Deivydo Zvonkaus lukštenama saulėgrąža. Surūgęs kefyras. Valgomasis stalas. Kukli suknelė. Ar galite įsivaizduoti, kad būtent tuo norėtų virsti Natalija Zvonkė? Ne? Klystate...

– Jeigu būtumėte spalva, tai kokia?

– Mėlyna. Graži. Tai plati sąvoka. Tai dangus, mėlyna rugiagėlė.

– Jeigu būtumėte vandens gyvūnas, tai koks?

– Morena. Ji visur laviruoja, prisitaiko. Kartais skaudžiai kanda, kaip ir aš.

– Jeigu būtumėte daiktas, tai koks?

– Stalas. Dažnai naudojamas. Reikalingas. Praktiškas. Dažnai liečiamas.

– Jeigu būtumėte nelietuvė, tai kokios tautybės?

– Italė. Labai patinka ši šalis, draugiški žmonės, architektūra, aplinka, jaukios kavinukės, mandagios moterys.

– Jeigu būtumėte sportininkė, tai kuri?

– Šaulė Daina Gudzinevičiūtė. Ji grėsmingai atrodo su šautuvu. Aš pati moku pistoletą ir automatą išardyti. Esu ne kokia miela barbė tenisininkė.

– Jeigu būtumėte gėlė, tai kokia?

– Saulėgrąža. Aš labai mėgstu kepintas saulėgrąžas su prieskoniais. Pati tokias neretai kepu. Ji saulės gėlė. Patiktų būti lukštenamai Zvonkaus.

– Jeigu būtumėte gėrimas, tai koks?

– Tik ne "Coca-Cola"! Būčiau kefyras! Nes dažnai būnu surūgusi.

– Jeigu būtumėte stichija, tai kuri?

– Ugnis. Žaibas. Galiu staigiai plykstelėti ir užgesti.

– Jeigu būtumėte drabužis, tai koks?

– Suknelė. Ne prabangi, ne vakarinė, ne tokia, prie kurios reikia autis aukštakulnius. O trumpa, kukli, nėriniuota medvilninė suknelė, kurią smagu dėvėti prie jūros. Tokios labai gražios.

– Jeigu būtumėte žodis, tai koks?

– Miau! Nes šis žodis man primena vardą Mia, kuris gyvenime mane persekioja. Be to, turiu katiną, sfinksą. Jis – lyg žaibas, tai surūgęs, tai dar koks nors. Toks, kaip ir aš.