Teatras turi atspindėti tai, kas vyksta visuomenėje. Svarbiausia čia – kūryba. Tuo įsitikinęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) generalinis direktorius Martynas Budraitis. Jį džiugina praėjusio sezono rezultatai, o štai naujajame pateikiama staigmenų.

Šią savaitę LNDT praskleidė naujojo sezono uždangą: nors premjerų laukia perpus mažiau nei pernai, tačiau neką mažesnių įvykių žadama ir 73-iajame sezone. Viena reikšmingiausių naujienų, pasak M.Budraičio, neabejotinai taps Oskaro Koršunovo spektaklis pagal Justino Marcinkevičiaus poemą „Katedra“.

Iki Naujųjų metų LNDT planuoja parodyti daugiau kaip 100 repertuarinių spektaklių. Tarp jų – ir didelio teatralų bei žiūrovų dėmesio sulaukusius O.Koršunovo „Išvarymą“, Jono Vaitkaus „Visuomenės priešą“, kitas praėjusio sezono premjeras. O apie tai, kaip šiandien gyvena teatras, kokių permainų atnešė praėjęs sezonas ir ko siekiama naujajame, „Vilniaus dienai“ papasakojo teatro vadovas M.Budraitis.

– Taigi, naujas sezonas, nauji vėjai. Per pristatymą įvardijote praėjusio sezono pokyčius, naujoves. Kaip apskritai vertinate teatro pokyčius per tą laiką, kai tapote teatro vadovu?

– Manau, kad per šį gana trumpą laiką padaryta tikrai nemažai. Pavyko susigrąžinti kritiškai mąstančią publikos dalį, kuri šį teatrą buvo apleidusi. Spektakliai buvo daugiau komercinio pobūdžio, lengvesnio žanro, kurie, mano nuomone, netinkami LNDT. Nes šis teatras turi būti vieta, kur dirba geriausi ir Lietuvos teatro kultūrą pateikia aukščiausiu lygiu. Laikydamiesi to principo stengėmės eiti tuo keliu. Dėl to meno vadovu ir pakviestas dirbti Audronis Liuga, kuris, manau, šiuo metu geriausiai gali formuoti repertuarą. Dėl to čia dirba geriausi režisieriai: ir O.Koršunovas, Eimantas Nekrošius, ir Jonas Vaitkus, Cezaris Graužinis, ir t. t. Vienuolika pastatymų per sezoną. Iš jų du – Versmės festivalio. Yra didžiulių spektaklių, kaip „Visuomenės priešas“, „Išvarymas“. Pastarieji priminė, kad teatras yra sintetinis menas, iš daugelio sričių. Kitas dalykas, įvyko tam tikra aktorių trupės kaita. Išėjo vieni, atėjo kiti, kurie yra ir Auksinių scenos kryžių laureatai, ir daug vaidinantys.

Vyksta tam tikri pokyčiai – formuojama nauja struktūra, kad teatras galėtų visavertiškai dirbti, rinkodaros, reklamos žingsnius žengti. Buvo nupirktos bilietų platinimo paslaugos, sudaryta sutartis su „Tiketa“ – tai leido išplėsti bilietų pardavimą. Ši sutartis ir tai, kad buvo daug premjerų, lėmė žiūrovų skaičiaus didėjimą apie 20 proc., apie 40 proc. išaugo pajamos už bilietus. Šie skaičiai rodo, kad ne tik komercinio pobūdžio lengvo žanro spektakliai gali uždirbti ir nešti pajamas. Visada sakiau, kad aukščiausio lygio spektakliai savo komercinę sėkmę irgi turi. Ir to nereikia matuoti vien pajamomis ar žiūrovų skaičiumi.

Dar galima paminėti, kad teatro spektakliai po daugelio metų buvo pastebėti teatro kritikų ir nominuoti beveik visose Auksinių scenos kryžių kategorijose, tapo laureatais.

– Praėjusį sezoną daug dėmesio sulaukė O.Koršunovo „Išvarymas“ ir J.Vaitkaus „Visuomenės priešas“. Ar bus šįmet kokių nors skandalingų pastatymų?

