Didingi gamtos stebuklai

Po trijų darbo Amerikoje mėnesių troškome pamatyti išsvajotą vakarinę pakrantę. Vietiniai patarė: "Geriau aplenkite miestus, bet būtinai sustokite gamtoje." Susidėjome kuprines į bagažinę ir važiavome. Kuo toliau nuo miesto šurmulio. Didžiojo kanjono link.

Tikėjau, kad ta vieta Arizonos valstijoje nepaprasta, bet įspūdis pranoko lakiausią fantaziją. Nė vienas atvirukas, nuotrauka ar vaizdo įrašas neatskleidžia to jausmo, kai stovi ant skardžio ir žvelgi tolyn. Per daugiau nei 6 mln. metų Kolorado upės suformuotas tarpeklis driekiasi beveik 500 km! Ne veltui Didysis.

Patraukus Nevados valstijos pusėn, prieš akis atsiveria kaktusais nusėti neišmatuojami dykumų plotai. Stoviu ir stebiu, kaip vėjo gūsiai užpusto mano pėdsakus smėlyje. Apsidairau, aplink plyti geltonų atspalvių smėlio laukai. Suprantu, kad aš tokia pat maža kaip ta smėlio smiltelė. Užsukame į vienišą degalinę prie kelio. Darbuotoja pasitinka su šypsena. Bandome pavargusias akis atmerkti dar viena kofeino doze ir keliaujame toliau. Nevada nustebina savo kraštovaizdžiu.

Pakeliui į Antilopės kanjoną Šiaurės Arizonoje sustojame prie Pasagos vingio. Visai netoli 89-ojo greitkelio esantis objektas dovanoja nepaprastą vaizdą. Smaragdo spalva žėrinti Kolorado upė, apsupusi uolas, suformuoja vingį, kuris atrodo kaip pasaga. Į automobilį grįžtame nuo saulės paraudusiais skruostais ir smėlio pilnais batais. Įspūdžiai netelpa manyje. Pasiekę Antilopės kanjoną, nusileidžiame į siaurą tarpeklį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo tamsus. Tačiau pro uolų tarpus skverbiasi saulės spinduliai. Ryškios oranžinės uolos ir krentanti šviesa ant jų – dar vienas gamtos stebuklas, kuris atima kvapą. Pasitelkę vaizduotę, įžvelgiame ir gyvūnų, ir žmonių siluetus.

Daug nesitikėdami leidžiamės Braiso kanjono Jutos valstijoje link. Tai, ką pamatome, ir vėl apstulbina. Uolos atrodo taip, tarsi būtų ne gamtos suformuotos, o pastatytos žmogaus. Neįtikėtina. Atrodo, atsidūrėme gotikos architektūros pasaulyje. Kuo daugiau vietų aplankome, tuo sunkiau išsirinkti, kuri iš jų gražiausia.

Kai manęs paklausia, kas kelionėje įsiminė labiausiai, net nepagalvojus širdis žino atsakymą – tai gamta. Ir jos stebuklai.

Naktys gamtoje

Sėdime automobilyje, skamba muzika, o pro langus tematyti raudonų atspalvių uolos. Net ir kelias, vedantis per Zajono nacionalinį parką Pietinėje Jutoje, raudonas. Mes nekalbame, tik mėgaujamės. Dėl tą dieną siekusio 40 laipsnių karščio į suplanuotą žygį negalėjome leistis.

Ten yra visame pasaulyje išgarsėjęs Angelų nusileidimo takas, kuris dėl stačių skardžių skirtas tik patyrusiems žygeiviams. Užkopus į galinį tašką, pasak parko gidų, atsiduri tokioje vietoje, kurioje ir angelai gali nutūpti. Atsiveria vaizdas į visą parką. Karštas oras nesutrukdė mėgautis Zajono kraštovaizdžiu. Vaikščiojame paupiu, stebime gigantiškas uolas. Matome, kaip laukiniai gyvūnai, nekreipdami dėmesio į turistus, užkandžiauja prie pelkės. Pažadėjau sau, jeigu grįšiu, tai žinau kur.

Ne vieną naktį praleidome gamtoje. Pramerkę akis aikčiojame iš nuostabos, kokie peizažai aplink. Už automobilio lango briedžiai rupšnoja žolę. Jokie viešbučiai ir patogiausios lovos nepakeis to jausmo. Tos ramybės, kurią gali duoti gamta.

