– Mokyklos pokyčiai, kuriuos skatinote, įvyko dėl kitų priežasčių. Ką manote apie šiandienos iššūkius jai? Tikite – susidoros?

– Tiek mokyklų bendruomenės, tiek mes visi šiandien susiduriame su iššūkiais, kurių neplanavome ir neįsivaizdavome, kad jie taip greitai gali ateiti į mūsų kiemą. Manau, mokyklos susidoros, kaip susidorosime ir visi mes. Taip, vieniems pasiseks labiau, kitiems, deja, nebus taip lengva ir paprasta.

Norint organizuoti nuotolinį mokymą namuose, reikalingi kompiuteriai ir internetas, jų Lietuvoje stokojame per 35 tūkst., vadinasi, mažiausiai tiek vaikų neturi tinkamų sąlygų namuose ugdymosi procesui. Prezidentas, Švietimo ir mokslo ministerija, verslai organizuojasi ir renka kompiuterius. Tikiu, kad surinks. Bet klausimas, ar bus kas namuose tą kompiuterį vaikui įjungia? Šiuo metu vaikai yra labai priklausomi nuo tėvų pagalbos ir jų įsitraukimo į ugdymo procesą.

Tiesiog labai nenoriu, kad Lietuvoje per šį sudėtingą laiką dar labiau padidėtų atskirtis tarp vaikų. Kuriant spektaklį "#beskambučio" ir buvo pagrindinė mintis, kaip sukurti mokyklą su vienodomis sąlygomis, su vienodomis starto pozicijomis moksleiviams, nepaisant, ar jie turi namuose kompiuterį, ar ne, ar yra tėvai namuose, ar ne.

– Didžiąją savo laiko dalį skiriate jaunimo projektams – kūrybiškumo ugdymui, partnerystės skatinimui. Kodėl?

– Taip, nes labai linkiu, kad Lietuva ateityje būtų stipriai bendradarbiaujanti ir kurianti šalis. Mano vienas bičiulis gamtininkas yra pasakęs, kad jis didžiausią prasmę, kalbant apie gamtos išsaugojimą, mato pokalbiuose su vaikais, nes anot jo, vaikus dar gali pakeisti, o suaugusio žmogaus jau nelabai. Lygiai taip, tikiu, yra ir dėl kūrybiškumo, didžiausią grąžą matau jaunuose žmonėse. Kita vertus, aš ir pats labai daug gaunu bendraudamas su jais, jie mane moko ne mažiau.

– Cituoju jus: "esame susigūžusių žmonių karta", "stokojame socialinės drąsos", ar nepakeitėte nuomonės apie visuomenę? Kokie mes atsiskleidėme koronaviruso akivaizdoje: bailesni ar drąsesni?

– Nepakeičiau. Reikės dar daug laiko, kol išmoksime būti atviri, mokėsime priimti vienas kitą ir rūpintis šalia esančiu. Visa tai galioja taikos metu, nes, žiūrėk, lietuvį tik prispaudžia kokia bėda, jis tuoj pat mobilizuojasi, tampa vieningas ir susitelkęs.

Pažiūrėkime į istoriją. Carinės Rusijos metais, kuomet buvo draudžiama lietuviška spauda, "kontrabandą" organizavome, knygas nešėme ir lietuvišką žodį išsaugojome. Tarybų Lietuvoje pirmi susitelkėme ir su dainomis, visi kaip vienas, Laisvę pasitikome. Lygiai tas pats ir su kova prieš virusą, jau kitą dieną po karantino paskelbimo tauta ėmė burtis: skautai rinkosi į savanoriškus būrius visoje Lietuvoje, kiti rinko pinigus ir ieškojo priemonių medikams ir ligoninėms, verslas ėmė tiekti maistą, gaminti apsaugos priemones ar dezinfekcinį skystį.

Mes su broliais šauliais iš Pelėdų būrio irgi negaišome laiko veltui ir jau pirmosiomis karantino dienomis susitikome draugėn su klausimu, kaip galime padėti savo valstybei. Taip gimė pilietinė iniciatyva "Stiprūs Kartu", drauge susikūrėme Nacionalinį savanorių pagalbos koordinavimo centrą, kuris šiandien vienija per 3 tūkstančius savanorių visoje Lietuvoje, pasiruošusių padėti visiems, kuriems reikia pagalbos karantino metu.