– Nemanau, kad jie yra skandalingi. Tiesiog jie aktualūs. Jie yra apie tai, apie ką kalbama gatvėje. Teatras turi atspindėti tai, kas vyksta visuomenėje. Galbūt kartais net suformuluoti tam tikras idėjas, mintis, kurios visuomenėje sklando ore, bet dar neturi kokios nors savo išraiškos. Apskritai teatro misija, mano įsitikinimu, yra parodyti tai, kas vyksta, kuo mes gyvename, kas svarbu, kas skauda ir pan. Tai negali būti atsieta. O kalbant apie vertinimą, blogą nuomonę, reakciją, tai gerai, net jei ji buvo tokia. Vadinasi, palietė, sukėlė reakciją. Pabėgti pažiūrėjus spektaklio pradžią nėra geriausias sprendimas, nes spektaklis nėra paveikslas. Jis kinta, yra siužetas, na, jo kaip filmo neprasuksi, todėl reikia pasėdėti ir pamatyti daugiau.

Dėl naujojo sezono – manau, kad tikrai bus įvykių. Kokie jie bus, sunku pasakyti, nes negali atspėti, gali tik numatyti, numanyti. Koks bus rezultatas, pamatysime sezono pabaigoje. Bet tokio mąsto kaip „Išvarymas“ ar „Visuomenės priešas“ įvykių tikrai bus – jau vien „Katedra“, tikiu, tokiu taps. Gintaro Varno „Bakchantės“ pastatymas turi daug šansų tapti įvykiu.

– Naujajame sezone akcentuota keturiasdešimtmečių karta. Čia tikslingas sprendimas?

– Specialiai nebuvo siekiama to pabrėžti. Tiesiog jei pažiūrėtume, kas sieja, būtų galima sakyti, kad tai yra tam tikros kartos teatro meno matymas, idėjų interpretacijos ir pan. Tai nėra kas nors pabrėžtina, kad tik dėl to taip buvo daroma ar koks nors akcentas. Taip susiklostė savaime.

– Pasidžiaugėte, kad praėję metai atnešė išaugusias pajamas už bilietus, padidino lankomumą, tačiau bendros teatro situacijos, matyt, tai vis tiek negelbėja?

– Tikrai taip. Nuo 2008 m. teatro finansavimas smarkiai sumažėjęs. Dabar turime tik 15 proc. buvusio 2008 m. biudžeto teatro veiklai. Prisideda ir autorinių sutarčių mokesčių padidėjimas. Tik 5 proc. viso teatro biudžeto skiriame veiklai – spektakliams statyti ir rodyti. Visa kita – atlyginimams, pastatui išlaikyti, prižiūrėti. Tai nenormalu, nes teatras nėra pastato priežiūros ir atlyginimų mokėjimo įmonė. Pagrindinė misija – kurti spektaklius ir juos rodyti. Turėtų būti ir valstybės tam tikras supratimas bei dėmesys. Jei tai būtų verslo pasaulyje, būtų suprantama: arba uždarai, arba investuoji daugiau. O dabar situacija tokia, kad nei galime veikti, nei užsidaryti.

– Priėmėte sprendimą taikyti „rėmėjo bilietą“, t. y. į didžiausią sezono premjerą – O.Koršunovo „Katedrą“ – bilietų kaina prasidės nuo 220 litų. Koks to tikslas?

– Na, Vakaruose tai ne naujiena. Į pirmą spektaklį darome gerokai brangesnius bilietus, kuriuos įsigiję žmonės paremia spektaklio atsiradimą. Jie tampa kaip ir spektaklio rėmėjais, jo statytojais, jie prisideda prie idėjos, kad reikia baigti verkti, skųstis, bėgti, reikia pradėti kurti, kurti naują savo tapatybę, dėl kurios nebūtų gėda, kuri būtų tam tikras pasididžiavimo objektas. Algirdas Kaušpėdas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime sakė, kad labai svarbu sukurti tą pasaulio Lietuvą. „Katedros“ pastatymas, manau, yra žingsnis į tą pusę – pradėti dirbti, kurti čia, Lietuvoje, ieškant tos naujos tapatybės.

