Žinią apie Ruslano mirtį socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė jo bičiulis Viktoras Stanislovaitis. Vyras savo skausmą išreiškė atviru laišku anapilin iškeliavusiam draugui.

R. Puskepanis buvo sulaukęs vos 30-ties metų.

„Nuo pat pirmos mūsų pažinties akimirkos su Tavimi būdavo keistai lengva ir paprasta – taip, tarsi pažinotume vienas kitą visą amžinybę, taip, tarsi ruoštumėmės gyventi tūkstantį metų…

Kai keliaudamas iš vieno pasaulio krašto į kitą Tu aplankydavai tėviškę, visuomet rasdavai laiko užsukti… Ir tose keliolikoje Tavo viešnagės minučių tilpdavo milijonas pasaulių – žmonės, vietos, įvykiai, kvapai liejosi iš tavo lūpų… Užhipnotizuotas šio kaleidoskopo žvelgdavau į Tavo akis ir tūkstantąjį kartą klausdavau savęs – kiek daug gali tilpti tokioje, iš pirmo žvilgsnio, trapioje asmenybėje…

Garsiausi pasaulio restoranai, darbas su išskirtinėmis asmenybėmis, šlovė ir žinomumas buvo Tavo gyvenimo palydovai. Tik Tu, kaip niekas kitas, gerai žinojai šio blizgesio kainą – atstumtas tėvų, augęs vaikų namuose, muštas, kankintas badu… Skausmas buvo Tavo atspirties taškas, Tavasis Šventasis Gralis, padėjęs nuveikti tiek, kiek daugelis nesugebėtų ir per penkis gyvenimus…

Ir iš tiesų – iš šalies atrodė, kad Tu gyveni ne vieną, o penkis, dešimt, penkiolika gyvenimų… Galvojai apie darbą, naujas šalis, restoranus, apie pagalbą gimtiesiems Saločiams ir Pasvalio krašto garsinimą, naujų receptų kūrimą ir knygos vaikams rašymą… Tu degei gyvenimu…

Kiekvieną kartą, kai grįždavai į Lietuvą, po visų vos ne privalomais tapusių interviu televizijoms ir žurnalams, po aplankytų draugų ir bičiulių, suderinęs visus darbus ir planus, Tu dingdavai… Važiuodavai ten, kur Tavo širdis… Vaikų namai, dienos centrai, onkologinių ligų klinikos. Niekuomet jų neaplenkdavai. Stengdavaisi užsukti, pasisveikinti, apkabinti kiekvieną ten esantį. Apie tai nekalbėjai, bet buvo galima justi, jog kiekviename iš tų kenčiančių vaikų Tu matei mažą save…

Kad ir kur bebūtum, mes visuomet susirašinėdavom žinutėmis. Aš kalbėdavau apie kasdienybę, o Tu pasakodavai savo planus. Kartais Tu prabildavai eilėmis. Šį pavasarį atsiųstame eilėraštyje rašei:

„Suprantu, jau per vėlu, nieko nepakeisiu,

Stovėdamas ant kelio, už galvos laikydamas rankas,

Aš maldauju Dievo pragyvent dar vieną dieną...“

Prieš gerus metus pasiekusi žinia apie Tavo ligą buvo smūgis visiems Tave pažinojusiems. Bet Tu nieko neslėpei, stengeisi būti atviras ir parodyti aplinkiniams, kad darbu, užsispyrimu ir pozityvumu galima įveikti visas negandas…

Ir aš beveik patikėsiu Tavo stiprybe, kol vieną naktį, dar būdamas Amerikoje, gulėdamas ligoninės palatoje, atsiųsi žinutę: „Man labai skauda...“ 

Tai bus akimirka, kai suvoksiu – kiek daug žmonių buvo Tavo gyvenime ir koks beprotiškai vienišas Tu buvai…

Po to Tu grįši į Lietuvą. Vėl bus darbai, bus svajonės, bus viską sujaukusi pandemija ir būsi nepajudinamai optimistiškas…

Ir net prieš paskutinę operaciją Tu kalbėsi taip paprastai ir vėjavaikiškai, kad visi aplinkiniai patikėsime, jog tai nė kiek ne baisiau nei apendicitas… Deja…

Liga tave pražudė, bet nenugalėjo…

Ačiū už privilegiją pažinoti Tave…“, – rašė V. Stanislovaitis.