūksta dėmesio, gal jie kompleksuoti, nevisaverčiai, nori pasijusti svarbūs?

Viešai aiškintis santykius man svetima. Savo nuomonę sakau konkrečiam žmogui į akis. Tikras draugas tas, kuris tave palaiko, įkvepia, bet, esant reikalui, paploja per petį ir sako: "Ei, neužsiliūliuok. Antra pavara toli nenuvažiuosi."

– Jūs puikiai išmanote ir viešuosius ryšius. Kai bus laikas, paskelbsite, kad esate ne viena?

– (Kvatojasi) Pranešimo spaudai tikrai nebus.

Niekada nesigailiu to, ką padariau. Gailiuosi tik to, ko nepadariau.

Automobilių sporto fotografija – gyvenimo būdas. Jei į tai, ką darau, žiūrėčiau kaip į darbą, būtų per sunku. Bet aš juk įsimylėjusi! O įsimylėjėliai – truputėlį nepakaltinami. Jie gali bet ką!

– Ar nėra egoistiška teigti: nesigailiu to, ką padariau? Turbūt ne vienas būtų laimingas nepadaręs kai kurių klaidų ir poelgių?

– Klaidų darau kasdien. Bet nesigailiu. Mokausi iš jų, analizuoju, stengiuosi nekartoti. Taip, norėčiau patirties įgyti iš kitų svetimų, bet dažniausiai ko nors išmokstame tik iš savo poelgių. Arba neišmokstame.

– Šeimoje artimieji draugiškai jus vadino diktatoriumi Pinočetu, Pitbuliu. Kaip dabar save pavadintų švytinti ir laiminga Jurga?

– Turiu epitetų, bet jų neviešinsiu. Laimė – tai savo būsenos suvokimas, o ne apčiuopiamas, fizinis daiktas, kurį gali nusipirkti. Esu laiminga. Ir esu laiminga, kad suvokiu šią būseną. Moku net paprastoje smulkmenoje įžvelgti mažą stebuklą. Tai leidžia man kurti.

Fotografijoje pernelyg sureikšminamas modelio grožis. Ne mažiau svarbu, kaip dirbdamas jaučiasi fotografas. Jei man gražu tai, ką matau, labai tikėtina, kad pavyks padaryti ir gražią nuotrauką. Ir nesvarbu, ar tai tepaluota automobilio dalis, ar suprakaitavęs lenktynininkas.

– Kokią jūs save nufotografuotumėte šiandien, dabar, šią akimirką?

– Aš pasidalysiu šiomis nuotraukomis prie savo raudonos meilės iš pirmo žvilgsnio. Ir jūs pamatysite, kaip aš dabar jaučiuosi.