Daugeliui J. Tertelis atpažįstamas kaip „Keistuolių teatro“ ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorius, kūrėjas, ne kartą koncertavęs festivaliuose „Purpurinis vakaras“, „Akacijų alėja“, „Senamiesčio žiogas“ ir kituose renginiuose, radijo ir televizijos laidose. Šįkart jis kviečia į akustinius autorinių dainų koncertus, vyksiančius net keliuose Lietuvos miestuose. Jų metu skambės debiutinio albumo „PraBudiMan“ dainos ir kita J. Tertelio kūryba.
Menininkas atvirauja, kad jo muzikos ir dainų kūrybos šaknys – jaunystėje, pasakoja apie pirmą gitarą (ją brazdinti pradėjo klausydamas roko ir turėdamas ilgesnius garbanotus plaukus) ir laiką, kai grodavo daugumai jaunimo žinomoje grupėje „Solo ansamblis“. Jo muzikai didelę įtaką darė ne tik teatras, bet ir a. a. maestro Vytautas Kernagis, kurio asmenybe ir kūryba jis žavisi iki šiol.
– Debiutinis albumas „PraBudiMan“ skamba tarsi kvietimas prabusti. Jį išleidote ankstesnį pavasarį, kai po žiemos šalčių budo ne tik gamta, bet ir visuomenė laukė pabudimo po Europą ir visą pasaulį sukausčiusios pandemijos. Ką tau reiškia prabudimas ir kodėl albumą pavadinai būtent taip?
– Man patiko žodžio skambesys. Pradėdamas įrašus tikrai nežinojau, kaip vadinsis būsimas albumas. Reikėjo su kažkuo pasitarti ir intuityviai nusprendžiau paskambinti vienam geram bičiuliui dailininkui Audriui Karečkai. Vėliau daviau jam paklausyti jau įrašytų dainų ir kartu pagal vienos dainos tekstus atradome šį žodį – „PraBudiMan“. Pats žodis man – tarsi burtažodis, o kartu jame yra kažkas labai artimo. Tai augimas, kažkoks vidinio pavasario momentas. Kiekvieną dieną prabundi vis iš naujo ir vis kita savo versija – kitoks, nei prabudai vakar.
Debiutinis albumas man – tam tikra prasme yra pirmas kartas ir prabudimas kitokiam. Gyvenime darau daug dalykų: vieną dieną prabundu kaip aktorius, kitą – kaip režisierius, dramaturgas, dar kitą – kaip edukatorius, procesų fasilitatorius. Prabundu ir kaip tėtis, vyras, rašytojas, tinklalaidės vedėjas... Tų vaidmenų ir prabudimų yra visokių ir kiekvienas iš jų man yra apie dar vieną atradimą to, kas svarbu ir įdomu ne tik man, bet ir kitiems. Taigi, albumo pavadinimas „PraBudiMan“ tiek tiesiogine prasme, tiek intuityviai man labai tiko ir tikiu, kad suskambės ir kitiems.
– Gal galėtum plačiau pasidalyti apie prabudimą dainų autoriaus vaidmenyje?
Kiekvieną dieną prabundi vis iš naujo ir vis kita savo versija – kitoks, nei prabudai vakar. Debiutinis albumas man – tam tikra prasme pirmas kartas ir prabudimas kitokiam.
– (Šypsosi.) Pažiūrėjus į visą prabudimo procesą – kaip aš tapau dainų autorius – jis buvo labai ilgas. Reikėtų grįžti į laiką, kai paauglystėje lankiau muzikos mokyklą, mokiausi groti pučiamuoju instrumentu ir vieną dieną nusprendžiau, kad labai noriu išmokti groti gitara. Po kiek laiko iš savo dėdės gavau gitarą. Pirmą mėnesį mokiausi akordų, buvo nelengva, nes atrodė, kad neišeina. Vėliau nuėjau pas savo gerą draugą, kuris mokėjo groti gitara, parodžiau, ką išmokau. Jis paklausė ir... pasisiūlė: „Duok, iš pradžių suderinsiu tavo gitarą.“ Tuomet išmokau derinti gitarą ir tikrai ji pradėjo geriau skambėti (šypsosi). Vėliau grodamas pradėjau rašyti ir savo pirmąsias dainas.
Atėjus į teatrą, ta muzika ir dainų kūrimas buvo bendra kūrybos dalis: kažkurios dainos yra ir iš spektaklių (niekam ne paslaptis, kad teatro laboratorijai „Atviras ratas“ ir „Keistuolių teatrui“ muzika nesvetima, vienokia ar kitokia forma ji skamba ir spektakliuose), tačiau dažniausiai dainas kuriu sau, jos reflektuoja jausenas, būsenas, džiaugsmą ar liūdesį. Ilgainiui įvairios dainos vis kaupėsi, galvodavau, kad reikia jas įrašyti, bet tam vis pritrūkdavo laiko. Prisimenu, kažkada net pagalvojau: „Esu daug dainų sukūręs, bet jos visos mano galvoje arba užrašuose, telefone. Ir jei, neduok Dieve, man kas nors nutiktų, tuomet jos niekada ir neišvystų pasaulio.“ Nusprendžiau, kad tai nesąžininga dainų atžvilgiu, ir kai tik prasidėjo pandemija, užsidarė teatrai, supratau, kad dabar puikus laikas tai padaryti.
