Ant aukštų uolų kabo penki nedideli žvejų kaimai su įvairiaspalviais namais, siauromis gatvelėmis, mažutėmis krautuvėlėmis. Tai – Penkios žemės (Cinque terre) – vienas gražiausių Šiaurės Italijos, o gal ir visos šalies kampelių.

Naujausias lietuvių atradimas

Šis nedidelis žemės lopinėlis Lietuvos turistams dar nėra taip puikiai žinomas kaip Turkijos ar Egipto kurortai. Neatrastas Penkias žemes, išsidėsčiusias maždaug dešimties kilometrų ruože, lietuviai dar tik pradeda atrasti.

Čia įkurtas Penkių žemių nacionalinis parkas, jos įtrauktos į UNESCO saugomų teritorijų sąrašą. Iš Ligūrijos jūra plaukiančio laivo visi penki kaimeliai – Monteroso al Marė, Vernaca, Kornilja, Manarola ir Riomadžorė, kabantys ant uolėtų krantų lyg viduramžių tvirtovės, atsiveria vienas po kito.

Jų namai nudažyti geltona, oranžine, raudona spalva, su žaliomis langinėmis. Virš kaimų terasomis žaliuoja vynuogynai, iš kurių derliaus spaudžiamas sausas baltasis “Cinque terre” vynas.

Į Penkias žemes galima patekti traukiniu, maršrutu Genuja–La Specija kursuojančiu maždaug kas valandą ir sustojančiu kiekviename kaimelyje, arba atvykti laivu. Iki šiol nėra kelio, kuris jungtų visus kaimus. Anksčiau nusigauti iki jų buvo įmanoma tik jūra arba pėsčiomis kalnų šlaitais palei jūrą besidriekiančiu siauru taku – vadinamuoju Žydruoju keliu, kuris egzistavo jau viduramžiais.

Vėjuotą dieną maudytis pigiau

Įsikuriame didžiausiame kaimelyje – Monteroso al Marėje, paprastai vadinamame Monterosu. Kaimelis žvelgia į plačią įlanką su puikiu paplūdimiu. Atostogautojų čia – daugiausia. Apsukus nemažą ratą po Italiją, malonu čia pailsėti.

Tą dieną, kai atvykome, vėjas šiaušė jūros bangas, saulę debesys tai užgoždavo, tai atidengdavo. Nuėjus į paplūdimį ir pasiteiravus, kiek kainuoja saulės ir jūros malonumai, darbuotoja paaiškino, kad šiandien – tik 18 eurų, kadangi prastas oras, be to, jau vidudienis. Už šią sumą – gultai ir skėčiai nuo saulės dviem asmenims.

Nusivilti neverta – Monterose yra du nemokami paplūdimiai, kuriuos labai mėgsta atostogautojai.

Iš kaimo į kaimą – garlaiviu

Pasikaitinę saulėje, pasimaudę šiltoje Ligūrijos jūroje, turistai leidžiasi į kelionę garlaiviu po Penkias žemes. Iš jūros kaimai atrodo kaip maži atvirukai. Už 15 eurų iš Monteroso laivas nuplukdo į paskutinį kaimą – Riomadžorę, prieš tai sustodamas ir kituose, išskyrus Kornilją, kuri neturi priėjimo prie jūros.

Kadangi ten garlaivis nesišvartuoja, Kornilją galima pasiekti traukiniu arba minėtu pėsčiųjų taku. Palypėjus 382 laiptelius, iš Korniljos atsiveria nepakartojamo grožio panorama. Iš Manarolos garsiuoju Meilės keliu per keliolika minučių galima nueiti iki Riomadžorės kaimo.

Plaukiant garlaiviu galima išlipti kaimuose ir pasivaikščioti siauromis jų gatvelėmis, kurias netikėtai pakeičia laiptai, o namai kyla į viršų. Vaikštant tarp raudonų, oranžinių namų, patupdytų ant uolėtų terasų, atrodo, kad čia sustojo laikas. Malonu paskanauti to krašto patiekalų, pasmaguriauti ledais – itališkiesiems kiti nė iš tolo neprilygsta. Išsimaudžius jūroje, kaitintis saulėje teks ne taip patogiai kaip Monterose, – paplūdimio smėlį ar žvyrą čia atstoja didžiuliai akmenys.

