Džiazas kauniečiams asocijuojasi su pavasariu. Daugiau kaip du dešimtmečius balandžio pabaigoje mieste pasklinda išskirtinė nuotaika. Nori – tieskis ant vejos, užmerk akis ir gerk muzikos bei laisvės kokteilį.

Iš Vienybės aikštės iki Laisvės alėjos atskriejančios džiazo renginio natos įtraukia į festivalio „Kaunas Jazz“ sūkurį net tuos, kurie sako nemėgstantys džiazo. Šiemet jau 22-ąjį kartą vyksiantis renginys – vienas iš miesto simbolių.

Kad Kaune kažkas vyksta, gali suprasti ir būdamas kurčias ar užsikimšęs ausis: pamatysi ne vieną ryškiai apsirengusį vietinį, keistokai atrodantį atvykėlį iš kito miesto ar šalies. Tai dienos, kai pageidaujamos neeilinės šukuosenos, originalūs aksesuarai. Jei ateisi į koncertą skylėtais džinsais, niekas pirštais nebadys. Kiekvienas yra laisvas atrodyti taip, kaip jam patinka, nevaržomai lieti jausmus ir būti festivalio dalimi.

Džiazuojantis savaitgalis ateis po gero mėnesio. Balandžio 26–29 d. koncertai vyks Kaune, o balandžio 30-ąją tradiciškai vienas koncertas kaunietišku vardu pradžiugins Vilnių.

Kuo šiemetis „Kaunas Jazz“ palepins melomanus, klausėme renginio meno vadovės Indrės Jučaitės.

– Kiek šiemet pasiūlysite koncertų? Kiek iš jų bus nemokamų?

– Per keturias festivalio dienas iš viso vyks 16 koncertų. Šiemet mokamų ir nemokamų koncertų – po lygiai. Išlieka tradicinės nemokamų koncertų vietos – Kauno sinagoga, Vytauto Didžiojo bažnyčia ir Vienybės aikštė. Per krizę festivalis buvo sutrumpintas iki keturių dienų, o šiemet vėl prisideda viena diena. Naktiniame klube „Combo“ koncertai vyks ne tris, o keturis vakarus.

– Kokie ryškiausi šio festivalio atlikėjai?

– Žinoma, dainininkė, pasirodysianti „Žalgirio“ arenoje – yra žvaigždė. Tai viešnia iš JAV – Lizz Wright su grupe. Žvaigždžių bus ir daugiau. Antrąją festivalio dieną Kauno filharmonijos salėje girdėsime ką tik dar vieną „Grammy“ apdovanojimą pelniusį bosistą iš JAV Christianą McBride'ą. Kitą dieną gros taip pat atstovas iš JAV, trejus metus iš eilės kritikų pripažintas geriausiu metų alto saksofonininku, Rudreshas Mahanthappa. Sostinėje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje grosiantis saksofono virtuozas Davidas Sanchezas su grupe dar kartą lips į „Kaunas jazz“ sceną – taip pat neatsitiktinai.

– Koks Lietuvos ir užsienio atlikėjų santykis?

– Šiais metais pasirodys išties nemažai Lietuvos muzikantų , ir ne tik lauko scenoje. Didžiosiose salėse bus pristatyti vien lietuvių ar bendri lietuvių ir užsieniečių muzikantų projektai. Į festivalį sugrįš Kęstutis Lušas su grupe, girdėsime Kauno bigbendą. Lauko scenoje pasirodys populiarios jaunimo grupės, pavyzdžiui, „Keymono“. „Combo“ klube koncertuos „Leon Somov & Jazzu“. Taip pat šiemečiame festivalyje svečiuosis Steponas Januška, Arina, vokalinė grupė „Kivi“ ir kiti Lietuvos atstovai.

– Kokiais kriterijais vadovaujamasi pasirenkant atlikėjus?

– Vadovaujantis festivalio politika, stengiamės, kad būtų daug įvairių muzikos stilių, kad žiūrovai galėtų pasirinkti tai, kas jiems mieliausia, priimtiniausia. Kitas vienas pagrindinių kriterijų – kokybė.

– Galbūt kai kurie atlikėjai labai trokštami, bet jų prašomi honorarai neįkandami?

– Honoraras yra derybų objektas. Tą patį atlikėją gali pakviesti už labai didelę sumą arba už kur kas mažesnę. Tai priklauso nuo aplinkybių: ar specialiai kvieti vienam koncertui, ar to atlikėjo pasirodymas sutampa su jo koncertiniu turu. Visada deriesi. Lietuvoje negalime sumokėti tiek, kiek gali ekonomiškai daug stipresnės šalys.

– Koks yra sumokėtas maksimalus honoraras?

– Sumos tikrai neįvardysiu. Tai yra paslaptis.

– Kodėl kviečiami ne tik nauji, bet ir jau bent kartą į „Kaunas jazz“ sceną lipę atlikėjai?

– Mūsų festivalis turi tradiciją publikai labiausiai patikusį atlikėją kviesti kitais metais ar po kelerių. Šiemet vėl svečiuosis D.Sanchezas su grupe, kuris buvo pas mus 2007 m. Ši tradicija prasidėjo 2002-aisiais, kai į festivalį dar kartą buvo pakviestas Courtney Pine'as.

– Šiemet pagrindiniai vakariniai koncertai vyks Kauno filharmonijoje. Kodėl pasirinkta ši erdvė?