– Ar nebijote, kad tai gali būti traktuojama kaip bandymas sukti komercinio teatro keliu? Ar lietuvių žiūrovui tai bus įperkama, ar neatbaidys?

– Nemanau. Ką reiškia komercinis ir nekomercinis teatras. Ir vieni, ir kiti parduoda bilietus, spektaklis turi atsipirkti. Skirtumas – kad tai nėra pagrindinis nekomercinio teatro tikslas. Čia visų svarbiausia yra kūryba, meno kūrinys, kuris kalba apie vienokias ar kitokias idėjas, rodo režisieriaus, kitų menininkų poziciją. Tai nereiškia, kad jis negali būti komerciškai pelningas. Iš kurios pusės pažiūrėsi: bilietų pardavimo, reklamos – taip, tai yra toks pat darbas. Tačiau pradinis taškas yra skirtingas. Komercinis teatras kuriamas dėl komercijos, nekomercinis – dėl idėjos. Valstybė stumia į tą pusę, kad turim užsidirbti dalį biudžeto. Galima tai daryti lengviausiu būdu – pataikaujant publikai, arba galima visų pirma rūpintis kūryba. Jei tai daroma aukščiausiu lygiu, profesionaliai, visada bus ir komercinė sėkmė. Dėl kainos – yra pasirinkimas. Tai pirmas spektaklis, be jo, bus dar du. Į juos jau dabar galima įsigyti bilietus už 30–40 litų. Pirmas spektaklis yra galimybė norintiems prisidėti, paremti žmonėms. Man tai yra lygiai taip pat nauja – pamatysim, kaip bus. Kalbėjau su vienu kitu pažįstamu verslininku, ir jiems tai atrodo įdomiai, atkreipia dėmesį. Tikiuosi, kad mus supras.

– Naujajame sezone tik penkios premjeros, praėjusiais metais jų buvo vienuolika. Kas tai nulėmė?

– Kad įvyktų greitas persilaužimas publikos ir dėmesio pritraukimo atžvilgiu, reikėjo tam tikro įdirbio. Daug komercinio pobūdžio spektaklių buvo neberodomi, šiame teatre buvo labai mažai statoma, mums reikėjo užpildyti šią spragą.

– Su jūsų atėjimu į teatrą buvo daug šurmulio – buvęs vadovas Adolfas Večerskis bandė skųsti konkursą, vadino jį neteisėtu, buvote kaltintas, kad į šį postą jums padėjo ateiti tėtis, kad apsistatėte savais pavaduotojais ir pan. Kiek yra pagrindo tokioms kalboms, kaltinimams? Kodėl net teatro užkulisiuose rezgamos tokios intrigos?

– Nežinau, kaltinimų negirdėjau, man niekas tiesiogiai jų nėra išsakęs. Jei čia kas nors ką nors kalba, žinot, kalbų yra daugybė. Teatras yra palanki vieta visokioms kalboms, apkalboms, intrigoms. Žmonės, kurie tuo užsiima, matyt, mato kokią nors prasmę arba neturi ką veikti. Aš neklausau, nedalyvauju tokiuose dalykuose, man tai neįdomu. Manau, kad geriausiai kalba rezultatai. Aš taip matau šito teatro veiklą, mano programa sąžiningai laimėjo konkursą ir aš tiesiog pamažu ją vykdau. Nedarau nieko, ko nebuvau pateikęs savo programoje Kultūros ministerijai.

– Kaip vertinate šiandienį teatro gyvenimą? Kaip čia jums sekasi?

– Man atrodo, kad viskas vyksta normaliai. Po truputį apsitriname, susišnekame, kito kelio nėra – reikia dirbti kartu. Svarbiausia teatre – ne kalbos, o kūryba. Jei tai vyksta, spektakliai kuriami, kūrėjai susitelkę darbui, visa kita yra antraeiliai, trečiaeiliai ir dar tolesni dalykai. Kad vyksta kokia nors trintis, tai natūralu. Keičiasi kryptis, darbo principai, reikalavimai, vieniems tai patinka, kitiems nepatinka. Svarbiausia, kad darbas vyktų scenoje, ne bet koks, o kūryba tikrąja to žodžio prasme.