Ką galima nuveikti viename garsiausių pasaulio megapolių per keletą dienų? Ne itin daug – pripažino neseniai Maskvoje viešėjusi uostamiesčio televizijos „Balticum TV“ žinių vedėja, dėstytoja Giedrė Vaičekauskienė.

Šis tas apie kainas

Puodelis kavos miesto centre atsieitų nuo 14 litų.

1 avokadą Maskvos turguje galima įsigyti maždaug už 8 litus, o 1 kg vynuogių – už 20–25 litus.

1 l benzino, dyzelino kainuoja apie 3 litus.

2 kambarių elementarus, nieko neišskirtinis butas miesto pakraštyje – nuo 600 tūkst. iki 900 tūkst. litų.

Vidutinis RUDN dėstytojo mėnesio atlygis siekia 2200 JAV dolerių.

Smalsu stebėti žmones

Tad klaipėdietės akys fiksavo ne tik ryškiausius miesto simbolius, bet ir jo gyventojų nuotaikas, pojūčius. „Kaip žurnalistei, man visada labai smalsu stebėti žmones, atspėti, kuo jie gyvena, kokios jų profesijos“, – šypsojosi moteris.

Paskutinę kovo savaitę, o tiksliau – penkias dienas – Rusijos sostinėje praleidusi Giedrė į šalį kaimynę vyko kaip Socialinių mokslų kolegijos, kurioje ji dėsto keletą disciplinų, atstovė.

Kaip teigė pašnekovė, pagrindinis vizito Maskvoje tikslas buvo užmegzti ryšius su viena garsiausių šalies kaimynės mokslo įstaigų – Rusijos Tautų draugystės universitetu (RUDN).

Anot Giedrės, nereikia nė sakyti, jog čia egzotiškos išvaizdos svetimšaliai – kasdienis dalykas.

„Šis universitetas, kuriame studijuoja apie 30 tūkst. studentų iš 140 įvairių pasaulio šalių, labai aukštai vertinamas. Vienų teigimu, jis patenka į geriausių Rusijos aukštųjų mokyklų trejetuką, kitų – į penketuką, o pasauliniu mastu – į penkiasdešimtuką“, – pasakojo klaipėdietė.

Kupolai – it velykaičiai

Anot Giedrės, kadangi nemažai laiko tekdavo praleisti universitete, kiekvieną laisvalaikio minutę norėjosi skirti pažinčiai su miestu, juolab kad jame klaipėdietė lankėsi pirmąkart.

„Jei reikėtų prisiminti pirmąjį įspūdį, vos tik išėjus iš metro į Raudonąją aikštę, galėčiau pasakyti, kad prieš akis atsivėrė pastatų, to raudonumo didybė. Beje, tie, kurie jau yra buvę Maskvoje, manęs klausė, ar Raudonoji aikštė nepasirodė mažesnė. Taip, pasirodė. Bet visi tie daug kartų per televiziją matyti simboliai nori nenori daro įspūdį. Ką čia slėpti – esame tarybinė karta, su visu tuo užaugome. Ir štai, jau sulaukus metų brandos, gali tai pamatyti iš arti“, – kalbėjo pašnekovė.

Be abejonės, žymiausi Raudonosios aikštės fragmentai išliks ne tik Giedrės atmintyje, bet ir įamžinti fotokadruose.

„Vis dėlto, ko gero, gražiausias Maskvos simbolis – Palaimintojo Vasilijaus soboras, jo margaspalviai kupolai – tarsi velykiniai margučiai. Įspūdingas reginys“, – pripažino Giedrė.

Tačiau klaipėdietei ir jos kolegėms nepavyko pabuvoti Lenino mauzoliejuje – šiuo metu jis kaip tik rekonstruojamas.

Istoriją pateikia estetiškai

Pašnekovė šypsojosi, jog žvarbus vėjuotas oras atvykėles iš Lietuvos priviliojo ir į kitą Maskvos įžymybę – universalinę parduotuvę GUM.

„Tai akropolių akropolis visomis prasmėmis, – kvatojo Giedrė. – Čia viskas “išlaižyta„, išgražinta. Tačiau turbūt reikia būti naujuoju rusu, kad ten galėtumei ką nors nusipirkti. Kaip smalsios moteriškės, įkišome nosį į rankinių skyrių – kainos nuo 5 tūkst. litų.“

Giedrės pastebėjimu, išties šiame prabangiame prekybos centre nebūtina ką nors pirkti, čia tiesiog galima išsiruošti praleisti laisvalaikio, pasižmonėti.