Džiaugiuosi, kad tuomet gavau LATGA finansavimą dainų įrašams, o man talkinti sutiko puikus kompozitorius ir garso režisierius Ignas Juzokas. Apie jį galiu pasakyti pačius nuostabiausius žodžius ir kaip apie žmogų, ir kaip apie profesionalą. Ignas padėjo man savo dainas pamatyti dar šiek tiek kitaip. Išleidome albumą „PraBudiMan“, pandemija baigėsi ir teatrai vėl sugrįžo į nuolatinę veiklą. Visi grįžo į darbinį, kūrybinį ritmą, intensyvius projektus ir nors albumas išėjo, bet koncertų, kuriuose galėčiau pasidalyti ir daugiau papasakoti apie dainas ir muziką, nebuvo. Tad dabar, kai laukia koncertai, labai džiaugiuosi ir jaudinuosi, kad bus galima pratęsti šį kūrybos procesą ir dalytis dainomis susitinkant su žiūrovais.
– Kodėl prisijungti pakvietei būtent kompozitorių I. Juzoką?
– Jis daug dirba su teatru, kuria muziką spektakliams. Paskambinau jam, pasakiau savo idėjas, mintis ir jis iškart pasikvietė: „Ateik į studiją, įrašome.“ Ignas – profesionalus kompozitorius, mes nemažai kalbėjomės apie dainas, jų skambesį. Iš tiesų kai kurias dainas jo padedamas atradau visai naujai. Vienaip jas girdžiu grodamas akustiškai – pritardamas gitara ar pianinu, visai kitaip – kai Ignas studijoje pridėjo styginius ar bosą, grupę, ritmą ir pan.
Dirbti su kompozitoriumi man labai patiko, jis stengėsi pagauti kiekvienos dainos kampą: apie ką ji, koks jos ritmas, santykis, ar ten žiūrima su ironija, ar kalbame rimtai, ar tiesiog norisi pakvailioti. Ignas labai jautrus, pastabus žmogus, tikrai beprotiškai dėmesingas garsui ir muzikai. Padirbėti su juo man buvo vienas nuostabiausių dalykų šioje kelionėje, o tai, kas gimė mums su Ignu, galite išgirsti būtent albume „PraBudiMan“. Kiekviena daina turi savo istoriją, žanrą, kai kurios dainos turi ir dialogų, bet kokiu atveju kiekvienoje dainoje yra kažkoks gyvenimiškas etapas.
– Ką norėtum perduoti klausytojams kurdamas ir dainuodamas?
– Dainos gana skirtingos, tad vieną žinutę surasti sunku. Kiekviena daina yra savotiškas pakvietimas permąstyti vieną ar kitą temą. Tačiau apibendrinant – man norėtųsi, kad po tų vakarų, koncertų, kai susitiksime, tiesiog atsirastų šiek tiek daugiau džiaugsmo (šypsosi).
Nesusireikšminti ir nebūti per daug rimtiems, kaip kartais nutinka teatre. Sustoti, pasidžiaugti ir būti dėkingam už tai, ką turi čia ir dabar. Kartais, kai prireikia, būnu labai rimtas, mąstantis režisierius ir dirbu kryptingai, tačiau čia norėtųsi, kad būtų paprasta, linksma, šviesu ir džiugu.
Aš einu su džiugesiu, kad tai išvis gali vykti, kad galime susitikti. Tikiu, kad tie, kurie ateis į koncertus, tikrai turės progų ir nusišypsoti, ir paklausyti, ir padainuoti kartu. Norėčiau, kad tie koncertai, tiek man tiek žiūrovams, taptų savotišku stabtelėjimu šiame bėgančiame pasaulyje. Stabtelėjimas ir pabuvimas čia ir dabar – nors frazė skamba gal ir kiek nuvalkiotai, bet tai svarbu. Neskubėjimas kažkur į priekį ar atgal. Pabuvimas su žmonėmis, kurie ateis. Iš tikrųjų kartais reikia tiek nedaug, tik sustoti ir pamatyti, kaip nuostabiai mes gyvename, palyginti su viso pasaulio kontekstu. Taip, yra daug nerimo dėl ateities, galbūt ir nuoskaudų, tačiau visuomet norisi sustoti ir sušukti: „Ei, palaukit!, šioje valstybėje mes gyvename geriausius savo laikus per visą istoriją, geresnių nebuvo. Tad norisi ir pasidžiaugti.“
– Tavo muzika gimė iš teatro. Gal galime labiau patyrinėti šį muzikos ir teatro ryšį?
– Man atrodo, kad skirtingi kūrėjai turi tikrai skirtingą santykį su muzika. Man – autorinės dainos, artimiausia trumpa forma, padedanti išreikšti kažkokią poziciją ar istoriją. Dažnai būna, kad pradedu groti ir atsiranda pirmi tekstai, melodijos ir dar nežinau, kur istorija nukeliaus. Tuomet keliauju su muzika ir melodija, smalsu žiūrėti, kas gi čia išeis.
