Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje veikia iki 1945 m. išleistų unikalių fotografijų, piešinių, graviūrų kilnojama paroda „Įsikūrę prie Nemuno“, kurioje fragmentiškai, bet labai šiltai ir apgalvotai pristatoma įvairiapusė panemunės miestų ir miestelių praeitis.
Ir skirtumai, ir panašumai
„Ir kaip čia man tai pavyko?“ – juokaudama pati savimi stebėjosi parodos rengėja Rimantė Tamoliūnienė, vadovaujanti bibliotekos Kultūros renginių ir leidybos grupei. Vis dėlto stebėtis nėra ko – pašnekovė per daugelį metų įgijo didžiulės patirties, rengdama istorinės tematikos parodas, susipažino su kolekcininkais, sutikusiais atverti jai ir visuomenei savo nuotraukų bei atvirukų rinkinius, archyvus.
Paroda supažindina su 25 miestais ir miesteliais, kurie įdomūs ne tik iš šių vietų kilusiems gyventojams, bet ir jų kaimynams, turintiems galimybę palyginti ar sugretinti, atrasti prie tos pačios upės įsikūrusių gyvenviečių skirtumus ir panašumus.
„Į parodos ekspoziciją sudėjome daugiau kaip 300 nuotraukų ir atvirukų, geriausiai iliustruojančių gyvenviečių savastį – kasdienybę, šventes, svarbius įvykius, urbanistinį ir gamtos paveldą. Paroda dar įdomi ir tuo, kad senosios fotografijos visada užburia romantišku paslapties žavesiu“, – aiškino R.Tamoliūnienė, pristatydama trimis spalvomis į sektorius padalytą parodą.
Minėtos spalvos skiria Nemuno aukštupį, žemupį ir vidurupį. Kiekviename atskiram miesteliui skirtame stende pristatoma trumpa jo istorija (iki 1945 m.), herbas, prisimenami ten gimę, gyvenę garsūs mūsų šalies žmonės.
Vien muziejų archyvų fondų būtų maža, kad paroda apie panemunės miestelių gyvenimą iki 1945 m. taptų išskirtinė. Šį išskirtinumo bruožą parodai suteikė ikonografinė medžiaga iš privačių rinkinių – atvirukai, nuotraukos. Ypač svarus šia prasme kauniečio kolekcininko Vidmanto Staniulio geranoriškas indėlis.
Upės trauka ir laivyba
Tikriausiai ne kiekvienas žino, kad Nemunu, kuris jungia visus parodoje pristatomus miestelius, 1939 m. buvo plukdyta daugiau kaip 300 tūkst. keleivių. Plaukiojusieji anuomet Nemunu pro Vilkiją stebėjosi aukštais stačiais upės krantais, tačiau žinojo, kad abiem – Vilkijai ir Nemunui – nėra gyvenimo vienam be kito. Mat Vilkijoje po 10 kartų per dieną sustodavo praplaukiantis garlaivis, o į Suvalkų pusės krantą žmones per upę perkeldavo keltas.
„Formuojantis Lietuvos valstybei, Nemunui teko svarbi gynybinė paskirtis – išilgai jo krantų buvo statomos pilys, kurių dalis išliko iki šių dienų. Be to, prie Nemuno stūkso didingi piliakalniai – Liškiavos, Merkinės, Veliuonos, Jiesios (Napoleono kalnas) ir kiti, gausu šventviečių. Šioje didžiausioje Lietuvos upėje amžių amžiais klestėjo laivyba. Tad neatsitiktinai prie Nemuno įsikūrė tiek gyvenviečių, ilgainiui išaugusių į miestelius ir net miestus“, – aiškino R.Tamoliūnienė.
Birštono įžymybės
Ką įdomaus sužino parodos lankytojas, žvelgdamas į stenduose užfiksuotus, bet laiko visiškai ištrintus ženklus? Štai Birštono, kuris gyvenviete tapo XV a., čia pastačius pilį – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvarą, naujas etapas prasidėjo 1846 m., kai čia trykštančiu vandeniu buvo išgydyta pirma ligonė.
O kas atsimena, kad iki 1922 m. didžiosios mineralinio vandens versmės Vytautas ir Birutė buvo vadinamos Viktorijos ir Lidijos vardais, kad būtent Birštone atidaryta viena pirmųjų dietinių valgyklų Lietuvoje?
