– Paprastai į tolimas keliones žmonės leidžiasi tuomet, kai nori turėti užtektinai laiko apmąstymams. Betgi galima mąstyti ir keliaujant, tarkim, tris kartus aplink Lietuvą ar Europą... Kodėl reikėjo rinktis patį pasaulio kraštą – Naująją Zelandiją?

– Visai netikėtai išgirdau apie galimybę gauti Naujosios Zelandijos vizą ir nieko per daug nesitikėdama, juolab neplanuodama, dalyvavau atrankos konkurse. Man pasisekė – gavau darbo ir atostogų vizą! Jaučiausi taip, lyg būčiau laimėjusi aukso puodą – per metus tokias vizas gauna tik 100 lietuvių. Tie, kurie pirmieji užpildo dokumentus ir pateikia juos internetu per kelias minutes.

– Paatvirauk, kas nutiko, kad gyvendama puikioje Vilniaus senamiesčio vietoje, kaip pati sakai, su mylimu draugu ir šunimi, ryžaisi perkrauti savo tuometinį gyvenimą ir iškeliauti?

– Dabar, kai po kelionės į Naująją Zelandiją jau praėjo keli mėnesiai, galiu pasakyti, kad mano gyvenime viskas buvo gerai, tik jaučiausi gerokai perdegusi ir pervargusi. Keletą metų dirbau reklamos agentūroje, freelancinau po darbo, intensyviai sportavau. O kur dar kasdienė namų ruoša ir tikslai, kuriuos kurdavau, bet taip ir nespėdavau įgyvendinti. Dėl to save nuolat grauždavau. Ilgainiui pasidariau viskuo nepatenkinta, o labiausiai – savimi. Pykau, kad neužtenka energijos ir jėgų vis augantiems norams, tikslams pasiekti. Gal todėl nesąmoningai susidomėjau galimybe gauti Naujosios Zelandijos vizą, nors būtent apie šią šalį niekada nesvajojau. Neplanavau išvykti iš Lietuvos apskritai: juk, kaip pati maniau, turėjau viską – darbą, draugą, šunį, butą... Deja, niekas iš to visko manęs nebedžiugino.

– Kiek laiko truko kelionė ir ką ji tau davė. Ar grįžai pasikeitusi? Ryžtingesnė? Prisirpusi naujų minčių, idėjų, o gal net pasiryžusi pradėti savo verslą?

– Kelionę pradėjau lapkričio pradžioje. Kelias savaites viešėjau merginų "Surf / wake / yoga" stovykloje Balyje, o iš Naujosios Zelandijos grįžau vasario gale. Keturiems mėnesiams pabėgau nuo lietuviškos žiemos. Grįžau gerokai ramesnė, nebestresuoju dėl smulkmenų. Kur kas mažiau rūpi kitų žmonių nuomonė. Išmokau tvirčiau priimti sprendimus pati, mažiau ieškoti užtarimo aplinkoje ir kliautis savo vidine nuojauta. Prieš kelionę tikrai nebūčiau išdrįsusi po mėnesio išeiti iš, pasak draugų, svajonių darbo. Planavau leisti vasarą kemperyje, aitvaruoti ir būti laisvai samdoma darbuotoja. Deja, rožines svajones gerokai pakoregavo lūžusi koja.

Po kelionės supratau, kad norint išgyventi nereikia krūvos pinigų. Sutikau žmonių, kurie į viską žiūri kur kas paprasčiau. Vos grįžusi atsikračiau pusės savo spintos turinio, nes daiktų perteklius vargina. Nepakeičiau visko kardinaliai – apie kai kuriuos dalykus turiu nuolat sau priminti, nes užsisukus rutinoje jie pasimiršta. Grįžusi net sąrašą pasidariau – šįkart nebe darbų, o Naujojoje Zelandijoje atėjusių suvokimų!

– Kokių įdomių žmonių sutikai keliaudama?

