Keturis vaikus viena auginanti „Lietuvos ponia 2012“ dalyvė Rita Kybartienė į praeitį nesižvalgo, nes ten yra ir labai daug skausmo. Tik į priekį besistengianti žiūrėti kaunietė neslepia, kad didžiausius sunkumus jai padėjo išgyventi sūnūs ir vytelių pynimas.

Kai sūnūs užmiega

„Vienai auginti keturis sūnus, patikėkite, nėra lengva“, – šyptelėja 24 metų Tomo, 22 metų Eimučio bei Viliaus, ir 11 metų Justino mama Rita.

Moters šypsena trumpam dingsta, kai ji priversta prisiminti praeitį ir asmeninį gyvenimą, apie kurį kalbėti nelinkusi.

„Jam labiau rūpėjo taurelė nei šeima, – nedetalizuoja moteris. – Išsiskyrėme prieš septynerius metus. Nuo to laiko jis savo sūnų nematė, o gal ir pamiršo, kad juos turi.“

45 metų moteris neslepia savo amžiaus, nes draugauja su savo metais. Konkurse „Lietuvos ponia 2012“, vykusiame Prienuose, laimėjusi specialų „Kauno dienos“ prizą moteris nustebino žiūrovus įspūdingu iš karklo vytelių pintu trijų metrų skersmens pano-šviestuvu. Dabar viename restorane stovintį interjero kūrinį Rita kūrė pustrečio mėnesio.

„Kai būdavo labai sunku, kai vaikus parveždavau iš mokyklos, treniruočių, pavalgydindavau, užmigdydavau, sėsdavau prie darbo“, – nuo 16 metų ją sužavėjęs pynimas R.Kybartienei padėdavo ir psichologiškai, ir išgyventi finansiškai, ir tobulėti.

„Visi nervai juntami per mūsų pirštų galiukus, o jie tuo metu man būdavo užimti“, – nusijuokia optimistiškai į gyvenimą žvelgianti moteris.

Išpynė ir robotą

Kodėl žvelgianti tik į priekį moteris pina, nes dauguma teigs, kad pynimas – praeities reliktas?

Rita šypsosi: pinti ji pradėjo nuo 16 metų, kai dar vidurinėje mokykloje ketvirtadieniais vykdavo praktiniai darbai.

„Užsikabinau“, – neslepia kaunietė, įstojusi į Dailės mokyklą, pradėjusi dirbti Dailės kombinate, vėliau eksperimentiniame ceche. Vėliau jos darbai buvo pristatyti VDNH – Visos Rusijos parodų centre, ir laimėjo du bronzos medalius.

„Pinti galima ne tik krepšį ar pintinę, – šypsosi R.Kybartienė. – Pano-šviestuvą pyniau kiekvieną dieną pustrečio mėnesio.“

Ji jau sukūrė kelias dešimtis autorinių darbų – interjero detalių, šviestuvų. Didžiausias, sunkiausias ir brangiausias darbas (vien tik medžiagų savikaina – 600 litų) – minėtasis pano.

Įdomiausiu ir keisčiausiu darbu net nesusimąstydama moteris įvardija apie 150 cm dydžio robotą, kuriam prireikė 700 karklo vytelių.

„Reikėjo paslėpti plokštes, laidus, – prisimindama darbą šypsosi menininkė. – Dabar jis parodoje Estijoje. Bus ir Lietuvos vėliava. Vėliau vaikščiojantis robotas Jonas sulauks Janytės ir Jonukų.“

Nemoka galąsti peilių

Bute su vaikais gyvenanti R.Kybartienė pynimo išmokė ir savo sūnus. Iš pradžių jie buvo susidomėję ir padėjo mamai, kai buvęs kilęs pintų gėlių bumas.

„Nemanau, kad tai – tik moteriškas darbas, – neabejoja R.Kybartienė. – Pabandykite išpinti baldus. Tai sugebės tik vyrai, nes moterims tai labai sunku.“

Tiesa, pynėjoms labai sutvirtėja riešai, todėl neatsitiktinai kadaise Klaipėdoje moteris dalyvavo rankų lenkimo varžybose ir užėmė trečią vietą. Ten varžėsi dar viena pynėja ir irkluotoja.

„Mama, aš neturėsiu tiek vaikų, nes labai sunku“, – yra pasakęs Ritai jos vyriausias sūnus Tomas, o mama šypsosi ir sako garsų posakį: nespjauk į šulinį, sūnau."

Taip, ji tvirta. Kai išsiskyrė su vyru, keturi sūnūs buvo maži, o moteriai reikėjo juos aprengti, pavalgydinti, nuvežti į mokyklą, treniruotes. Naktimis, kai jie suguldyti miegodavo – dar dirbti. Ir kartu patirti ramybę, harmoniją, užmiršti skausmą.

„Aš moku sutvarkyti ir elektros lizdus, išmanau apie automobilį, – šypsosi Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų rengimo centre pynimo meno mokanti moteris. – Ne mano charakteriui palūžti. Esu stipri ir antrą kartą ką nors padaryti vyro neprašau. Padarau pati.“

O ko ji nemoka? Pauzė, ir Rita šyptelėja: „Galąsti peilių. Bet iš principo.“

Stiprių moterų vyrai bijo

Jei reikėtų Ritai nupinti savo gyvenimą, tai būtų banguotas kūrinys – paveikslas su pakilimais, nusileidimais.

Kodėl ji vis dar vieniša?

„Lietuvos ponia 2012“ konkurso dalyvė vėl šypsosi. Ne, ne, ne. Ji ne iš tų moterų, kurios po nesėkmingų vedybų keikia vyrus ir mano, kad visi jie „tokie“.

Vis dėlto pripažįsta: „Stiprių moterų vyrai bijo. Mane net gatvėje bijo užkalbinti, manydami, kad aš ne viena.“

O gal ji pati vyrų neprisileidžia ir per ilgą vienatvės laiką net nejusdama dengiasi stipriu šarvu ar metalinėmis durimis uždarė savo širdį?

„Gal... – susimąsto R.Kybartienė. – Tačiau tas vyras būtinai turi būti psichologiškai už mane tvirtesnis. Nebijoti, kad aš turiu keturis sūnus. Nebijoti, kad aš tiek daug metų valdžiau šeimą. Nors labai mielai tas vadeles perleisčiau vyrui, o sau pasilikčiau vyteles pynimui.“