„Lankytojų – nemažai, tačiau didžiausia traukos vieta – fontanas ir šalia jo stovintis tarybinio stiliaus ledų vežimėlis“, – šyptelėjo pašnekovė, pripažinusi, jog ir klaipėdiečių kompanija neatsispyrė pagundai pasmaguriauti „tarybiniais“ ledais.

„Man labai gražu, kad jie tą neseną istoriją pateikia taip sumaniai, estetiškai. O ledai buvo išties gardūs“, – pridūrė Giedrė.

Klaipėdoje – lyg sanatorijoje

Pašnekovė prisipažino, jog Maskvoje bemat pajunti, kaip įtraukia pašėlęs šio miesto ritmas bei tempas.

„Metro juda milijonai žmonių, ir tu pats pasijauti tarsi įtrauktas į tą košę, tampi kažkokiu produktu, turi prisitaikyti, lėkti, įjungti visai kitą pavarą. Štai Klaipėdoje jautiesi kaip sanatorijoje – čia gali gyventi su antra pavara, o jau ten reikia šeštos“, – vaizdžiai palygino Giedrė.

Nors moteris prisipažino, jog jos netrikdo žmonių gausa, tačiau Maskvoje jų knibždėlynas jau pernelyg intensyvus.

Aukštų pastatų, vadinamųjų „vysotkų“ fone, Giedrės pastebėjimu, žmonės turėtų jaustis it skruzdėlės.

„Daugiaaukščiai – kaip dangoraižiai. Ir tai suprantama – milijoninis miestas stiebiasi į viršų, – pastebėjo pašnekovė. – Žiūrėdama pro savo langą viešbutyje, nejučia pagalvojau – kaip galima gyventi tokiuose namuose. Tai tarsi didžiulis skruzdėlynas. Bet žmonės į juos veržiasi, nori nusipirkti kad ir nediduką butelį.“

Kada jie miega?

Pietvakariniame Maskvos rajone apsistojusiems lietuviams buvo paaiškinta, kad tai – prestižinė miesto dalis, čia daug renovuotų namų, žalumos.

Ne, į dangų besistiebiantys monolitai neslegia, patikino pašnekovė. Veikiau pribloškia miesto didybė, kai vakare languose sužimba tūkstančiai šviesų, o ankstyvą rytą nusidriekia kilometrinės automobilių eilės.

„Į darbus ir iš darbų maskviečiai važiuoja nuo 2 iki 3 valandų. Maždaug iki pusės penkių ryto spūsčių dar nėra. Natūraliai kyla klausimas – kada jie miega? Ir tai jau tapo jų kasdienybe“, – kalbėjo Giedrė.

Pašnekovė apgailestavo, jog trumpos viešnagės Maskvoje metu nepavyko apsilankyti muziejuose, vienuolynuose, galiausiai nueiti į teatrą.

„Tokiai kultūrinei programai turbūt reikėtų mažiausiai savaitės ir būtų šaunu pagyventi pas maskvietį, iš arti pamatyti ir tą tikrąją “komunalkę", – svarstė pašnekovė.

Šalia Lenino – Šrekas

Giedrės pastebėjimu, šiandien, kai net tolimiausi kraštai, regis, pasiekiami ranka, visai kaimynystėje esanti Rusija jau tapo egzotiška šalimi, daugeliui vis dar žadinanti jaunystės ar vaikystės sentimentus.

Tačiau, pašnekovės žodžiais, kartais ir čia, ypač didmiesčiuose, autentikos tenka gerai paieškoti.

„Maskvos centre, kaip ir kituose Vakarų didmiesčiuose, galima išvysti daug žinomų pasaulinių prekių ženklų. Akivaizdu, kad čia norisi daugiau to europietiškumo, vakarietiškumo, o mums, žinoma, labiau norisi autentiškumo. Pavyzdžiui, Raudonojoje aikštėje ar jos prieigose galima nusifotografuoti ne tik su Brežnevu, Leninu – tarp jų kiek kvailokai šmėkščioja ir Šrekas, ir Betmenas“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovė.

Kaip prisipažino Giedrė, be kelių suvenyrų, didžiąją lauktuvių namo dalį sudarė rusiški saldumynai, kurių neįsigytumei Lietuvoje.