Dešiniajame Nemuno krante įsikūręs ir Jurbarkas, kurio viena didžiausių įžymybių – Vasilčikovų dvaro likučiai. Žlugus Lenkijos ir Lietuvos valstybei, Jurbarką valdė rusų didikai Zubovai ir Vasilčikovai. Šiame mieste prie Nemuno gyveno tragiško likimo skulptorius Vincas Grybas, garsieji dainininkai Antanas Sodeika ir Antanas Šabaniauskas.
Veliuonos žiobrinės
„Nuo dešinio Nemuno kranto, prie kurio prigludusi Veliuona, galima gėrėtis Gedimino piliakalniu. Veliuoniečiai iki šiol tiki, kad būtent čia nuo pirmos parako kulkos, šautos Lietuvoje, žuvo, buvo pašarvotas ir palaidotas didysis kunigaikštis Gediminas. Todėl ši vieta vadinama Gedimino kapu. Čia tarpukariu Vaižganto iniciatyva buvo pastatytas paminklas Gediminui ir kryžius. Beje, Veliuonoje buvo populiarios gegužinės, kuriose netrūkdavo nei alaus, nei ant iešmų keptų žiobrių. Tad Veliuonos gegužinės buvo vadinamos žiobrinėmis“, – pasakojo Rimantė, stabtelėjusi prie Veliuonos stendo.
Toje pačioje Nemuno pusėje nusidriekę jaukūs Smalininkai, garsėję savo siauruku, vedusiu į Vokietiją, ir uostu, kuriame žiemodavo apie 60 laivų. Bene didžiausia šio miestelio įžymybė – 1811 m. įrengta seniausia Lietuvoje vandens matavimo stotis (ji anuomet buvo gražiausia Europoje) ir didžiausia Lietuvoje (207 ąžuolai) ąžuolų alėja.
Įdomybių pynė
„Esu tikra, kad tik nedaugelis žino, jog, pavyzdžiui, kairiajame Nemuno krante įsikūrusios Liškiavos – joje žmonės gyveno jau pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus – vardas sietinas su Liška, kuris, anot istoriko Teodoro Narbuto, Jogailos pavedimu nužudė kunigaikštį Kęstutį ir už tą juodą darbą gavo žemių prie Nemuno. O garsiajame Liškiavos vienuolyne veikė kalėjimas, kuriame bausmę atliko prasikaltę Seinų vyskupijos kunigai“, – pasakojo R.Tamoliūnienė.
Tame pačiame Nemuno vaizdingame krante įsikūręs Balbieriškis XX a. pradžioje, anot dailininko Antano Žmuidzinavičiaus, garsėjo dideliais jomarkais ir labai skaniais vietinių šeimininkių keptais riestainiais.
Vaizdingiesiems Plokščiams skirtame stende kiekvieno akį traukia istorinio – archeologinio paminklo – Šventaduobės sena nuotrauka. Ši vieta apipinta legendomis. Laikoma, kad ji turi stebuklingų galių, todėl labai populiarus šioje vietoje trykštančio šaltinio vanduo.
Plokščių kaleidoskopas
Parodoje sužinome, kad Plokščiai buvo vadinami litvomanų Meka. Čia ant piliakalnio mėgo buvoti dr. Vincas Kudirka, o krūmynuose knygas slėpė knygnešiai. Plokščiuose vasarodavo ir suomių kalbininkas profesorius Josepis Julius Mikola su žmona žinoma rašytoja Maila Talvio – jie gyvendavę šviesuolio knygnešio ir taikos teisėjo Petro Kriaučiūno namuose.
Šiuose namuose telkėsi lietuvių inteligentai: Vincas Kudirka, Povilas Višinskis, Jonas Jablonskis, Antanas Baranauskas ir kiti. Beje, būtent čia 1895 m. caro žandarai suėmė V.Kudirką.
Kelionę Nemunu, pradėtą jo aukštupyje, parodos rengėja R.Tamoliūnienė užbaigia upės žemupyje, prie Tilžės, kur imperatoriaus Napoleonas ir caras Aleksandras pasirašė garsiąją Tilžės taikos sutartį
Ši unikali paroda netrukus pradės kelionę po panemunės miestus ir miestelius, laukdama visų besidominčiųjų gimtojo krašto istorija.
Naujausi komentarai