Juosta „Didžioji siena“ – stulbinami Kinijos „Sostų karai“ (recenzija)

Veržiasi į lyderius

Beveik vienu metu mus pasiekė du vaidybiniai filmai, leidžiantys daugiau sužinoti apie Tolimųjų Rytų šalių istoriją, dėl izoliacijos nuo išorinio pasaulio mažai žinomą europiečiams. Martino Scorsese's „Tyla“ praskleidė uždangą į tragišką krikščionybės plitimo Japonijoje kontekstą. O kinų ir JAV kinematografininkų sukurta „Didžioji siena“ bando suderinti įspūdingo holivudinio masto reginį su egzotiškomis Padangių karalystės tradicijomis.

„Didžioji siena“ bando suderinti įspūdingo holivudinio masto reginį su egzotiškomis Padangių karalystės tradicijomis.

Dabartinė Kinija ryžtingai žengia ne tik į globalios ekonomikos teritoriją, bet ir kino srityje veržiasi į lyderio poziciją. Milžiniškoje šios šalies rinkoje amerikietiški filmai (ypač vadinamieji blokbasteriai) dažnai surenka daugiau pelno, negu JAV. Kinai gali mokėti Holivudo žvaigždėms pagal jų rangą priklausantį honorarą, todėl jų filmuose vis dažniau pasirodo populiariausi Amerikos aktoriai. „Didžioji siena“ – ne išimtis: čia vaidina Mattas Damonas ir Willemas Dafoe.

Brangiausias Kinijos filmas

Iki šių dienų išsilaikęs (tiesa, nuolat restauruojamas) didžiausias istorijoje žmogaus rankų darbo statinys – Didžioji kinų siena – iki šiol stebina žmoniją. Statyta prieš 1 700 metų ir besidriekianti 8 800 kilometrų (su visomis atšakomis jos ilgis siekia daugiau nei 21 tūkst. km.).

Kokio tikslo siekta ją statant? Nuo ko reikėjo saugotis tokiomis priemonėmis? Ar tiek laiko, lėšų ir žmogiškų resursų pareikalavęs kolosas iš tikrųjų pateisino visas aukas? Panašius klausimus bando paaiškinti (ir pateikia netikėtą atsakymą!) garsiausias visų laikų Kinijos kino režisierius Zhangas Yimou brangiausiame visų laikų Kinijos filme „Didžioji siena“.

Priešai iš kito pasaulio

XI a. iš Vakarų pasaulio į Kiniją drauge su palydovais atsibeldęs avantiūristas Viljamas nori sužinoti čia gaminamo parako receptą. Įvykdęs savo misiją jis galėjo sugrįžti iš kur atvykęs. Bet pabuvojęs ant Didžiosios sienos vaikinas sužino, kam iš tikrųjų šis milžiniškas strateginis bastionas buvo taip ilgai statomas. Akivaizdu, kad apsisaugoti nuo išorės priešų. Tačiau nuo kokių?

Štai čia žiūrovų ir laukia svarbiausia filmo staigmena. Nesitikėkime išsamaus istorinio komentaro apie senovės Kinijos vidaus ir išorės politiką, valdovų tarpusavio karus, sąmokslus ir rytietiškos klastos ypatumus. Šioms temoms režisierius daug dėmesio skyrė savo geriausiuose kūriniuose. O dabar jis tiesiog seka pasaką apie seniausius Kinijos priešus, kurie senose knygose buvo pavadinti keistu žodžiu „tao tej“. Jie kas 60 metų sukaupę jėgas atakuoja Kiniją. Ir tik Didžiosios sienos gynėjai gali jų invaziją sustabdyti.

Universalus menininkas

Režisierius Z.Yimou tapo kinematografinio pasaulio garsenybe, kai jo pirmasis šedevras „Raudonasis gaolianas“ (1987 m.), apdovanotas pagrindiniu Berlyno kino festivalio prizu, aukštai iškėlė susidomėjimo naujuoju Kinijos kinu bangą. „Uždek raudoną žibintą“ (1991 m.) buvo nominuotas „Oskarui“.

Šio režisieriaus kūryboje dominuoja su skaudžiais Kinijos istorijos įvykiais susiję siužetai. Juos Z.Yimou moka įvilkti į kvapą gniaužiančių kovinių scenų kaleidoskopą („Didvyris“, „Skraidančių ginklų namai“) arba suteikia jiems spalvingos mandalos pavidalą, kai akys raibsta nuo tobulų vaizdo kompozicijų, nuostabios spalvų harmonijos ir gilios paprastų siužetų potekstės („Auksinės gėlės prakeiksmas“, 2007 m.).

Z.Yimou yra universalus menininkas, kuriam net ir kasmet besiplečiančios kino išraiškų ribos yra per siauros. Tai įrodė ir viso pasaulio sporto (ir ne tik jo) gerbėjus užbūrusi Pekino olimpiados atidarymo fiesta, kurią realizavo garsiausias šalies kino meistras.

„Didžioji siena“ („The Great Wall“) ***