J.Skrudupaitė: „Manau, kad ištekėsiu“

Prancūziško salono įkūrėja mano, kad laikas – pats nuostabiausias mums duotas dalykas

Prancūziškame dekoro salone „Provincialė“ laikas tarsi sustoja. „Kartais jaučiuosi taip, lyg versčiau Marcelio Prousto knygos lapus“, - sako Užupio salono direktorė, TV žurnalistės Neringos Skrudupaitės sesuo Jūratė. Užvėrus trečius metus gyvuojančio salono duris, šeimininkę užplūsta prieštaringi jausmai.

„Nebesugebėdami aristokratiškai leisti laiko, tapome nebe tokie įdomūs. Daugelis gyvena vien tam, kad būtų sąmojingi, gražūs. Nevertinu šiuolaikinio veržlumo, seksualumo, išpuoselėto nenatūralumo ir priverstinio dalyvavimo vakarėliuose“, - savo nuomonės neslepia J.Skrudupaitė.

Iš minios ryškiais apdarais ir bendravimo maniera išsiskiriančiai dekoro salono įkūrėjai aplinkinių dėmesys tapo įprastas. „Vietinė Užupio ponia mane vadina „krasavica“, yra dar viena ponia, kuri į mūsų saloną užsuka nešina gėlėmis ir šokoladu. Yra ir ponas, kurį vadinu pirmuoju pirkėju. Tiesa, jis šito dar nežino. Prieš Kalėdas žadu jį maloniai nustebinti“, - šypsojosi jau Kalėdų (šiemet juodų) dvasia alsuojančio salono savininkė.

- Ar tiesa, kad žmonės į jūsų saloną užsuka ne vien pirkti, bet kartais paprasčiausiai neformaliai pabendrauti?

- Ryšys užsimezga jiems grįžus antrą kartą. Šiandien rytą taip pat užsuko du ponai. Porą valandų šnekučiavomės apie fotografiją, gėrėme likerį – labai susidraugavome. Ilgainiui žmonės pripranta prie tokio bendravimo, ateina pasikalbėti, pasidalyti kelionių įspūdžiais. Visi išsiilgę šilto bendravimo.

- Gal aplinkiniai tiesiog nesugeba atsispirti jūsų pavydėtinam komunikabilumui?

- Aš labai daug kalbu. Tai - didžiausia mano problema. Net ir uždariusi salono duris nenutylu. Esu labai neįdomi pašnekovė: nemoku klausytis. Bet aš mokausi. Kita vertus, moku bendrauti ir su savimi. Valandų valandas galiu praleisti viena su knyga ar klausydama muzikos.

- Teko girdėti, kad turite asmeninių tradicijų, menančių studijų laikus.

- Kiekvieną penktadienį ištrūkstu išgerti taurės kokio nors gėrimo. Trečiadienis - mano pasivaikščiojimų diena. Tam skiriu mažiausiai dvi valandas. Tokiomis tradicijomis gyvenau būdama studentė. Kurį laiką buvau jas apleidusi, bet dabar gaivinu. Turiu tam pakankamai laiko. Palengva mano tradicija tampa ir Juozo Statkevičiaus vitrinų apžiūrinėjimas. Neseniai pagalvojau, kad ateis ta diena, kai nueisiu pas Juozą ir užsisakysiu suknelę, kurios noriu. Jis manęs tikriausiai neklausys, sakys - jokių kalbų, jeigu išvis priims (juokiasi).

- Jūsų sesuo Neringa Skrudupaitė – žinoma žurnalistė. Nesvajojote sekti sesers pėdomis?

- Ne. Rašyti tekstus ir stovėti prieš kamerą - ne man. Per daug jaudinčiausi. Aš - labai daug skaitantis, bet nerašantis žmogus. Netgi tuomet, kai reikia parašyti raštelį, kad mūsų parduotuvėlė nedirba, garsiai teiraujuosi, kas galėtų tokį raštelį parašyti. Baigiasi tuo, kad raštelį parašo mano kolegės.