– Pačių įvairiausių – prireiktų atskiro straipsnio kiekvienam. Kadangi keliaudama iš esmės gyvenau pas žmones naudodamasi "Couchsurfing" paslauga (tai didžiausias apsikeitimo svetingumu tarptautinis tinklas pasaulyje – aut. past.), turėjau bendrauti išsijuosusi: šeimininkai tikėdavosi informacijos apie tave, tavo gimtąjį kraštą ir pan. Štai čia labai pravertė mano plepumas.

– Ar išties vykdama į Naująją Zelandiją neturėjai jokio išankstinio plano, kelionės maršruto, lankytinų vietų sąrašėlio?

– Per Airbnb.com užsisakiau savaitei nakvynę Oklande ir toliau nieko neplanavau. Pirmą kartą nejaučiau nei noro, nei poreikio planuoti. Galbūt todėl ši kelionė buvo labiau psichologinė nei turistinė (nors iš pradžių to nesupratau). Įdomi detalė – teko pačiai nusipirkti automobilį. Daugiau streso patyriau ne ieškodama, ką pirkti, o bandydama pati (be niekieno pagalbos) apsispręsti, kokios mašinos man reikia ir kiek turimo kapitalo noriu į ją investuoti (atvykus į žemyną per patį sezono įkarštį automobilių kainos buvo gerokai padidintos). Dabar galiu pasakyti, kad įsigyti mašiną Naujojoje Zelandijoje yra tikrai paprasta, ypač jei bent kiek nutuoki apie jas (dėkui tėčiui, įkrėtusiam man specifinių mechanikos žinių). Nusipirkau "Honda Odyssey" su dvigule lova gale – visai nemažą miniveną. Beje, labai savimi didžiavausi, nes į kairiąją kelio pusę išvažiavau pirmą kartą. Ar Naujojoje Zelandijoje, keliaudama viena, jaučiausi saugi? Iš pradžių atrodė, kad taip. Paskui nuomonė, kad tai viena saugiausių pasaulio šalių, šiek tiek pasikeitė. Kaip ir visur, reikėjo išlikti budriai, nepalikti brangių daiktų matomose vietose, vadovautis sveiku protu.

Supratau, kad reikia mažiau planuoti ir stresuoti, o daugiau mėgautis gyvenimu ir vertinti tai, ką turi. Kai dabar imu dėl kažko abejoti, save graužti, iškart prisimenu savo kelionę.

– Pakalbėkite apie pinigus. Ar daug jų reikia norint pamatyti Naująją Zelandiją?

– Prieš išvykdama buvau įjungusi nemenką taupymo režimą ir iš Lietuvos vežiausi nemažą pinigų sumą. Gavusiems "Working holiday" vizą banko sąskaitoje privaloma turėti 4 200 Naujosios Zelandijos dolerių (2 460 eurų). Tokios sumos pradžiai tikrai užtenka. Atvažiavęs juk iškart gali ieškotis darbo, pasitaupyti, o tik paskui keliauti, taip daro dauguma kuprinėtojų.

Daugiausia išleidau per pirmąsias savaites, kol dar gyvenau kaip turistė – t.y. pirkau automobilį, vietines telefono korteles ir t.t. Kai ėmiau keliauti, išlaidos gerokai sumažėjo, nes visą laiką gyvenau pas žmones arba nakvodavau mašinoje kempinguose (pirkau tik būtiniausius maisto produktus ir benziną). Pirmą mėnesį Naujojoje Zelandijoje praleidau naudodamasi "Helpx" programa. Ji leidžia keliautojams dirbti po kelias valandas per dieną pas žmones ir už tai gauti nakvynę bei maistą. Taigi pirmas dvi savaites, palikusi Oklandą, gyvenau jaukiame šeimos hostelyje, nuostabaus grožio name ant jūros kranto, šiaurinėje salos dalyje. Čia driekiasi 90 mylių ilgio paplūdimys. Puiki vieta banglenčių sportui. Dienos ritmas būdavo paprastas: kasdien dirbdavau nuo 10 iki 12 val., o paskui čiupdavau lentą ir lėkdavau surfinti, vakarop – skaityti, piešti hamake, vaikščioti pakrante, čiuožinėti smėlio kopomis, rinkti midijas kartu su kambarioke ir hostelio svečiais. Artimiausia parduotuvė už 20 km. Žmonių – vos vienas kitas. Žodžiu, visiška ramybė.

