Juose vyrauja paprastumas, kuklumas, minimalizmas ir verda tikras itališkas gyvenimas. O pavyzdžiui, jei šį savaitgalį lankysitės Italijos paslaptimi pramintame Abrucų regione įsikūrusioje L’Akviloje, didelė tikimybė, kad pakliūsite į Joninių, arba La notte di San Giovanni, sūkurį. Kai kur šią šventę italai vis dar švenčia pagal senąsias tradicijas.

Tikisi meilės ir sveikatos

Nuo seno italai tiki, kad trumpiausią vasaros naktį galima apsisaugoti nuo ligų, blogų akių ir nepasisekusios meilės. O viena labiausiai paplitusių tradicijų – stebuklingų galių turinčio Joninių eliksyro gamyba birželio 23-osios naktį.

Kaip rašoma pranešime spaudai, anuomet moterys visoje Italijoje, o ypač gyvenančios atokesnėse vietovėse, išeidavo į pievas skinti gėlių ir vaistažolių. Jas naudodavo būsimam grožio gėrimui, kuris vadinamas šv. Jono vandeniu arba – šv. Jono eliksyru. Juo vėliau prausdavosi ir tikėdavo, kad užkerta kelią bet kokioms nesėkmėms. Arba stebėdavo vandenį ir stengdavosi įspėti, kaip atrodys jų svajonių jaunikis.

Tikima, kad rozmarinai padės norinčiosioms paskleisti meilės kerus, o levandos – nenorinčioms sirgti.

„Svarbiausia šio gėrimo dalis – jonažolės. Magiškajam eliksyrui naudojama ir daugybė kitų žydinčių augalų. Kiekvienas turi savo paskirtį. Pavyzdžiui, tikima, kad rozmarinai padės norinčiosioms paskleisti meilės kerus, o levandos – nenorinčioms sirgti“, – apie itališkas Joninių tradicijas pasakojo keliones po Italiją dievinanti ir neseniai iš L‘Akvilos sugrįžusi „Baltic Tours“  kelionių ekspertė  Rasa  Levickaitė.

Visas surinktas žoleles būtina sudėti į dubenį su vandeniu ir laikyti iki birželio 24-osios ryto. Tikima, kad naktį vanduo prisipildo ypatingų savybių. Na, ir paskutinis eliksyro ingredientas – ryto rasos lašai. Manoma, kad po Joninių nakties jie taip pat nepaprasti. Padeda puoselėti grožį ir apsaugo nuo ligų.

Kodėl vyrai kremta sraiges?

Išaušęs Joninių rytas skelbia, kad netrukus šią šventę minintys italai griebsis dar vienos tradicijos – valgys troškintas sraiges! Italijoje išgirsite, kad šis mažas gyvūnas simbolizuoja nesėkmes.

„Senovės romėnų įsitikinimu, suvalgius nesantaiką keliantį gyvį, tarp žmonių įsivyrauja taika. Todėl į Joninių sraigių puotą svarbiausia pakviesti tuos, ant kurių griežiate dantį. Per Jonines valgyti sraiges – tai atkurti harmoniją šeimoje ir tarp draugų“, – atskleidžia R.  Levickaitė.

Šmaikštus prietaras paaiškina, kodėl per Jonines sraigių iki soties prisivalgydavo vyrai. Manyta, kad tai apsaugo nuo mylimosios neištikimybės. Būtina, pasak italų, gerai sukramtyti sraigės ragus!

„Melskis ir statyk“ filosofija

Na, o kai Joninių fiesta baigiasi, nurimsta ir vos 100 km nuo Romos nutolusi L‘Akvila. Šis miestas daug metų buvo Abrucų regiono mokslo, meno bei kultūros sostinė. Kraštą garsino poetai, menininkai, dailininkai, rašytojai, čia veikė žymus universitetas. Išvertus iš italų kalbos L’Akvila reiškia „erelis“. Simboliška, tačiau žvitri akis ir pagaląsta nuojauta šiame mieste išties reikalinga. Maždaug kas kelis šimtus metų didingąją L’Akvilą supurto žemės drebėjimas. 

