Šią savaitę Kaunas taps dviejų teatro festivalių scena. Dar nepasibaigus "Lietuvos teatrų pavasariui", startuos tarptautinis vieno aktoriaus teatro festivalis "MonoBaltija".
Festivalio direktorius, Kauno kamerinio teatro aktorius ir režisierius Aleksandras Rubinovas publikai žada keturias išbandymų monospektakliais dienas.
– Metų pradžioje, kai pasakojote apie ketinimus surengti naują festivalį, šiuo ekonominiu sunkmečiu tai atrodė panašu į utopiją. Vis dėlto nenuleidote rankų.
– Reikėjo panašaus į Ostapo Benderio avantiūrizmą, kad imtumėmės šio renginio dabar. Mums netgi pavyko įgyvendinti pirminę idėją, kuriai, atrodė, nebus lemta šiemet realizuotis – festivalyje dalyvaus visų aštuonių Baltijos šalių atstovai. Festivalyje siekiame pristatyti visų Baltijos šalių monospektaklių panoramą.
Ne paslaptis, kad Europoje egzistuoja tam tikra monospektaklių festivalių mafija – čia rengiama apie 40 monospektaklių festivalių. Yra nusistovėjęs tam tikras ratas žmonių, kurie rengia festivalius ir kuriuos į juos kviečia. Taip jau susiklostė, kad į tą ratą paprastai neįeina suomiai, švedai, estai. Pavyko į festivalį prikviesti ir juos. Kitų festivalių organizatoriai dėl to labai nustebę – mūsų festivalio veidas bus kitoks, nei įprasta matyti Europoje. Festivalio programoje – vienuolika spektaklių.
– Kaip naują rinkos dalyvį įsileido minėta europinė "Monomafija"?
– Lietuvoje atitinkamas institucijas įtikinti, kad tokio festivalio reikia, buvo žymiai sunkiau nei užsienyje. Ten nekilo jokių problemų. Užsieniečiai su dideliu entuziazmu priėmė tai, kad gimsta naujas festivalis. O pas mus – ir Kaune, ir Vilniuje – buvo daug svarstymų, ar tokio renginio reikia.
– Keturias dienas scenoje karaliaus vieno žmogaus teatras. Tikitės, kad publika nepavargs nuo to paties žanro spektaklių?
– Pavargs visi. Programa labai intensyvi. Čia yra ir pliusų, ir minusų – jei festivalį plėstume iki 5–6 dienų, reikėtų keliskart didesnių lėšų. Nes dalyviai viešės visas festivalio dienas. Optimalus kiekis spektaklių per dieną, manau, yra du.
Monospektaklis yra keistas dalykas. Tai yra labai sunkus procesas ir aktoriui, ir žiūrovui. Vaidina vienas aktorius ir valandą ar panašiai laiko publiką. Gerai, jei žiūrovas priima tą aktorių. O jeigu ne? Dideliame spektaklyje žiūrovas gali pasirinkti kitą žmogų scenoje. Šiuo atveju tokios galimybės nėra. Čia – arba, arba. Arba įvyko kontaktas, arba jis nepavyko. Monospektaklis turi būti ne tik įdomiai sukurtas – čia ir aktorius turi būti asmenybė, turi prikaustyti publiką. Jei to nėra – technika nei fokusai neišgelbės.
O Lietuvoje monospektaklių labai daug – dabar pas mus šio žanro atgimimas. Galėčiau surengti visai neblogą lietuviškų monospektaklių festivalį, net neįtraukdamas paties vaidinamų. Žiūrovai prie šio žanro jau pripranta, jau nekyla klausimų – ką, tik vienas vaidins? Kita vertus, trys spektakliai per dieną yra sunkus darbas visiems – ir aktoriams, ir publikai, ir žiuri. Bet festivalis tuo ir įdomus, kad tu matai visą seriją panašaus žanro kūrinių. Tada sublizga tikri perlai. Beje, tas pats spektaklis, sublizgėjęs kitur, čia ir dabar gali sukelti visai kitokį įspūdį.
– Kokias naujas išraiškos priemones išvys žiūrovai?
– Iš suomių, švedų spektaklių tikiuosi labai daug, nes jų vizualinis pateikimas išsiskirs iš kitų. Tarkim, suomis Ville Majamaa dirba su galingomis vaizdo projekcijomis. Ir jų keliami techniniai reikalavimai yra tokie, kokie mums net nesisapnavo. Skandinavų kitas supratimas apie šviesų techniką, garso techniką. Švedas atvažiuoja su kompozitoriumi, kuris spektaklyje gyvai gros. Tai režisieriaus Peterio Engkvisto "Hamletas: komedija", pastatyta pagal garsųjį Williamo Shakespeare'o veikalą. Ir tai iš tiesų komedija! Atvyksta aktoriai su vaidmenimis, už kuriuos jie susižėrę prizų įvairiuose teatro renginiuose.