Įsitikinau, kad visi amerikiečiai, kurie dalijo patarimus, buvo teisūs. Gamta – aukščiau visų lūkesčių. Ir ne tik lankytinos vietos ar nacionaliniai parkai. Kiekvienas kelias, pieva, kalnas ir ežeras – skirtinga ir beprotiškai gražu. Kiekviena valstija atsiskleidžia vis kitokia gamtos spalvų gama. Kai manęs paklausia, kas kelionėje įsiminė labiausiai, net nepagalvojus širdis žino atsakymą – tai gamta. Ir jos stebuklai.

Kaip "Vienas namuose"

Iš savo kelionės plano neišmetėme ir miestų, tikėdamiesi pamatyti tiek kartų filmuose šmėžavusius vaizdus. Realybė – kiek kitokia. Per daug garsiai kalbama apie Amerikos miestus, iš anksto suformuojant nuomonę. Geriau keliauti į juos daug nesitikint. Daugybė turistų, besigrumiančių dėl geresnio kampo nuotraukai. Daug nešvaros, šiukšlių, nemalonus kvapas ir benamiai ant kiekvieno gatvės kampo – tai, ko holivudiniai filmai nerodo.

Kiekvienas Ameriką atranda kitaip. Aš jos dvasią pajutau skriedama per dykumas ir svajodama ant skardžių kanjonuose. Esu gamtos vaikas, bet nebandau sumenkinti ir miestų.

Jau nuo vaikystės svajojau pasijusti skruzdėle tarp Niujorko dangoraižių. Pasiklysti ir palakstyti po Centrinį parką, kaip Kevinas iš "Vienas namuose". Niujorko panorama, kurią pamačiau iš paukščio skrydžio, neįtikėtina. Užkilus į 70-ą "Top of the Rock" pastato aukštą, atima žadą. Tarp pilkų ir mėlynų atspalvių pamatau dalelę žalumos. Nepriekaištingos kvadrato formos centrinis parkas įsiterpęs į urbanistinę Manhatano aplinką. Įsižiūriu: aplink juda juodi ir geltoni taškeliai. Tai nuolatos gyvas Niujorko eismas. Tarsi jūra banguojanti minia miesto šaligatviuose. Nepertraukiama automobilių grandinė, išmarginta geltonaisiais taksi automobiliais.

Niujorko gatvių chaosas man atrodo žavingas. Įkyrūs pardavėjai, žerdami komplimentus, bando parduoti turą autobusu. Žmonės su portfeliais skuba į darbus biuruose. Turistai vaikštinėja pakėlę akis į dangų, bandydami įžiūrėti dangoraižių viršūnes. Čia sustoti negali, reikia plaukti su banga. Horizonte matyti ir "Empire State" pastatas, kuris kadaise buvo aukščiausias visame pasaulyje. Užsikeliame. Iš 89-o aukšto matau tolumoje stūksančius žemutinio Manhatano pastatus. Visi atrodo taip taisyklingai surikiuoti. Ilgai tyrinėjame Niujorką iš viršaus. Kaip maži vaikai aikčiojame ir pirštais baksnojame tai vieną, tai kitą objektą.

Benamiai – miesto dalis

Atvykus į Los Andželą iš rytinės pakrantės, pagalvoju: "Amerika čia visai kitokia." Lengvas vėjas nuo Ramiojo vandenyno glosto mane. Laisvė ir ramybė viduje. Tiesa, Los Andželas – tikrų kontrastų miestas. Atrodo, kad žmonės čia neturi rūpesčių arba juos užgožia pramogomis.

Mieste gausu benamių. Net ir prie Venecijos paplūdimio jie įsikūrę nedideles stovyklavietes. Čia pat, nekreipdami į juos dėmesio, turistai ir vietiniai mėgaujasi kaitria Kalifornijos saule. Benamiai amerikiečiams visai nekelia nuostabos. Taku šalia paplūdimio skrieja besišypsantys žmonės su riedučiais, dviračiais ir riedlentėmis – tikra Kalifornijos dvasia. Vakarėjančio dangaus fone besikeičiantys palmių siluetai Beverli Hilso "Rodeo Drive" gatvėje nukelia mane į praeitį. Kažkada visa tai mačiau tik filmuose, o dabar aš čia.