– Keičiame pagrindinių koncertų erdvę, nes įprasta Vytauto Didžiojo universiteto salė remontuojama. Planuojama, kad joje festivalis vyks 2013-ųjų pavasarį. Nenorėjome kaip pernai išsikelti iš miesto centro į „Girstučio“ rūmus. Ir žiūrovams, ir bendrai nuotaikai reikalinga, kad koncertų erdvės būtų vienos šalia kitų, koncentruotųsi labiau į miesto centrą, tuomet šventė labiau jaučiama. Filharmonijoje, aišku, tilps mažiau žiūrovų – per 500. VDU salėje vietų buvo maždaug 200 daugiau.

– Baigiamasis festivalio Kaune koncertas vyks „Žalgirio“ arenoje. Ar džiazo klausytojų auditorija gali būti tūkstantinė?

– Neplanuojame išnaudoti maksimalų arenos vietų skaičių, koncertas bus skirtas keliems tūkstančiams žiūrovų, arenos erdvė bus specialiai pritaikyta tiek žiūrovų. Kai „Žalgirio“ arena dar nebuvo atidaryta, sporto halėje vyko džiazo koncertai, sutraukiantys iki 4 tūkst. žmonių. Arenoje pasirodysiančios L.Wright koncertas neprailgs. Ši atlikėja pasaulyje, didžiuosiuose festivaliuose yra labai vertinama, žinoma, ji koncertuoja ir kur kas didesnėse erdvėse.

– Kas per 22 metus festivalyje nesikeitė?

– Festivalio politika. Mes nesikoncentruojame į siaurą klausytojų ratą, siūlome džiazą plačiąja prasme, kad kiekvienas klausytojas atrastų tai, kas jam patinka ir yra priimtina. Džiazas dera ir su klasikine, popmuzika, soulu ir kitokiais stiliais. Kartu stengiamės ugdyti savo klausytojus, todėl rengiame ir nemokamus koncertus, pritraukiame žmones, kurie džiazo muzikos nė nesiklauso. Turėdami galimybę pasiklausyti gyvos muzikos, jie nepraeina pro šalį, pabūna su visa minia. Jei patiks, galbūt kitais metais jie nusipirks bilietą ir į mokamą koncertą, pradės klausyti sudėtingesnio džiazo? Yra dar daugybė tradicijų. Kasmet skamba varpų muzika, rengiami koncertai Kauno sinagogoje ir Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Norėjome rengti koncertus ir kitose šventovėse, tačiau nelabai kur įsileidžia.

– Koks renginio biudžetas? Gal jau ikikrizinis?

– Nuo ikikrizinio laikotarpio biudžetas tebėra sumažėjęs maždaug perpus. Tiesiog kitaip deriesi su muzikantais, ieškai gerųjų aplinkybių.

– Daugelis kultūros atstovų skundžiasi sumenkusiu finansavimu. Džiazo festivalis nenuskriaustas?

– Kultūros ministerija skyrė 95 tūkst. litų, miesto savivaldybė numatė skirti 59 tūkst. litų. Aišku, kad nesiskundžiame.

– Kodėl perėmėte festivalio organizavimą? Ar tai tiesiog paveldėta iš šeimos, o gal tai yra svajonių darbas?

– Aš augau su šiuo festivaliu, man tai patiko. Nuo pat pirmųjų festivalių padėdavau tėvams dirbti. Po to buvau vadybininkė, dirbau su muzikos grupėmis, galiausiai tapau festivalio meno vadove. Jei man tai būtų nepatikę, nebūčiau viso to dariusi. Dirbti labai smagu, nes kasmet bendrauju vis su kitais žmonėmis.

– Ką veiktumėte, jei dėl kokių nors priežasčių festivalio neliktų?

– Turiu sumanymų, susijusių su muzika, kultūra. Pati jau nemuzikuoju, esu baigusi choro dirigavimą Muzikos akademijoje.

– Ar tiesa, kad nemaža dalis festivalio atlikėjų tapo tiesiog draugais?

– Iš tikrųjų atsirado daug draugų ir Lietuvoje, ir užsienyje. Todėl, kai rengėme 20-ąjį festivalį, pagrindinė renginio idėja buvo „Draugai vėl susitinka“.

– Kuo Lietuva traukia užsieniečius atlikėjus?

– Mes su jais bendraujame kitaip negu didžiuosiuose užsienio festivaliuose. Jie atvažiuoja dirbti savo darbo, o mes juos priimame tarsi svečius. Bendraujame labai šiltai. Be to, ir mūsų žiūrovai yra labai šilti, reaguoja į kiekvieną jų natą. Labai daug atlikėjų gyrė publiką – tokią jie sutinka ne visur pasaulyje.

– Ar dalyvaujate kituose Lietuvos džiazo renginiuose? Vilniuje, Klaipėdoje, Birštone? Kuo Kauno festivalis nuo jų skiriasi?

– Žinoma! Greitai važiuosime į Birštono džiazo festivalį. Kiti Lietuvos džiazo festivaliai turi savą politiką, koncentruojasi į kitus dalykus. Labai gerai, kad jie skirtingi. Svarbu, kad visi festivaliai augina džiazo klausytoją.

– Kas telpa į džiazo sąvoką?

– Džiazas – ne tik muzikos stilius, bet ir gyvenimo būdas, žmogaus laisvės supratimas.