Praktiškai, kiekviena daina man – kaip mažas etiudas, kaip mažas spektaklis, kuriose labai aiški istorija ir priešistorė. Ar netgi instrukcijos klausytojams, ką reikia daryti. Kartais, tų instrukcijų nėra, bet kviečiu išgirsti istoriją ar jauseną. Kartais yra dialogų, veikėjų, visur yra tam tikra atmosfera. Kaip teatras gali būti visoks, taip visokios gali būti ir mano dainos.
Dažnai grupė ar muzikantas turi vieną savo stilių. Tačiau man, kaip aktoriui, kaip teatro žmogui, nepatinka apsiriboti tik vienu žanru ar stiliumi. Matyt, priežastis yra profesija, nes atpažįstu tai ir kitų aktorių-muzikantų kūryboje. Įdomu žaisti su keliais žanrais. Kaip ir aktoriaus profesija – kai vaidini skirtingus personažus, vieną dieną gali vaidinti herojų ir šventąjį, o kitą – niekšą ir labai piktą žmogų, trečią – gali būti vaiku, o ketvirtą – gali išvis būti tik labai mažu varžteliu visame spektaklio ir teatro mechanizme. Tie pabuvimai skirtinguose vaidmenyse savotiškai atsispindi ir dainose.
– Gebi groti ne tik gitara. Kokiais dar instrumentais muzikuoji?
– Muzikos mokyklą baigiau grodamas lietuvių liaudies instrumentu – birbyne (šypsosi). Tada išmokau groti gitara, o namuose visuomet buvo pianinas, šiek tiek skambinau ir juo. Dabar, kadangi mano sūnus mokosi muzikos mokykloje, nusipirkome naują elektroninį klavišinį instrumentą. Džiaugiuosi galimybe vėl grįžti prie klavišų – vakarais, kai visi užmiega, galiu užsidėjęs ausines ir niekam netrukdydamas groti.
Kadangi esu baigęs pučiamuosius, esu kurį laiką grojęs ir saksofonu. Drauge su kolega Jonu Šarkumi grodavome pučiamaisiais grupėje „Solo Ansamblis“. Tai buvo ankstyvieji dabar labai sėkmingai koncertuojančios grupės „Solo Ansamblis“ laikai. Mes iki šiol su Jonu, Giedriumi, Vytautu ir Sergejumi (grupės „Solo Ansamblis“ nariai – aut. past.) esame labai geri bičiuliai ir kolegos.
– Kokios muzikos mėgsti klausytis?
– Labai priklauso nuo progos. Didelę įtaką man nuo paauglystės darė a.a. V. Kernagis, „Keistuolių teatro“ muzika. Sceniškai man labai artimi Timas Minchinas, Bo Burnhamas. Kai reikia nurimti, įsijungiu lyriškų Patricko Watsono dainų. Esu užkietėjęs „Radiohead“ gerbėjas. Mano „Spotify“ grojaraščiuose galima rasti daug visko: Rodriguez „Sugarman“, Janis Choplin, „The Human Experience“, „The Beatles“, „Lola Marsh“ ir kitų. Tačiau dažnai kaip teatro kūrėjas klausausi ir mintyse turiu muziką, susijusią su spektakliais. Mėgstu pasižiūrėti tai, ką naujo pagal klausomą muziką siūlo programėlė „Spotify“. Pastaruoju metu tai nebeveikia, nes tuo pačiu prisijungimu naudojasi ir mano vaikai, tad algoritmą šiek tiek pakeičia atsirandantys visai kiti žanrai, kurių klausosi aštuonerių metų berniukai. Pastaruoju metu važiuodami automobiliu su sūnumis klausomės naujausių Lady Gaga dainų.
– Ką pasakytum muzikos mėgėjams, kurie dar neatrado tavo dainų muzikos?
– Pakviesčiau paklausyti. Čia skamba visokiausių žanrų muzika – ir repas, ir fankas ir svingas, lyrika. Žanrų ir stilių užkabiname tikrai skirtingų. Žinoma, neprivalo visiems viskas patikti, juk visi turime labai daug skirtingų skonių. Teatrinės dainos yra labai skirtingos, tad kiekvienas gali išsirinkti tai, kas jam patinka. Galbūt kažkam labai patiks viena daina, o kita pasirodys banali ar paprasta. Man patinka daug skirtingų veidų – gal čia kažkas apie mane. Prisimenant a. a. maestro V. Kernagį, kurio kūryba padarė įtaką ir man, galvoju, kaip jis pakviestų, tarkim, repo mėgėjus į savo koncertą? Turbūt sakytų: „Ateikite, pabandykite, bus įdomu ir beprotiškai fantastiška!“. Taigi, jei tik turėsite laisvą vakarą, kviečiu susitikti ir kartu pasižiūrėti – kas gi nutiks tuose koncertuose?
Kas? J. Tertelio autorinių dainų koncertas „PraBudiMan“.
Kur? Kauno menininkų namuose.
Kada? kovo 25 d. 18 val.
Naujausi komentarai