"Jei norisi kaukti – reikia kaukti. Kaukti ir išsikaukti. Skausmo nereikia laikyti savyje", – kalba Marius Jampolskis – aktorius, pastaruoju metu garsus ne tik savo vaidmenimis, bet ir į viešumą iškilusia meilės istorija.

Galime apsimesti, kad to negirdėjome, neskaitėme... Bet juk meluotume, ar ne? Talentingo teatro ir kino aktoriaus M.Jampolskio ir ne mažiau talentingos operos dainininkės Onos Kolobovaitės romanas buvo pakankamai apšviestas ir nušviestas. Beje, ir ne be jų pačių sutikimo.

Viešai pranešta ir apie meilės ryšio atomazgą – kad Ona ir Marius pasuko skirtingais keliais. Kas dabar?..

"Kad būtum laimingas, reikia draugauti su savimi. Nustoti save teisti. Pamilti save tokį, koks esi – su visomis nuodėmėmis ir silpnybėmis", – įsitikinęs M.Jampolskis.

Jis toks užsiėmęs, kad, atrodytų, visai nepanašus į dramatišką herojų kraujuojančia širdimi. Bet juk Marius – aktorius!

– Netrukus vyks jūsų ir Irūnos, su kuria tapote populiariu duetu, koncertas. Koks jis bus?

– Tai bus koncertas iš mūsų pasirodymų per "Žvaigždžių duetus". Tai bus tų pasirodymų koncertinė versija. Ką galiu pasakyti iš mūsų su Irūna koncertinės patirties... Pažadu energijos užtaisą. Jau ką galiu pažadėti, tai galiu.

– Ar jums patinka dainuoti?

– Taip, man patinka. Labai. Tai – mano silpnybė. Viena iš daugelio.

– O kokios kitos?

– O kitos skirtos ne spaudai. (Juokiasi.)

– Jūsų silpnybės – tokios pavojingos, kad jas reikia slėpti?.. Ar gėdytis?

– Ne, jos tik labai asmeniškos. Tarp jų yra visiškai nekaltų. Gerai, pasakysiu – labai mėgstu gaminti valgyti. Mėgstu krepšinį, futbolą... Mėgstu žvejoti. Bet tai skaudi tema. Dabar aš taip užsivertęs darbais, kad mano meškerės voratinkliais apaugo. Nebeprisimenu, kada ramiai sau pažvejojau Trakuose ar kur nors Buivydiškėse. Dažniausiai žvejoju ežeruose arba tvenkiniuose. Didžiausias laimikis buvo trijų kilogramų lydeka, užkibusi velkiaujant. Bet tai buvo senokai. Sakau – dabar neturiu laiko.

– Užtai sakėte, kad turite daug energijos.

– Be abejo. Jei neturėčiau energijos, nespėčiu daryti tiek darbų, kiek darau dabar. O su ta energija taip jau yra – kuo daugiau atiduodi, tuo jos daugiau sugrįžta tau. O kai tinginiauji, ta energija kažkur dingsta. Toks dėsnis.

– Ar turite receptų, kaip pasikrauti savo akumuliatorių, jei kartais jis nusėda?

– Tai labai individualus dalykas. Man padeda tiesiog veikla, kažko darymas. Kuo daugiau pavargstu, tuo daugiau po to turiu jėgų. Žinoma, specialiai savęs nevarginu, bet kai lakstai, dirbi, viskas įsisuka ir sukasi... Kaip amžinas variklis. Na, iš tiesų tai jis neamžinas. Bet kol kas maitinuosi pats savimi.

– Kokie šiuo metu jūsų pagrindiniai darbai?

– Teatras, televizija, koncertai su Irūna ir kinas. Maždaug keturios kryptys.

– Ir tai – ne itin mažai, švelniai tariant. Jūsų darbo diena tikriausiai šiek tiek ilgesnė nei valdininko?

– Fiziškai mano diena trunka tiek, kiek joje yra valandų. Būna, kad ir naktimis nepamiegi. O būna, kad ir pamiegi kokias penkias ar net aštuonias valandas – na, gal veikiau iki aštuonių. Visaip būna.

– Taigi jūs – bėgantis, nenustygstantis žmogus. Bet gal yra geresnis apibūdinimas?

– Galbūt – ieškotojas? Aš gyvenu ir ieškau savęs.

– Ir kokį save randate? Juokdarys, Mažasis Princas, Kunigas, Dievas... Tai – vaidmenys teatre. O koks jūsų vaidmuo gyvenime?

– Oho, koks egzistencinis klausimas... Mano vaidmenys šiame gyvenime labai įvairūs. Nežinau, ar pavyktų sudėlioti portretą iš daugybės fragmentų. Galiausiai turbūt vis tiek tektų pasakyti, kad Jampolskis yra ieškantis žmogus.

– Kokiomis akimirkomis būnate pats tikriausias?

– Pačiomis įvairiausiomis. Kai būnu su sūnumi. Kai pasilieku vienas. Kai einu į sceną. Visomis šiomis akimirkomis aš esu aš. Ir kai bendrauju... Gal ypač kai bendrauju, nes tai labai svarbus, jei ne pats svarbiausias, žmogui dalykas. Juk ką mes turime šiame gyvenime, be bendravimo, be ryšio su kitu žmogumi? Mus įprasmina tik bendravimas. Bet tai nereiškia, kad aš nemėgstu būti vienas. Pabūti vienam – taip, to reikia kiekvienam iš mūsų. Bet manau, kad gyvenimo esmė yra bendrauti. Dalytis energija ir taip save turtinti. Pats savo sultyse gali greitai prarūgti.