Vėliau gyvenau itin prabangiame "Bed and breakfast" tipo viešbutyje, kur 70-mečiam jo savininkui Richardui padėdavau gaminti vaisių salotas ir tepti skrebučius pusryčiams. Kadangi jis buvo puikus šefas, o gaminti – vienas didžiausių mano pomėgių, tai drauge ruošdavome vakarienę iš įvairiausių daržovių, kurias jis su kolegomis ūkininkais augino didžiuliame ekologiniame ūkyje. Ten kiaurus metus noksta viskas – nuo burokų, morkų, apelsinų iki makadamijos riešutų. Mainais už savo menką kulinarinę pagalbą (dar – keletą valandų darbo darže) gyvenau kelių šimtų dolerių vertės kambaryje, maitinausi šviežiomis žuvimis ir ypatingo skonio daržovėmis. Galėjau plaukioti jachta su vienais įdomiausių kada nors mano sutiktų žmonių. Taigi nėra vieno atsakymo į klausimą, kiek pinigų reikia, kad galėtum pamatyti Naująją Zelandiją.

Jei atvyksti trumpam, gyveni viešbučiuose ir lankaisi mokamuose objektuose – tada taip, išleisi tikrai daug. Bet jei turi laiko keliauti lėčiau, susipažinti su vietiniais ir paieškoti savo būdų pamatyti Zelandijos įdomybes – gali ir nieko neišleisti. Pavyzdžiui, apsilankymai "Glow Worm Caves" kainuoja nuo 50 iki 300 dolerių, bet tuos pačius urvus gali pamatyti ir savarankiškai eidamas tamsiu urvu tol, kol pamatysi švytinčius kirmėliukus. Arba išeiti vidury nakties pasivaikščioti ir išvysti šviečiančius šlaitus, pilnus tų pačių glow worms‘ų.

Prieš išvykstant, tiesa, daug kas gąsdino, kad renkuosi labai brangų kraštą, bet grįžus į Lietuvą ir apsilankius maisto prekių parduotuvėje man susidarė atvirkštinis įspūdis. O ir minimalus atlyginimas Zelandijoje didesnis kokius penkis kartus.

– Daug jaunų žmonių, vos baigę mokslus, svajoja keliauti po pasaulį ir savanoriaudami atrasti tikrąjį pašaukimą. Savanorystė. Kokia ji tau pasirodė – skani ar kiek sprangoka?

– Jei atvirai, tai aš tos tikrosios savanorystės nė neragavau – dirbau už maistą ir nakvynę. Bet toks gyvenimo būdas, kai trumpam gali save išbandyti įvairiose profesinėse srityse, man patiko. Nė nemaniau, kad pamėgsiu kapstytis darže. Susipažinau su įdomiais žmonėmis, susiradau naujų draugų. Daugelis jų per kelias savaites tapo kur kas artimesni nei tie, kuriuos pažinojau jau dešimtį metų. Anksčiau maniau, kad draugystei reikia panašių žmonių – na, kad sutaptų vertybės, pomėgiai ir pan. Kelionės metu pamačiau, kaip gali būti smagu su žmogumi, su kuriuo kitomis aplinkybėmis net nerodytum iniciatyvos susipažinti. Kai esi svečias, negali būti kategoriškas ir kelti klausimų, kuriais galėtų išsiskirti nuomonės, pvz., politika, vegetarizmas ir t.t. Taigi gavau neblogą tolerancijos pamoką.

– Ar labai kamavo žmogiški jausmai: namų, draugo ilgesys, nežinia dėl rytdienos, abejonės – ką aš čia darau, kodėl aš čia? Ar buvo minčių viską mesti ir ieškoti bilietų į namus?

