– Švęsdamas keturiasdešimtmetį minėjote, kad jaučiatės keistai, nes jaunystėje atrodė, kad 40 niekada neateis. Šiandien jums 50. Keista?

– Jau nebe. Visada, kai esi jaunas, atrodo, kad ta riba kažkur slinksis ir mes niekada iki jos neprieisim. Bet yra momentas, kai suvoki, kad, kol tu gyvenai, Žemė aplink Saulę apsisuko 50 kartų. Mums patinka skaičiai, kurie baigiasi nuliukais, tačiau aš gyvenimą matuoju kitais dalykais – nuveiktais darbais, svajonėmis, etapais. Tas metų skaičius nepasako apie tai, koks buvo žmogaus gyvenimas ir kas per tą laiką įvyko.

– Kokiame dabar etape esate?

– Dabar šiek tiek lengvai apibendrinu tai, kas buvo. Galvoju, ką toliau noriu daryti. Supranti, kad gyvenimas yra kažkoks baigtinis dalykas, iki tam tikro amžiaus mes apie tai negalvojame. Aš suprantu, kad turbūt jau nugyvenau daugiau, nei man liko. Tada tiesiog pradedi galvoti, ką norėtum veikti, kas suteikia prasmę tavo gyvenimui. Supranti, kad su kai kuo turi susitaikyti, kai kuriuos dalykus paleisti. Dabar toks filosofinis gyvenimo laikas, laikas egzistenciniams apmąstymams.

– O žvelgiant atgal į tuos buvusius etapus, smagu atsigręžti?

Aš esu labai laimingas žmogus, gyvenau labai įdomų gyvenimą, labai daug mačiau ir patyriau.

– Aš esu labai laimingas žmogus, gyvenau labai įdomų gyvenimą, labai daug mačiau ir patyriau. Aš labai daug keliavau, esu fiziškai apskridęs aplink Žemės rutulį, išgyvenau įdomią vaikystę ir jaunystę. Visas „Foje“ etapas buvo pilnas koncertų, kelionių. Vėliau buvo 17 metų su Eimuntu Nekrošiumi ir „Hamletu“, mes visą pasaulį apkeliavome. Tada solinė karjera, kinas. Artistai keliauja kiaurai sienas – esu buvęs ir Amerikoje, ir Šiaurės Korėjoje, ir Afrikoje, Rusijoje, Azijoje. Tu sutinki daug žmonių, pamatai, gali palyginti dalykus. Ta prasme esu labai laimingas žmogus ir toliau tęsiu savo kelionę.

– Jūs scenoje esate daugiau nei pusę savo gyvenimo. Visą tą laikotarpį esate populiarus ir klausomas įvairių kartų – nuo mažų vaikų iki jų senelių. Jūs pats sau kartais užduodate klausimą – kaip jums taip pavyko?

– Nežinau. Aš rašau dainas ir jas atlieku. Žmonės atsiliepia, vadinasi, tose dainose randa kažką, kas jiems tinka ar kažką reiškia. Muziką mes visada suprantame pagal save. Man visada įdomūs tie dalykai, kurie yra bendri žmonėms. Man visada įdomu, kas mus sieja, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, rasės, tautybės, politinių pažiūrų, sąskaitos banke ir t. t. Yra kažkokie dalykai, kurie yra bendri visiems. Mes visi jaučiame liūdesį, džiaugsmą, laimę, nuoskaudas ir t. t. Man visi šitie bendražmogiški dalykai buvo patys įdomiausi ir apie juos stengiuosi kalbėti. Galbūt tai viena iš tų priežasčių, kodėl žmonės atsiliepia.

– Šiandien minime ir kitą sukaktį – Baltijos kelio 28-ąsias metines. Jums tuo metu buvo 22-eji. Kaip jūs prisimenate tą dieną?

– Aš Baltijos kelyje negalėjau dalyvauti, nes buvau išvykęs. Tai buvo labai įdomus laikas – kai vyko „Roko maršai“, Sąjūdis, tas Nepriklausomybės atgavimo judėjimas, mitingai, koncertai. Tas laikas buvo pripildytas kažkokio naujo oro, naujų vilčių. Žmonės buvo ypač vieningi, buvo aiškus vienas priešas, visi norėjome vieno dalyko – laisvės. Man tas laikas yra labai gražus. Aš grįžau iš sovietų armijos ir pakliuvau tiesiai į Sąjūdžio mitingą. Tai buvo labai stiprus kontrastas.

– Atsigręžiant į tą laikotarpį iš šiandienos perspektyvos, jūs džiaugiatės šiandienine Lietuva? Smagu matyti, kokį kelią nuėjo Lietuva?

