Galerijoje „Kauno langas“ rytoj bus galima išvysti Mindaugo Mariaus Danio tapybos darbų parodą.

Kadaise Britų akademijos narys Kennethas Clarkas parašė nuogam kūnui skirtą studiją „The Nude: A Study in Ideal Form“ (liet. k. „Apnuogintas kūnas: Idealios formos tyrinėjimai“). Apnuogintus vyro ir moters kūnus (mene) garsus britų dailės istorikas tyrinėjo karalienės Viktorijos laikų dvasioje – ir moters, ir vyro kūnai buvo nagrinėjami (sistematizuojami, klasifikuojami, analizuojami) lyg šventi objektai, tartum kuo tikriausi antikinių dievybių įsikūnijimai. Juose nebuvo rasta nieko bjauraus ir pasišlykštėtino, nieko vulgaraus ir žeminamo. Fiziškieji pradai laikyti beveik abstrakčių idėjų atvaizdais, išreiškiantys šias (pirmiausia grožį ir gėrį) simetriškais, harmoningais pavidalais.

Lygiai toks pats – kalokagatijos idealas regimas ir M.M.Danio kompozicijose, vaizduojančiose apnuogintus moterų kūnus.

Reikia pastebėti, kad dailininko kūrybai yra būdinga ir moteriško, ir vyriško pradų vienovė, kadangi anksčiau, o ir šiuo metu dominuojančius augalinius motyvus, persunktus įvairiaspalvio žydėjimo, galima interpretuoti kaip muskulinizmo alegoriją. Žiedai – augalų dauginimosi organai yra vyriški simboliai.

Moteris vaizduoja pačios moterys, tiksliau, jų kūnai. Moterys yra jaunos, gražios, pasižyminčios tobulomis (arba beveik tobulomis) formomis, nes, kaip pasakytų išminčius arba Don Žuanas, visiškai tobulos moters, deja, mūsų pasaulyje surasti neįmanoma (arba nebeįmanoma). Kalokagatija (gr. kalokagathia < kalos kai agahos – „gražus ir geras“) – senovės graikų sąvoka, vartojama nuo amžių amžinųjų siekiant apibrėžti gėrio ir grožio idealą. Jį ypač puikiai išreiškia kitas graikų ir romėnų posakis, kad „gražiame kūne slypi graži siela“.

M.M.Danio nutapytos moterys yra ne tik gražios. Jų nepriekaištingai sudėti kūnai su banguojančiais klubais ir marmurinėmis šlaunimis, stangriomis krūtimis ir muzikaliai išlenktais pečiais kalba ne tik apie fizinį patrauklumą, bet ir apie tam tikrą etinį idealą – tai yra gėrį.

Iš grožio kylantį gėrį signalizuoja ne tik įvairiais rakursais vaizduojamos figūros, bet ir fonai, kuriose šios veikia. Paveikslų visuma yra sudaryta iš akį maloniai nuteikiančių, sielai atgaivą suteikiančių formų ir spalvų, pasteliškai organizuoto ir jokių disproporcijų netoleruojančio kolorito (raudona, rausva, žydra, melsva, oranžinė ir gelsva čia yra ypač populiarios).

M.M.Danio moterys tartum pritaria K.Clarko knygą recenzavusiai rusų tyrinėtojai Olgai Chorošilovai, teigdamos, kad jos (moterys) yra dieviškojo ir žemiškojo, dvasingojo ir kūniškojo pradų susilietimo taškas. Ir ne tik tai, o kur kas daugiau – tai įtikima šių priešybių jungtis ir harmoninga sintezė.