– Ką aš čia veikiu? Taip, mąsčiau apie tai, pirmą kartą kairiąja kelio puse vairuodama didžiulę mašiną su lova gale, kurią tik ką savarankiškai nusipirkau Naujojoje Zelandijoje, palikusi vaikiną, šunį, šeimą ir visus draugus Lietuvoje. Neturėjau jokio plano ar idėjos, ko aš čia atskridau. Laimė, toks slogutis kamavo tik iš pradžių. Jau kitą dieną, vos išvykus iš Oklando, nuotaika pagerėjo, o širdyje atsirado malonus laisvės, savarankiškumo ir nuotykio jausmas.

Į Lietuvą grįžau gan spontaniškai. Iš pradžių planavau pabūti kokį pusmetį. Bet po keturių mėnesių supratau, kad viską, ką norėjau, jau apkeliavau. Tad pardaviau automobilį ir leidau laiką Neipyro miestelyje – skyniau mėlynes vien dėl smagumo. Štai čia ir pradėjo mane atakuoti mintys apie namus... Pagyvenusi kokią savaitę su jomis, nusipirkau bilietus į Lietuvą.

– Kokia Naujoji Zelandija lietuvės akimis?

– Nuostabi gamta, neįdomūs miestai. Kam rūpi architektūra, kultūra – viso to čia neras. Keli didesnieji miestai – Velingtonas ar Kraistčerčas dar dar, bet visi kiti tiesiog primena neįdomius priemiesčius. Tik pabuvusi už jūrų marių supratau, kokį puikų ir greitą internetą turime Lietuvoje! Ten dažnai net paprasčiausio telefono ryšio nėra! Anot vietinių, reikia megzti ryšį su gamta – koks dar internetas.

Vietinių peizažų su niekuo nepalyginsi – net vairuoti po 4–7 valandas per dieną neprailgdavo. Naujojoje Zelandijoje yra visko – tropinių augalų, ugnikalnių, snieguotų kalnų, krioklių, žydriausių kada nors matytų upių ir ežerų, pingvinų, orkų, ruonių, nesuskaičiuojama įvairovė paukščių ir didžiausias kada nors matytas kiekis avių. Leidžiantis žemyn iš šiaurės į pietus gamta pasikeičia kardinaliai.

Vis dėlto pačios įdomiausios mano patirtys susijusios su žmonėmis. Sykį išėjome į žygį su vietoje sutikta lietuve. Kadangi tingėjome eiti 15 km atgal tuo pačiu keliu aplink ežerą, tai susistabdėme katerį. Malonūs žmonės mus pakvietė pasiplaukioti drauge. Beje, pirmoji mano couchsurfing‘o patirtis buvo nakvynė autobuse, kurį šeimininkas Warrenas įrengė specialiai keliautojams. Mes galėjome naudotis baidarėmis ir MTB dviračiais. Warrenas pasirūpino, kad svečiai turėtų ką veikti ir galėtų apžiūrėti jo gimtąjį Rotorua miestą.

– Kiekviena kelionė – vis kitokia patirtis. Ar tiki, kad gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai? Kad sutikti žmonės yra skirti būtent tau kaip mokytojai. Ar dabar jau žinai, kodėl Ievos Paliukaitytės gyvenimo žemėlapyje atsirado Naujoji Zelandija?

– Supratau, kad reikia mažiau planuoti ir stresuoti, o daugiau mėgautis gyvenimu ir vertinti tai, ką turi. Kai dabar imu dėl kažko abejoti, save graužti ar išgyventi, kai bijau priimti sprendimą, – iškart prisimenu savo kelionę. Jei jau sugebėjau viena tokiam pasaulio krašte išgyventi, tai nepražūsiu ir dabar. O kitiems noriu palinkėti, kad žiūrėtų į problemas paprasčiau, kad neužsisėdėtų vienoje vietoje ir nebijotų pradėti visko iš naujo. Pastebėjau, kad dažniausiai visos žmonių baimės atsiremia į finansus. Tad man Naujoji Zelandija padėjo įsisąmoninti naują gyvenimo kredo, kuriuo ir bandau vadovautis: "Tau reikia daug mažiau nei įsivaizduoji!"