Kelionių   ekspertė  R.  Levickaitė sako, kad šio miesto grožį ir didybę kuria gyventojai. Italija – religinga šalis, tad ir L’Akviloje stipriai justi filosofija „melskis“, o taip pat „atstatyk“. Keliautoja grožėjosi ne tik išlikusiomis meno vertybėmis, viduramžių laikų fontanu su unikalia 99 akmeninių veidų linija, istoriniais monumentais, bažnyčių fasadais, bet ir tuo, kaip vėl kyla laiko ir žemės drebėjimo suniokota architektūra.

Senovės romėnų įsitikinimu, suvalgius nesantaiką keliantį gyvį, tarp žmonių įsivyrauja taika. Todėl į Joninių sraigių puotą svarbiausia pakviesti tuos, ant kurių griežiate dantį.

„Galima tik grožėtis, kaip atgimsta kvartalai, ligoninės, mokyklos, gyvenamieji pastatai bei universitetas. Kasdien L’Akvilos mieste darniai pluša apie 5 tūkstančius darbininkų ir tai daro įspūdį, – pasakoja R. Levickaitė ir šypteli. – Kartais nepelnytai pašiepiame italus, sakome, kad jie atsipalaidavę, tačiau tokio puikaus darbų organizavimo galėtume pasimokyti net mes, šiauriečiai.“ 

Kartą per 300 metų

Pastarąjį kartą žemė L’Akviloje drebėjo prieš devynerius metus. Per 30 sekundžių miesteliui buvo pridaryta milžiniškos žalos. Paklausta, ar verta keliauti ten, kur gali būti nesaugu, Rasa teigia, kad šiuolaikinė seismologinė įranga leidžia pastebėti artėjantį žemės drebėjimą. Be to, tėra tik labai maža tikimybė, kad drebėjimas pasikartos.

„Skaičiuojama, kad jis įvyksta maždaug kas 300 metų. Tad keliaujantieji, pavyzdžiui, į Černobylio vietoves arba šalis, kurios vis kenčia nuo Indijos vandenyno cunamių, patiria kur kas didesnį adrenaliną“, – neabejoja R.  Levickaitė.

Ji pastebi, kad stichinės nelaimės keičia ne tik miestelio veidą, bet ir vietinių žmonių gyvenimus. Italus įsivaizduojame kaip manieringus, karšto temperamento žmones, o štai L’Akviloje justi daugiau nuoširdumo, iš vietos gyventojų sklinda paprastumas ir kuklumas.

„Visa tai žavi, lengva bendrauti. Jei didesniuose Italijos regionuose sutiksite daugiau svetimšalių, tai Abrucų regionas, o ypač L’Akvila, gausiausiai apgyvendinti vietos italų“, – pasakoja kelionių ekspertė.

Gabalėlio sūrio ar trumų?

L’Akvilos gastronomijoje vyrauja minimalizmas. Nenustebkite, jei restorane užsisakę lengvų užkandžių, sulauksite gabalėlio sūrio, lapelio mėsos ir ketvirčio atriektos kriaušės. Tai – ne likučių puota, o L’Akvilos miestelėnų valgymo ypatumai.

Šio miesto apylinkėse taip pat veisiami garsieji trumai. Po žeme augantys grybai yra vienas brangiausių pasaulio delikatesų. Jei viešėsite pas vietinius, paprasti kiaušinių makaronai greičiausiai bus pagardinti būtent šio vertingo skanėsto drožlėmis.

„L’Akviloje, kaip ir visoje Italijoje, nepaprastai skanu. Paprastumas leidžia patirti kur kas daugiau atradimų, o skonio potyriai ragaujant po nedaug – dar stipresni“, – sako R.  Levickaitė.

Kukli ir šio miesto architektūra. Ji visiškai kitokia nei, pavyzdžiui, Milane, Romoje ar Florencijoje. Miesto fontanai dekoruojami nuosaikiomis raudonai baltų plytelių mozaikomis, pastatų fasaduose dominuoja vos keli įmantresni elementai, o gyvenamųjų namų koloritas pasižymi prislopintomis akmens spalvomis.

„L’Akviloje greičiausiai nesutiksite gladiatoriumi persirengusio animatoriaus, čia neblaškys prekes svetimšaliams siūlantys pardavėjai. Turistinių ekskursijų gausa L’Akvila taip pat nepasižymi, tam tikslui geriau vykti į Romą. Tačiau L’Akviloje geriau nei bet kur kitur suprasite, kaip atrodo tikras ir nepagražintas italų gyvenimas“, – tikino ekspertė.