Deja, atrakcionų parko Amerikoje neišbandėme, tačiau pasivaikščiojimas San Fransisko gatvelėmis priminė amerikietiškus kalnelius. Užlipi į vieną kalniuką ir matai, kad priešakyje dar didesnis laukia. San Fransiske aplankome garsųjį Alkatraso kalėjimą. Tiesa, dabar – tik muziejų, bet menantį daug. Prieš keliaujant ten buvau girdėjusi apie keistą šaltį, tvyrantį kalėjime. Ir išties, vos tik įžengusi įsivaizduoju, kaip kadaise pastatas buvo pilnas kalinių, kūną apima šaltis.

Žinoma, neaplenkiame ir pagrindinio San Fransisko simbolio Aukso Vartų tilto – vienos populiariausių vietų visame pasaulyje. Deja, Amerikoje ši vieta yra liūdnai pagarsėjusi – kasmet įvyksta daugybė savižudybių.

Maloni rutina

Dirbau padavėja ir mėgau savo darbą. Mažoje picerijoje leidau vasaros dienas. Jos prabėgo mažame miestelyje Lenokse, vakariniame Masačusetse. Lenoksas visai toks kaip Lietuva – žalias, dažniausiai neapsieinantis be lietaus. Būnant ten jautėmės kaip namuose.

Prisimenu pirmą darbo savaitę. Dar visai nepažįstamose gatvėse sutinku ankstyvą rytą su saule pakilusius praeivius. Vyresnio amžiaus porelė, susikibusi rankomis, vedžioja išpuoselėtus augintinius ir teiraujasi manęs, kaip sekasi. Jauna šeima kartu su savo atžalomis, pasidabinę sportinėmis aprangomis, bėga ristele, iš toli šypsosi ir sveikina linkėdami geros dienos. Prazvimbia du draugai su dviračiais, o paštininkas, lėkdamas autobusiuku, man pamoja. Jaučiuosi keistai. Tarsi jau buvau čia, ėjau tomis gatvėmis ir kalbėjau su tais žmonėmis.

Nepajutau, kai tai tapo rutina. Malonia rutina. Kiekvieną rytą toje pačioje gatvėje sutikdavau paštininką, kuris teiravosi, kaip man sekasi ir sakydavo: "Dar susitiksime!" O atnešęs laiškus į darbą juokdavosi, kad ir vėl pasimatėme. Iš prieš perėją sustojusio furgono pasigirsta balsas: "Labas, kaip tu? Vėliau užsuksiu sumuštinio." Visus tuos rytinius žmones pažinojau, bendravau su jais, glosčiau augintinius. Tokie rytai visai kitaip nuteikdavo darbo dienai.

Man prireikė laiko priprasti prie amerikietiško draugiškumo. Visi puikiai žinome, kokie amerikiečiai atrodo atsipalaidavę, linksmi, laisvi. Parduotuvėje su tavimi kalba kaip su senu bičiuliu, o gatvėje šypsosi, moja ranka. Vos tik atėjus į naują darbo vietą, būsimi kolegos apipylė komplimentais, užpuolė teiraudamiesi apie kelionę, poilsį ir miegą. Pirmą kartą susitikę žėrė gražius žodžius ir dalijo apkabinimus. Nežinau, kurie iš šių gestų buvo tikri, kurie suvaidinti. Pasijaučiau tikra niurzga, nesuprantančia, kodėl jie, tie amerikiečiai, tokie įkyrūs. Darbe manęs vis klausdavo, kodėl aš pikta, kodėl liūdna. O aš galvojau: nei aš pikta, nei liūdna. "Mes, lietuviai, esame rimtesnio būdo", – vis aiškinau jiems. O jie šypsodamiesi man atšaudavo: "Neliūdėk, viskas bus gerai." Kodėl jie nesupranta, galvodavau aš. Ilgainiui išmokau pamoką – daugiau šypsotis. Niekam daugiau nekliuvo mano "bloga" nuotaika. Ir pačiai buvo gera.