– Aš manau, kad einame teisinga kryptimi ir tai nėra galutinis taškas. Mes vis dar kovojome už Lietuvą, tai nėra kažkoks galutinis rezultatas. Mes vis dar mokinamės demokratijos, mokinamės reikšti savo nuomonę, vis dar mokomės išgirsti kitą nuomonę. Mes labai greitai padarėme didelį žingsnį – iš vienos santvarkos į kitą. Mes toliau judėsime demokratijos, laisvės kryptimi, būsime vis tobulesni. Visada yra ką gerinti, ko išmokti, iš kokių klaidų pasimokyti.

– O ko mūsų visuomenėje trūksta? Kas jus labiausiai liūdina?

– Mums trūksta mokėjimo išgirti kitą žmogų. Mes esame tokie vienkiemių gyventojai, mes žiūrime tik, kas mūsų kieme vyksta. Kartais kaimyno namas dega, bet mes apsimetame, kad to nematome. Mums labiausiai trukdo abejingumas kitam žmogui, empatijos trūkumas. Mes kartais nesugebame įsivaizduoti, ką jaučia kitas žmogus, būdamas toje padėtyje. Kartais trūksta pasakyti gerą žodį. Kartais pasakai komplimentą, o į tave žiūri ir galvoja „ko nori iš manęs?“. Mes po truputį iš to vaduojamės, čia tai, ką sovietmetis mums paliko. Matau savo vaikus, jie jau daug laisvesni, jie daug paprasčiau žiūri į kai kuriuos dalykus, kuriuos mes per daug sureikšminame. Absoliučiai tikiu Lietuva, užtenka pažiūrėti į mūsų jaunimą.

– Vakar [antradienį – LRT.lt] šioje studijoje kalbėjome apie emigraciją ir ką daryti, kad lietuviai grįžtų namo. Jūs turite savo matymą, ką reikėtų daryti, kad lietuviai neišvažiuotų, o išvykę – grįžtų?

– Aš nesu tikras, ar šiuo metu įmanoma kažką padaryti. Mes labai ilgai buvome uždaryti nuo viso pasaulio. Buvo geležinė uždanga, Vakarų pasaulis mums visada atrodė kaip uždraustas vaisius. Natūralu, kad kai svarstykles nusveri į vieną pusę, kol jos išsilygina – pasvyruoja į abi puses. Natūralu, kad yra didelis emigracijos mastas. Anksčiau žmonės neemigravo ne dėl to, kad buvo patriotai, bet tiesiog mes buvome uždaryti. Tačiau atgavę Nepriklausomybę, mes taip pat atgavome ir teisę pasirinkti, kur mes norime gyventi. Tie žmonės, kurie emigruoja, ta teise naudojasi. Tai irgi Lietuva, už kurią mes kovojome.

Mes dar nesame tobuli, bet man labai džiugu, kad į tą pusę judame.

Mes galime rinktis, kur norime gyventi. Kai pradėsime gerbti kitų žmonių pasirinkimą, galbūt dalis pradės grįžti. Kol kas pas mus emigrantai dažnai smerkiami. Dažniausiai juos smerkia tie, kurie po mėnesio patys emigruoja. Mes iš kitų reikalaujame idealumo, nors patys tokie nesame. Mes dar tokie vaikai, žaidžiantys smėlio dėžėje. Nesuprantu, kodėl sunku įteisinti dvigubą pilietybę gyvenantiems emigracijoje. Čia mes lyg ir baudžiame juos sakydami, kad išvažiavote ir žinokitės. Nesvarbu, kad jie gyvena kitur, bet jie jaučiasi lietuviais. Yra daugybė valstybių, kurios leidžia turėti dvigubas pilietybes ir nedaro iš to problemų.

Kartais sureikšminame visiškai nereikšmingus dalykus. Kažkodėl bijome W ir X raidžių, nors visas kitas lotynų abėcėlės raides naudojame. Kartais mūsų fokusas yra į nieko nekeičiančias smulkmenas. Jis tiesiog kai kuriems žmonėms pagerintų gyvenimą, bet nieko nesugriautų. Nustokime smerkti emigrantus. Tai žmonės, kurie nusprendė savo gyvenimą paimti į savo rankas ir pabandyti gyventi kitaip. Vieni grįžta, kiti – ne. Pasaulis yra toks. Mes negalime to sureguliuoti. Mes jau gyvenome tokioje santvarkoje, kur visi bandyti padaryti vienodais. Turime išmokti priimti, kad žmonės yra skirtingi. Reikia nustoti ginčytis ir išmokti diskutuoti. Mes dar nesame tobuli, bet man labai džiugu, kad į tą pusę judame.