Baleto pedagogė Loreta Bartusevičiūtė pastaruoju metu turi ypatingų rūpesčių. Ji lydi savo vyrą – operos grandą Virgilijų Noreiką į atsisveikinimo su didžiąja scena koncertus „Ačiū už meilę“.

Ir anksčiau moteris sėdėdavo salėje ir klausydavosi jo atliekamų operų, dainų. Šie koncertai – ypatingi, dėl jų labai jaudinasi abu. Pirmasis koncertas rugsėjo pradžioje jau nuskambėjo Alytuje, antrasis – vakar Vilniuje, už savaitės vyks Kaune.

Šiandien – ta ypatingoji šventė, dėl kurios kilo visas šis šurmulys. Rugsėjo 22-ąją, kaip pokštavo maestro, jam sukanka du septynetai – 77 metai. Jis nelinkęs švęsti kelias dienas – jau rytoj V.Noreika giedos Senosios Varėnos bažnyčioje. Ir visur šalia vyro bus ji – žmona. Lydėti vyrą į koncertus jai – ne prievolė, o malonus užsiėmimas.

Apie tai ir apie skaudų momentą, kai artistas palieka sceną, apie šlovės spindulius ir kasdienybę – interviu su 54 metų L.Bartusevičiūte.

– Esate sakiusi, kad kartu su vyru einate beveik į kiekvieną jo koncertą, operos spektaklį. Kokia nuotaika jus apima dabar, atsisveikinimo su didžiąja scena koncertuose? Ašara nenubyra?

– Tai tikrai ypatingi koncertai. Jie jaudina. Virgilijus – labai geros formos, labai gerai balsas skamba. Jis labai ruošiasi tiems koncertams, atsakingai į juos žiūri. Man svarbu, kad puikiai praeitų tie koncertai, kad Virgilijus neperšaltų, kad orai nebūtų labai lietingi ir vėjuoti. Labai noriu, kad viskas gerai pavyktų.

Tikiu, kad ir po tų koncertų Virgilijus dar dainuos, bet mažesnėse scenose. Jis – menininkas, kuris negali nedainuoti. Jis gimęs dainuoti.

– Mes kalbamės, o maestro rengiasi koncertui. Kaip praėjo pirmasis turo koncertas Alytuje?

– Eugenijus Šaltis puikiai tuos koncertus organizuoja. Lydėjau Virgilijų į Alytų iki pat scenos, paruošiau jam aprangą, padėjau persirengti. Sėdėjau salėje ir jaudinausi klausydamasi jo dainavimo. Publika Virgilijų nuo scenos paleido negreitai – jis dar daug bisų dainavo. Žmonės plojo stovėdami. Miesto valdžia labai gražiai jį pasveikino ir padėkojo.

Po koncerto Alytuje grįžome vidurnaktį į sodybą Dzūkijoje. Ten praleidome sekmadienį, dirbome sode: rinkome obuolius, skynėme vynuoges. Paskui susikrovėme gerbėjų dovanotas gėles į mašiną ir grįžome į Vilnių.

– Gal ir jūs turo „Ačiū už meilę“ išvakarėse jam ką nors padovanojote, pavyzdžiui, kokį nors sėkmės talismaną?

– Ne. Pats buvimas kartu mums yra didelė laimė. Kai Virgilijus žino, kad aš esu salėje ir klausausi jo dainavimo, jau dėl to jo nuotaika būna puiki. Kartu važiuojame į koncertą, kartu grįžtame.

Jis turi mano dovanotų daiktų, pavyzdžiui, marškinių sąsagas, „kregždutę“, ir jais prieš koncertą pasipuošia.

– Ar sūnus Virgilijus klausėsi tėvo – taip pat Virgilijaus koncerto Alytuje?

– Ne. Jam buvo darbo diena. Sūnus yra baigęs verslo vadybą Gedimino technikos universitete, paskui stažavosi Šveicarijoje. Nedarbas buvo palietęs ir jį, vienu metu galvojo net išvažiuoti, bet dabar turi gerą darbą. Gyvena atskirai, su drauge.