– Gal galite įvardyti būsimas festivalio žvaigždes?
– Galiu tik spėlioti, kad tarp žvaigždžių bus abu lietuviški spektakliai su Birute Mar ir Aldona Bendoriūte. Taip pat vokietis Harbertas Kaluza, estas Tonu Oja, rusas Vsevolodas Čubenka, lenkas Januszas Stolarskis ir švedas Rogeris Westbergas. O gal bus visai kitaip? Festivalis konkursinis. Bus skirtos trys prizinės vietos. Penki žiuri nariai, atstovaujantys skirtingoms šalims, spręs, kam atiteks laurai. Dėl būsimų laurų, manau, abejonių nekils. O festivaliuose visko būna. Pasitaiko, kad prizai tampa atsiskaitymo žvaigždėms valiuta. Būna, kad kviečiami dalyviai kelia sąlygas: arba mokėkite 1 tūkst. eurų kaip honorarą, arba turėčiau gauti festivalio prizą. Tačiau aš apie tai nieko nenoriu žinoti – yra žiuri, ji spręs. Prizai – nematerialūs. Tai bus tautodailininko iš medžio išdrožtos kaukės.
Be to, bus skiriamas žiūrovų prizas. Nenoriu, kad, kaip visada, kiltų įtarimų, kad skaičiuojant balsus viskas priklauso nuo organizatorių. Kam atiteks žiūrovų prizas, lems dešimties žiūrovų komisija. Tai yra gydytojai, verslininkai ir kitų sričių žmonės, profesionaliai nesusiję su teatru, bet jį mylintys ir dažnai į jį užsukantys.
– Kas jus padrąsino imtis tokio renginio?
– Ne pirmi metai dalyvauju įvairiose Europos valstybėse rengiamuose monospektaklių festivaliuose. Susipažįsti, tave pradeda vertinti, su tavimi nori bendrauti. Pradėjęs rengti festivalį pajutau, kad turiu gerą įdirbį. Kai skambindavau žmonėms, kuriuos buvau sutikęs kažkur Europoje, nė vienas nemetė ragelio, neklausinėjo, kas aš ar iš kur. O festivalio idėjos autorius yra lenkas Wiesławas Geras. Jis yra vieno seniausių šio žanro festivalių pasaulyje – Vroclavo "Wrostja" sumanytojas ir organizatorius. Prieš metus viešėdamas Kaune jis įtikino mūsų merą, kad toks festivalis – kaip tik miestui, kuriame yra daug kamerinių teatro salių, kuris neišlepintas teatro renginiais. Be to, surengti monospektaklių festivalį kainuoja keliskart pigiau nei didelių spektaklių renginį.
– Kaip ekonominiu sunkmečiu pavyko rasti naujam festivaliui lėšų?
– Pirma, dalyviai pas mus atvažiuoja labai geranoriškai. Žmonės atvažiuoja už savo pinigus. Nedidelį honorarą mokėsime visiems. Kaip žmogus, ne pirmi metai važinėjantis po tokius renginius, esu įsitikinęs, kad mokėti skirtingo dydžio honorarus arba kai kuriems išvis nemokėti nėra teisinga pozicija. Visiems sąlygos yra absoliučiai vienodos.
– Ką įvardytumėte kaip festivalio konkurentus?
– Pagrindinis mūsų konkurentas yra oras. Kai atšyla, teatrai pradeda merdėti. Šis laikas nepalankus festivaliui. Be to, supuola daug renginių, tarp jų – ir "Lietuvos teatrų pavasaris." Tikiuosi, festivalis taps kasmečiu renginiu. Ateityje jį norėtume rengti sausį, kai ne tik Lietuvoje juntamas festivalinis vakuumas. Kita vertus, užsieniečiai dabar išvys gražesnį miesto veidą nei žiemą – kai viskas žydi ir apšepę pastatai ar ne vietoje numesta šiukšlė ne taip krenta į akis. Pirmasis festivalis siūlo intrigą – kviečia pažiūrėti, kas tai. Ateityje norėtume užsiauginti savo publiką, kuri ateitų žinodama, kad gaus kokybišką teatro produktą.
Tarptautinis vieno aktoriaus teatro festivalis "MonoBaltija" Kauno kameriniame teatre (Kęstučio g. 74A) vyks gegužės 7–10 d.
Naujausi komentarai