Kauniečiai yra stiprūs ir užsigrūdinę žmonės. Jie yra kovotojai. Jeigu sutinki kokį atkaklų ir daug siekiantį žmogų, žiūrėk, jau bus iš Kauno. Turbūt ir pats Kauno geną išsivežiau į Vilnių.

– Kokios karantino dienos jūsų šeimoje? Jūs mokote savo vaikus Elzę ir Rapolą ar jie jus? Kokios namų taisyklės, atgaivos akimirkos?

– Tokios kaip ir visų. Pradžioje buvo daug chaoso, reikėjo greitai stabdyti darbus teatre (dirbu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre). Atšaukinėjome spektaklius, repeticijas, gastroles ir visus sumanymus. Labai daug laiko ir jėgų reikalavo iniciatyva "Stiprūs kartu", nes pirmos valandos bėgo greitai ir vertė mus suktis mikliai. Po truputį atsirado naujas dienos ritmas, kurio metu yra laikas, kai mes vaikus mokome užduotėlių ar daugybos lentelių, o yra laikas, kai jie mus moko kantrybės, susitvardymo ir atjautos. Atėjus šiltiems orams, tuoj pat kraunamės mantą ir lekiame į savo sodelį, kur miškas, ežeras, gamta – ji geriausiai mus atgaivina ir grąžina emocines jėgas.

Šeima: žmona Indrė, pripažįsta P. Tamolė, priverčia pasitempti ir būti drąsesniam, o vaikai Elzė ir Rapolas moko kantrybės, atjautos. Pauliaus Tamolės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate puiki komanda su žmona. Kuo žavi šis žmogus, kuo jus stiprina?

– Ačiū už komplimentą, mielai jį perduosiu savo žmonai. Ji yra mano žmogus, tai esu seniai atsakęs sau. Jos dėka esu toks, koks esu. Ji priverčia mane pasitempti ir būti drąsesniam. Esu jai labai dėkingas, kad sunkiais gyvenimo momentais ji visada prieina ir pasako: "Tamole, susiimk!" Manau, vyrui labai svarbu, kokia moteris šalia jo, tai labai stipriai paveikia jį patį. Man labai pasisekė, kad šalia manęs yra Indrė.

– Jūsų kūrybinėje veikloje kryptingai ir atkakliai dedamos nuorodos į pasakos pasaulį, kviečiate į jį tėvus ir vaikus, kad jie daugiau laiko praleistų kartu. Dabar ir laiko drauge – daug, ir pasakos – po ranka. Jūsų šeimoje – taip pat?

– Mano vaikus dažnai lydi pasakos. Skaitau jas prieš miegą. Su jais pirmaisiais pasidaliju naujais kūrybiniais sumanymais, jie būna pirmieji mano klausytojai, žiūrovai, kurie išklauso užgimusias idėjas. Tiesa, pirmosios savaitės karantine buvo ne laikas galvoti apie kūrybinius planus, stengiausi laiką ir save atiduoti žmonėms ir valstybei.

– Spektakliu "Raudonkepurė" debiutavęs kaip režisierius deklaravote netradicinių formų pasirinkimą. Ir šiame, ir kituose jūsų edukaciniuose projektuose žiūrovas yra dalyvis. Ar šiuolaikiniai vaikai linkę patikėti pasakomis ir leistis į nuotykius?

– Jie yra lygiai tokie patys nuotykių ieškotojai kaip ir mes. Gal sunkiau yra juos prisikviesti, juk turi būti įdomesnis už kompiuterį ar televizorių... Bet jeigu sykį jie pas tave atėjo ir tavimi patikėjo, jie tampa ištikimais bendrakeleiviais į pasakos arba teatro pasaulį. Beje, yra mažųjų žiūrovų, kurie į šį spektaklį sugrįžo ir ketvirtą ar penktą kartą.

– Esate nominuotas už metų debiutą Auksiniam scenos kryžiui, vėliau jį ir gavote už Scenos metų reiškinį. Saldi ar sunki našta teatralui, žmogui?

– Saldi. Tai yra mūsų kūrybos įvertinimas. Teatro bendruomenė tokiu būdu priima tave į savo būrį, pripažindama, kad esi šio to vertas. Žinoma, ilgainiui tai tampa ir tam tikra našta, juk norisi pakartoti sėkmę. Tiesa, metams bėgant pradėjau kitaip matuoti savo pasiekimus ir kitaip priimti laimėjimus. Juk nebūtinai gausi apdovanojimą už kiekvieną spektaklį, bet jeigu jis renka žiūrovų sales, tai irgi yra įvertinimas. Jeigu po spektaklio ateina žmonės ir tau dėkoja už patirtą emociją, tai irgi įvertinimas. Galų gale, jeigu, kaip ir šiuo atveju, kažkas tavęs prašo interviu ir domisi tavimi, tai irgi yra didžiulis įvertinimas menininkui.