– Turbūt namuose neužėmėte sūnaus kambario? Gal sekmadieniais jis atvažiuoja pas tėvus pietauti?

– Taip, yra jo kambarys. Turėjo neseniai trumpas atostogas, atvažiavo, aplankė mus porai dienų. Drauge pabuvome, pabendravome. Labai pasiilgstame sūnaus, labai jo trūksta. Ir aš, ir Virgilijus puikiai su juo sutariame. Aš tuo labai džiaugiuosi. Jis ir tėvui paskambina, ir man. Sūnui – 29-eri, pagal horoskopą mudu abu – Liūtai.

– Jūs palikote baleto sceną 1999 m., todėl dabar turbūt kaip niekas kitas geriau suprantate savo vyrą. Ar nebaisu iš aplodismentų jūros žengti į paprastą kasdienybę?

– Labai sudėtinga, save iš anksto reikia tam ruošti. Aš 23-ejus metus šokau teatre. Pati nutariau išeiti – manau, kad geriau laiku pasitraukti iš scenos negu per vėlai, kai pavargsti, pajauti, kad jėgos – ne tos.

– Dainininkas dainuoja tol, kol balsas skamba. O 40 metų sulaukusi baleto artistė Džuljetos jau nebešoks, nes šios profesijos karjerą riboja amžius. Dėl to teko išgyventi?

– Ir labai skaudžiai. Ne vieną vakarą praverkiau. 38-erių dainininkė – pačiame žydėjime.

– Ar niekada nesigailėjote, kad pasirinkote balerinos profesiją?

– Ne. Tai – mano pašaukimas. Labai norėjau šokti, būti scenoje. Neįsivaizdavau kitos profesijos. Ir man gerai sekėsi.

– Iš profesionalios scenos – į baleto pedagogo kėdę. Ar jums įdomus šis darbas?

– Baleto pedagoge jau ilgai dirbu. Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje kasdien dėstau klasikinio šokio techniką būsimiems baleto artistams. Kartą per savaitę dėstau klasikinio šokio palikimą. Ir Virgilijus turi didelį darbo krūvį – Muzikos ir teatro akademijoje bei M.K.Čiurlionio menų mokykloje dėsto dainavimą.

Anksčiau dirbau Operos ir baleto teatre repetitore. Daug dirbau su Olga Konošenko – ją paruošiau spektakliams „Eglė žalčių karalienė“, „Spragtukas“. Dirbau ir su Miki Hamanaka, Aurimu Paulausku.

– Ne taip seniai turėjote privačią baleto mokyklą, tačiau pastaruoju metu apie ją nieko negirdėti.

– Taip, turėjome puikią salę Gedimino prospekte. Dirbome drauge su Virgilijumi: jis dėstė dainavimą, aš – baletą. Buvo nemažai norinčiųjų pas mane mokytis, tačiau mokesčiai už nuomą buvo labai dideli, todėl uždarėme tą mokyklą.

– Prieš daugelį metų kartu su V.Noreika dirbote Operos ir baleto teatre. Kaip pajutote, kad maestro – jūsų širdies žmogus?

– Kai jo akis pamačiau, buvau sužavėta. Iš jų sklido šiluma. Didžiulė laimė būti su juo kartu.

– Kokia laimingo gyvenimo paslaptis? Meilė?

– Taip. Meilė veda pirmyn. Ir jėgų suteikia, ir noro dirbti bei gyventi. Gera mums drauge. O dar Virgilijus turi tokį puikų humoro jausmą. Jis iškalbingas, geras pasakotojas. Kokią nors istoriją būnu girdėjusi daug kartų, bet kai pasakoja ją kitiems, vis tiek klausausi. Jo mąstymas, mintys apie gyvenimą, kūrybą, žmones – labai įdomios.

Virgilijus visada grįžta namo puikios nuotaikos. Labai moka rodyti dėmesį, visada iš kelionių ką nors parveža. Kai dėstė Taline, grįždavo su lašiša. Jos pirkti specialiai važiuodavo į Talino turgų. Grįždavo į Vilnių automobiliu net nesustodamas ir sakydavo, kad nepavargo. Sakydavo, kad mašinoje turi pasiruošęs kavos, išgeria gurkšnelį – ir pirmyn.