– Esate sakęs, kad viską šiame gyvenime mes darome iš meilės ir dėl meilės. Visa kita, tikinot jūs, – niekai, melas.

– Taip ir yra. Viskas dėl meilės. Jei mes neturėtume to nuolatinio ilgesio ir troškimo, ką nuveiktume? Visi mūsų veiksmai skirti tam, kad išgyventume tą jausmą. Vieni tai daro sąmoningai, kiti – net nesusimąstydami, vedami pasąmonės. Bet varomoji jėga visų ta pati.

– Ar turite svajonių?

– Tai aišku, kiekvieną dieną! Nuo buitiškų svajonių, kaip būtų gera išstiesti supamajame krėsle, iki sunkiai įgyvendinamų. Bet tai nesvarbu. Jei svajoji, vadinasi, tu jau esi laimingas. Dabar, svajodamas. Svajonėse gali būti viskuo ir daryti, ką nori. Tai laisvės laukas, žmogaus ramybės oazė. Pavyzdžiui, svajoju, kaip gyvenčiau negyvenamoje saloje. Kokius metus. Kaip Robinzonas Kruzas.

– Rimtai to norite?

– Noriu.

– Ar tai reiškia, kad trokštate nuo kažko pabėgti?

– Kad gal atvirkščiai – kažką atrasti? Juk sakau – negyvenama sala būtų metams, o ne visam gyvenimui. Noriu susilieti su gamta, kurios per tą skubėjimą jau nė nebepastebiu, noriu pajusti, ką reiškia neturėti nieko, ką teikia civilizacija, ir vis dėlto išgyventi. Žmoguje išgyvenimo instinktas yra užkoduotas. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas mūsų atrastume daugybę būdų, kaip išgyventi kad ir pačiomis nepalankiausiomis, sunkiausiomis sąlygomis. Ir ne šiaip išgyventi, bet pasijusti patogiai ir jaukiai.

– Išgyventi nepalankiausiomis sąlygomis... Taip būna ir tada, kai sudaužyta širdis, ar ne?

– Gal. Bet mano širdis nesudaužyta. Jei būtų sudaužyta širdis, aš gulėčiau ligoninėje arba kažkur kitur... Kažkur žemiau. Ne, taip nėra, viskas gerai. Aš gyvenu... Dirbu. Viskas gerai.

– Ir vis dėlto... Tiesą sakant, tai buvo klausimas apie jūsų santykius su dainininke O.Kolobovaite. Turbūt reikėtų sakyti – buvusius santykius? Kaip yra iš tiesų?

– Kaip yra, žino vienas Jampolskis ir jo artimiausi žmonės.

– Bet atrodo, kad apie jūsų ryšį buvo neblogai informuoti ir kiti. Juk žurnalistai lankėsi net jūsų su Onute bendrame būste Vilniaus senamiestyje... O dabar rašo apie O.Kolobovaitės ir jos šokių projekto patrnerio Andriaus Butkaus romaną.

– Rašo. Nes žiniasklaidai reikia "hito", reikia dramos, intrigos. Jie ir suka filmą pagal norimą siužetą. Bet aš nenusiteikęs teikti peno šiai intrigai. Kodėl turėčiau? Tokių istorijų, kaip mano, vien Lietuvoje yra šimtai, tūkstančiai. Skaitai internete komentarus prie panašių istorijų ir ką – visi prisimena: "O, ir man taip buvo... Ir man panašiai." Gal ir gerai toks pasidalijimas išgyvenimais, suvokimas, kad tie, kuriuos matai per televizorių, niekuo neisiskiria nuo tavęs... Bet aš nenoriu iš savęs daryti šios dramos herojaus. Žmonės susitinka, žmonės išsiskiria, ir nieko čia nėra keisto. Paprasta.

– Tik nesakykite, kad jūsų santykis su moterimis – paprastas.

– Santykis su moterimis?.. Mano santykis su visu gyvenimu nėra paprastas! Jis ganėtinai komplikuotas. Ir nemanau, kad aš – kažkoks išskirtinis. Meninkai labai dažnai būna konfliktiškos asmenybės, kažkuo nepatenkintos, reiklios ir sau, ir kitiems. Negaunančios to, ko nori, ir vėl iš naujo siekiančios. Čia nieko naujo. Tai yra procesas, kurį išgyvendamas tu jautiesi gyvas. Jeigu visą laiką vartytumeisi kaip inkstas taukuose, prarastum gyvenimo skonį. Kad žinotum, kaip tau gali būti gera, turi pajusti, kaip gali būti bloga.

Trumpas dosjė

Lietuvos kino ir teatro aktorius, televizijos laidų ir renginių vedėjas Marius Jampolskis gimė 1978 m. rugpjūčio 18 d. Kaune.

Mokėsi Kauno Milikonių vidurinėje mokykloje. 1997–2003 m. studijavo Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakultete (kurso vadovas Vladas Bagdonas).

2003 m. vaidino Vilniaus teatre "Lėlė". Nuo 2005 m. vaidina Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Yra sukūręs vaidmenų Lietuvos ir Rusijos kino studijų filmuose, televizijos serialuose.

Žmona Aistė, sūnus Dovydas.

2005 m. – "Auksinis scenos kryžius" geriausio jauno menininko kategorijoje.

2008 m. – "Sidabrinė gervė" geriausio metų kino aktoriaus kategorijoje.

2010 m. – LNK muzikinio projekto "Žvaigždžių duetai 4" Auksiniai mikrofonai (su Irūna Puzaraite).