Po visą dieną trunkančios ekskursijos turistai be vargo grįžta į viešbutį Monterose – garlaivis Ligūrijos jūra zuja visą dieną.

Išsiruošus į šį kruizą, vis dėlto reikėtų pagalvoti apie savo galimybes ir sveikatą – karštis kerta negailestingai, nesvarbu, kad esi ant vandens. Tas pat laukia sumaniusiųjų pasivaikščioti kalnų takais. Tokią kelionę geriau pradėti ankstų rytą ar net švintant.

Turgaus diena – ketvirtadienis

Kainos Penkiose žemėse – nemažos. Poilsiautojų ir turistų šiame rojaus kampelyje ne itin daug. Užtat restoranų, užeigų, barų, kaip ir visoje Italijoje, – ant kiekvieno kampo.

Viešbučių kainos Monterose – įvairios, tačiau reikia derėtis, nes savininkai, nenorėdami prarasti klientų, linkę ieškoti aukso vidurio. Naktis asmeniui už 35 eurus viešbutyje su kondicionieriumi – tai Monterose laikoma nebrangu.

Lygiai tas pat ir parduotuvėse – privačiose maisto produktai brangesni. Užtat ketvirtadienį centrinėje Monteroso aikštėje vykstantis turgus, kur galima įsigyti ne tik vietos ūkininkų pagamintų maisto produktų ir užaugintų daržovių bei vaisių, bet ir paveikslų, – tikras atradimas turistams.

Ant prekystalių – persikai, vyšnios, abrikosai ir šiose apylinkėse išaugintos vynuogės, įvairiausios daržovės, puikios vytintos dešros ir kumpis, įvairių rūšių sūriai. O italai – nebūtų pietiečiai, siūlo, pasakoja, aiškina, ragina nedelsti ir viską šluoti iš eilės. Už septynis eurus gali paskanauti pagal klasikinį receptą iškepto viščiuko, o 100 g saulėje džiovintų pomidorų nusipirksi tik už vieną eurą.

Baigiantis turgui kainos krinta, ūkininkai krauna į maišelį persikų, vynuogių, kriaušių – už tą pačią, mažesnę, kainą.

Italai – puikūs kulinarai. Taip skaniai paruošto jūrų ešerio, kaip paprastoje Monteroso osterijoje, niekur neteko ragauti. Ne veltui padavėjas įsijuosęs būrė: skanus, puikus, dieviškas, pagamintas mūsų šefo taip ir taip. O prie gretimo stalelio klientų prisistatė net ir pats virtuvės šefas su aukšta kepure – esą, kaip jie pageidauja, taip jis žuvį ir paruoš. Jokių kivirčų – vieni ir kiti patenkinti.

Italų virtuvės paslaptis – natūralumas ir paprastumas, tradicijų paisymas. Pagrindinis jos akcentas – vietos prieskoninės žolelės ir alyvuogių aliejus. Kaip valgius gamino močiutė, taip moka juos ruošti ir šios suaugusi anūkė.

Niokojo krautuves, viešbučius

Praėjusių metų spalį Penkias žemes nuniokojo baisi liūtis. Monterose buvo apsemta ne tik nemažai parduotuvių, barų, bet ir viešbutis. Siauromis kaimo gatvelėmis kliokė vandens upeliai, nešdami žemes, medžių šakas, daiktų nuolaužas.

Kaip tik tuo metu, kai atvykome, kaimelyje buvo pristatytas fotografijų albumas, kuriame įamžinti stichijos padariniai. Kai užsukau į mažą duonos krautuvėlę, jos savininkė parodė albumą. Kiek truko stichija – pusdienį, parą?

“Ne. Tiktai vieną valandą. Štai mano parduotuvė, – bedė moteris pirštu į vieną fotografiją. – Apsemta, šlapia – baisu. O štai mano sūnus dirba, valo, tvarko. Vienas žmogus per stichiją žuvo.”

Monterose, Vernacoje, Korniljoje, Manaroloje ir Riomadžorėje kaukši plaktukai, džeržgia pjūklai – vyksta atstatymo darbai. Šiaurės Italijos perlas – Penkios žemės baigia atsikratyti stichijos padarinių.