– Koronavirusas sujaukė terminus, bet ne kūrybinius planus. Pasidalykite jais.

– Bijau prisišnekėti, nes tai priklauso ne nuo manęs vieno. Bet šiuo metu kalbuosi su Klaipėdos dramos teatru ir ten planuoju statyti Hanso Christiano Andersono "Sniego karalienę", Lietuvos nacionaliniame dramos teatre planuojame išleisti vyresnių klasių moksleiviams ir ne tik jiems spektaklį pagal Džordžo Orvelo knygą "Gyvulių ūkis".

– Na, o dabar pabėkime nuo teatro. Vedate viešo kalbėjimo, komandinio formavimo seminarus, taigi profesionalo žvilgsnis į šių dienų situaciją: ar mūsų lyderiai yra lyderiai (kalbu ne apie pareigas užimančius žmones), ar jie moka kalbėtis su tauta sunkmečiu, ar egzistuoja komandinis darbas tuo lygiu, kur šiandien jis gyvybiškai svarbus?

– Nenoriu kritikuoti valdžios. Kalba ir komunikuoja jie taip, kaip moka. Labiausiai pasigendu mūsų valstybėje lyderystės. Nesvarbu, ar tai būtų sunkmetis, ar kasdienis, mums įprastas gyvenimas. Neturime lyderių. Neturime lyderystės mokyklos. Kad besikeičiant laikmečiui ar aplinkybėms elgtumės ir kalbėtume vienodai. Mes vis bandome kovoti tarp savęs, įrodinėti, kuris iš mūsų esame galingesnis. Bandome lyderystės modelius vežtis iš Vakarų, iš Skandinavijos, bandome kažką kopijuoti ir pritaikyti. Gerai, kad bandome, bet turime suprasti, kad lyderiais tapsime, kai sukursime kažką savo. Kad ir esant šiai situacijai, labai daug matau lyderystės pogrindyje, nevyriausybiniame sektoriuje, o labai norėtųsi matyti lyderius ir pirmose gretose.

– Jūs ne tik jautrus gyvenimo pulsui menininkas, pilietiškas ir visuomeniškas žmogus, bet ir tėvas, ugdantis tas savo vaikų savybes, kurių norisi, kad turėtų šiandienos karta. Ko jai labiausiai trūksta?

– Atsakomybės.

Pareiga: prieš trejus metus tapus šauliu, P. Tamolės gyvenimas stipriai pasikeitė. Jo darbai šiandien susiję ne su kūryba – drauge su kitais šauliais karantino metu sukūrė Nacionalinį savanorių pagalbos koordinavimo centrą. Jurgos Anusauskienės nuotr.

– Esate skautas, o skautiškų vertybių (Dievui, Tėvynei, artimui) ir savybių dabar labai reiktų visiems mums. Mokomės?

– Žinoma! Ateikite į skautus, išmokysime. Tai geriausia pilietiškumo ir lyderystės mokykla.

– Tarkime, išlipote ne ta koja iš lovos... Kas jums padeda susigrąžinti gerą nuotaiką? Turite hobių?

– Mano hobiai yra tai, ką aš veikiu kiekvieną dieną, – šeima, teatras, prieš trejetą metų tapau šauliu, tai irgi stipriai įtakoja mano gyvenimą. Tam atiduodu visą save. Labai padeda emocijas susigrąžinti sportinė veikla, stengiuosi sportuoti ir palaikyti fizinę formą. Esu gamtos vaikas, patinka miškas.

– Gimėte Kaune, ar šį miestą vadinate savu? Kas jame žavi, vilioja?

– Taip, Kaunas yra mano gimtasis miestas. Čia aš augau. Čia buvo mano pirmi kartai. Čia mano vaikystės draugai. Grįžtame į gimtąjį miestą su šeima, kai lankome mamas. Kauniečiai yra stiprūs ir užsigrūdinę žmonės. Jie yra kovotojai. Jeigu sutinki kokį atkaklų ir daug siekiantį žmogų, žiūrėk, jau bus iš Kauno. Turbūt ir pats Kauno geną išsivežiau į Vilnių.

– Ko sau ir aplinkiniams linkėsite Velykų proga?

– Taikos ir ramybės.