Pažintys, kurios praturtina

Kiekvieną dieną klientams atsakinėdama, iš kur aš esu ir kur yra Lietuva, susipažinau su daugybe įdomių žmonių. Vaikinas Matthew, išgirdęs, kaip kažkam pasakoju apie savo atsiradimo istoriją Amerikoje, užkalbino mane. "Tu iš Lietuvos? Ir tavo vardas Eglė?" – klausia jis manęs žiūrėdamas į ant sienos pakabintą piešinį su mano vardu.

Iš kuprinės išsitraukia marškinėlius su užrašu "Lietuva". Kiek suglumusi pasiteirauju, kaip jis gali būti susijęs su mano gimtąja šalimi. Pasirodo, Matthew senelis buvo lietuvis, gimęs Amerikoje. Jo svajonė buvo aplankyti Lietuvą, kurios išpildyti per gyvenimą nesuspėjo. Tad mano sutiktas draugas savo senelio misiją įgyvendino ir tvirtino, kad pamilo Lietuvą. "Labas, kaip gyveni?" – lietuviškai sušuko Matthew, kitą kartą užsukęs sukrimsti picos gabalėlio.

Virtuvėje dirbo vaikinai iš Meksikos. Nepaprastai geros širdies, paprasti ir linksmi, labai sunkiai dirbantys ir puikiai atliekantys savo darbą. Meksikiečiai Jesus ir Jairas mane išmokė ne tik ispaniškų frazių, bet ir buritą susukti, atskleidė geriausią gvakamolės padažo receptą. Dienomis darbe skambėdavo juokas, o vakarais, kai prigužėdavo pilna kavinė, darbuodavomės padėdami vieni kitiems. Aš, nubėgusi į virtuvę, jiems avokadą sutrinu. O jie išbėgę iš virtuvės, jau žiūriu, klientus aptarnauja. Dirbti tokiomis sąlygomis – be galo gera. Visada žinai, kad neliksi vienas, nes komanda padės esant bet kokiai situacijai.

Pasijaučiau tikra niurzga, nesuprantančia, kodėl jie, tie amerikiečiai, tokie įkyrūs. Darbe manęs vis klausdavo, kodėl aš pikta, kodėl liūdna. O aš galvojau: nei aš pikta, nei liūdna.

Įkvėpė būti geresnę

Atvykusi į Ameriką turėjau dirbti kitą darbą. Tačiau situacija susiklostė kiek kitaip. Ir dabar galvoju, kad viskas taip ir turėjo būti. Netikėtai atsiradusiame darbe sutikau geraširdžius žmones. Ten praleidau visą vasarą, nė kiek dėl to nesigailėdama. Nors atrodo, kas gali leisti vasaros dienas darbe ir tuo džiaugtis? Jeigu saulė džiugindavo savo spinduliais, mes. iš gretimos kavinės pagriebę po ledų porciją, valgėme juos ir džiaugėmės trumpomis pertraukėlėmis drybsodami ant žolės.

Po darbo visuomet buvo be galo įdomu klausytis Jesus ir Jairo istorijų apie Meksiką. Kilę iš mažų miestelių, jie pasakojo, koks gyvenimas verda ten. Širdį spaudė, kai girdėjau istorijas apie skurdžiai gyvenančias šeimas, kurios vakarienei dalijasi tik paskrudinta tortilija ir daržovėmis. Meksikoje studijuoti labai brangu, ypač jei esi kilęs iš kaimo, tad tikrai ne kiekviena šeima gali išleisti vaikus mokytis. O jei ir išleidžia, tai dažniausiai tik vieną. Daug sužinojau apie Meksiką, o mano draugai – apie Lietuvą. Prieš tai jiems nelabai žinoma šalis dabar tapo svajone. Vasaros pabaigoje buvo sunku atsisveikinti su visai netikėtai artimiausiais žmonėmis Amerikoje tapusiais meksikiečiais. Dėkodami vieni kitiems už prisiminimus visam gyvenimui, pažadėjome dar susitikti.

Jų draugiškumas buvo tikras ir neperspaustas, kaip kai kurių amerikiečių. Jesus ir Jairas mane išmokė, kad galima į gyvenimą žvelgti kiek kitu kampu. Jie parodė, kad pozityvumas suteikia daug gerų dalykų. Vaikinai sunkiai dirbo, kad galėtų padėti savo šeimoms, likusioms Meksikoje. Tie žmonės nešioja nematomą, bet jaučiamą gerumo aurą. Tai mane įkvėpė būti geresniu žmogumi.