- Kaip į jūsų sumanymą atidaryti dekoro saloną reagavo artimiausi žmonės?

- Mane labai palaikė sesuo ir jos vyras Darius. Jis visuomet sakydavo: „Tu esi protinga moteris, tu gali.“ Taip pat ir draugai, kolegos. Tik mano tėveliai apie tai, kad rengiuosi pradėti savo verslą, nieko nežinojo. Jiems tai buvo staigmena.

- Nepabūgote paskolų, įsipareigojimų bankui?

- Nemokėjau procentų bankui. Man pavyko surasti žmones, kurie padėjo. Verslo plano reikėjo tik sau, kad galėčiau susiskaičiuoti ir neįlįsčiau į skolas. Aš - atsargus žmogus. Todėl, jei šiandien reikėtų uždaryti saloną, galėčiau labai ramiai tą padaryti: nes nesu niekam skolinga. Aš niekada neišleidžiu cento, kurio dar neuždirbau. Niekada negyvenu skolon.

- Bene gražiausias jūsų salono akcentas – šviestuvai. Iš kokių šalių jie atkeliauja?

- Tie, kurių paviršius dengtas cinku, pagaminti Belgijoje. Jie Lietuvoje nėra labai įprasti, nes skleidžia nedaug šviesos. Jie sukurti tam tikrai nuotaikai kurti. Kaip aš sakau, tai – prabėgusio laiko šviestuvai. Visiška jų priešingybė – šviestuvai, pagaminti Paryžiuje. Jų gaubtuvėliai - iš šilko arba aksomo, o pats šviestuvėlis gaminamas iš metalo ir derinamas su skaidria derva. Kaip tik dėl dervos jie dažnai vadinami vakaro šviestuvais. Namuose tokie šviesuliai – solistai. Prancūzijoje jų blizgesys labai mėgstamas, lietuviams jis taip pat priimtinas. Nepaprastai gražiai spalvotieji šviestuvai atrodo lange kalėdiniu metu. Jie – puikiausias mūsų bestseleris.

- Ar tiesa, kad dieną į „Provincialę“ atėjusius klientus kviečiate užsukti dar kartą, vakare?

- Taip, visada kviečiu užsukti pažiūrėti šviestuvų vakare. Reikia įvertinti, ar tai tikrai tavo šviestuvas. Įjungti ir išjungti jie atrodo kiek kitaip. Neįjungti šviestuvai išsaugo prabangą ir minkštumą. Tada jų gaubtai ne tokie ryškūs, tarsi padengti pudra.

- Jums patinka vienatvė?

- Šiuo metu gyvenu viena ir pagalvoju - gal man, senmergei, įsigyti šuniuką? Vis dėlto įsivaizduoju save su labai gražia vestuvine suknele. Netgi žinau, kokia dizainerė man ją pasiūs, kaip aš atrodysiu, koks bus pobūvis, kaip apie jį pranešiu savo tėvams. Manau, kad ištekėsiu. Neįsivaizduoju savęs gyvenančios vienos. Nors jei tektų, labai neliūdėčiau, nes jau išmokau.

- Nebijote, kad bėgantys metai vis labiau atitolina svajones?

- Visada galvojau, kad metai suteikia brandą ir kitokį požiūrį. Man patinka tos poros, kurios tuokiasi būdamos vyresnės. Moterys labai bijo savo metų ir visą laiką nuo to bėga, bet metai suteikia sveiko proto. Man patinka tai, kokia esu dabar. Pats nuostabiausias dalykas yra laikas.

- Sakoma, kad kuo vyresnis žmogus, tuo jis atsargesnis.

- Kai sulauki daugiau nei trisdešimties metų, tampi labai išrankus. Mano gyvenime viskas buvo vėliau nei įprasta: studijos, gyvenimas Vilniuje, verslo pradžia. Bet viskas atsistojo į savo vietas, todėl paskutinį pusmetį jaučiuosi ypač gerai. Nesu iš tų moterų, kurioms labai reikalinga šeima ir vaikai. Manau, kad aš būsiu labai gera teta sesers vaikams.