– Gal prisimenate kokį nors svarbų patarimą, duotą vyro?

– Dabar dažniau pasitariame, pasišnekame rytą gurkšnodami kavą. Virgilijus vis klausia, kaip aš jaučiuosi, ar nepersidirbau. Jis visada – optimistas, labai gerai nuteikia visai dienai. Žinau, kad jis visada laukia, visada paskambins, paklaus, kaip sekasi. Galiu į jį atsiremti, pasikalbėti, ir jis visada suras išeitį, visada priglaus. Jis labai gerai mane supranta. Kaip ir aš jį.

– V.Noreika – iškili asmenybė. Sakoma, kad tokios asmenybės – sudėtingos, su jomis labai sudėtinga gyventi. Ar tai – tiesa?

– Kai kuriais atvejais. Jaučiu, kad jam reikia dėmesio, kartais net pavargstu nuo to. Jau kai tuokėmės, jis buvo labai žinomas, daug pasiekęs, puikus dainininkas ir žmogus. Aš esu ramesnė, kuklesnė.

– Koks ypatingas įvykis buvo bendrame jūsų gyvenime, kurio buvote nustebinta?

– Sūnaus Virgučio gimimas man buvo didžiausia laimė. Norėjosi, kad visas pasaulis tai sužinotų. Kai Virgilijus atvažiavo aplankyti, kai paėmė vaiką ant rankų, mane užliejo neapsakomas džiaugsmas.

– Kodėl nesiryžote gimdyti daugiau?

– Apie antrą vaiką tuo momentu negalvojau. Dabar sakyčiau: „Gimdykite visos.“ Yra ir antrą vaiką pagimdžiusių balerinų, kurios puikiai šoka. Sovietų laikais prima balerinos negimdė, bijodavo didelės konkurencijos. O juk norint atgauti vadinamąją baletinę formą, reikia daug laiko.

Dabar laikai pasikeitė. Dauguma balerinų suprato, kad svarbiausia gyvenime yra šeima – vaikai, vyras, tėvai, artimieji. Darbas – paskui. O kol jaunas, galvoji, kad darbas, scena yra viskas. Ne aplodismentai, o repeticijos, kūrybinis procesas. Aš neturėdavau vasaros atostogų – trenažas, repeticijos. Netgi antrą didžiausių švenčių dieną – Kalėdų ar Naujųjų metų – eidavau į repeticijas. Sausio 1-ąją, būdavo, praveriu teatro duris, o budėtojas stebisi: „Tai kodėl nešvenčiate? Juk Naujieji metai.“

Baleto artistės gyvenimas labai sunkus ir sudėtingas. Darbas nuo ryto iki vakaro. Taip, tada aš buvau laiminga, bet dabar gyvenu kitą gyvenimo etapą. Dabar aš noriu atsiimti tą prarepetuotą laiką – noriu džiaugtis gyvenimu.

– Ir kaip stengiatės atsigriebti?

– Man labai gera būti gamtoje drauge su Virgilijumi. Sodyboje pavakaroti ir po mišką pavaikščioti, ežere išsimaudyti nebebijant, kad nugarą sušalsi.

Šį kartą mūrinį namą Dzūkijoje pasistatėme. Tokį, kokio norėjome. Dar jis nebuvo pastatytas, o Virgilijus obelis, vyšnias, kriaušes, serbentus sodino. Jis labai mėgsta dirbti sode.

– Kas sodyboje ruošia valgį – jūs ar maestro?

– Daugiausia aš. Virgilijus – irgi kulinaras. Puikus. Aš galiu paruošti, sumalti mėsą, o jis labai gerai moka atseikėti prieskonius. Žino, kokie prieskoniai su kuriuo patiekalu dera.

Sodyboje iš kaimynų perkame daržovių, kiaušinių, pieno, grietinės. Vieni spaudžia puikius sūrius, kiti turi skanaus medaus. Kai sužinome, kad kur nors netoliese paskerdė gyvulėlį, nusiperkame ir mėsos. Tarp šių produktų ir pirktų iš parduotuvės jaučiu didelį skirtumą.