Rugpjūčio 2-9 dienomis tolimoje Lotynų Amerikos valstybėje – Haityje TV3 ir UNICEF vykdo jau ketvirtą kartą rengiamą misiją. Jos dalyviai – aktorius Giedrius Savickas, aktorė Virginija Kochanskytė, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė ir „UNICEF Lietuva“ vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė Haityje lanko skurdžiai gyvenančius vaikus bei šeimas. Dalyviai kasdien siunčia dienoraščio įrašus iš tolimos šalies.

Lauros dienoraštis. Ketvirtadienis.

Šiandien nesinorėjo fotografuoti vietos gyventojų. Tiesiog nekilo rankos. Kontrastas kraštovaizdžio grožio ir gyvenimo realybės tiesiog pribaigė. Kalnų keliu, tiksliau tiktų žodis bekele, kilome į kaimus džiunglėse. Buvo sunku neužsimiršti, kad nesame tiesiog turistai. Adrenalinas kelionės metu – 9 balai, panorama – 10 balų, avokadų ir mangų giraitės – 10 su pliusu, trasa idealiai tiktų kalnų dviračiams, uodų daugoka, bet švelnesni nei Lietuvoj...

Atvykome. Susitinkame savanorę – lengvai žilstelėjusią medicinos seserį – ji su kuprine ir nešiojamu šaldytuvu keliauja per kalnus vakcinuoti jaunų moterų ir mažylių. Sekame jai įkandin. Štai moteris, jau praradusi du mažylius... Dėmesį patraukia vaikai, skaitantys knygas, ir vištos, perinčios lizduose medyje. O štai trimetis, kuris jau laukia ištiesęs ranką, kad jį paskiepytų. Toks begalinis nuovargis tvyro ore ir vietinių gyventojų veiduose. Jie nuo ryto iki vakaro kopia ir kopia – dažniausiai atsinešti vandens. Kaip susitarę kažkodėl visi kalbamės pašnibždomis. Pasigirsta sunkus aimanavimas – netoli tako sėdi moteris su atvira žaizdota ir gangrenuojančia krūtine. Seselė sako, kad jai vėžys. Ir tada mane apėmė panika, nes mes niekuo negalim jai padėti.

Atsisveikinę skubame į automobilius, kad spėtume grįžti iki liūties, mus vejasi jaunos moterys su maišais, pilnais kokoso dydžio avokadų, passion fruit vaisių ir šviežia imbiero šaknimi. Dėkodami priduria, kad jie patys užaugino ir tikrai tikrai viskas yra organic.... Tai buvo skaniausias mano kada nors valgytas avokadas.

Virginijos dienoraštis. Ketvirtadienis.

Kaip jau įpratome – ankstų rytą mus pažadino gaidžiai. Skubėjome susiruošti, nes keliavome į kalnus.

UNICEF yra apsisprendusi padėti patiems skurdžiausiems, gyvenantiems atokiausiai nuo bet kokių centrų. Stato ten medicinos centrus, aprūpina juos reikalingiausiomis priemonėmis. Nes jei mirtį nešanti bacila ten įsisuka, tai mažai kas turi vilties išgyventi. Kokią valandą vinguriavome miesto gatvelėmis, kol pirmą kartą per šią savaitę pamatėme uostą ir jūrą. Džipai tratėdami liūties išplautu molio ir akmenų keliu įnirtingai kabinosi į kalnus, kol pagaliau išsiveržėme į sodriai žaliuojančią tropikų gamtą.

Nežinau, kaip būtų pavykę prasilenkti, jei priešpriešais būtume sutikę kitą mašiną. Vairuotojams šis kelias, atrodo, buvo nesunkiai įveikiamas, o mums gerokai adrenalino į kraują pripumpavo. Aplinkui, kiek tik akys užmato, vien kalnai (jie užima 70% Haičio teritorijos), kurių atšlaitėse glaudžiasi medinės trobelės, palmių, mango, avokadų, bananų giraitės. Didžiuliais nešuliais apkrauti lėtai judėjo asiliukai ir mažučiai, liesi arkliai. O kaip čia praverstų mūsų tvirti, kresni, ištvermingi arkliai – žemaitukai... Tik neaišku, kaip jie ištvertų tą perkūnišką karštį...

Kai po kelių valandų kelionės pasiekėme medicinos centrą, tarpduryje mūsų jau lūkuriavo medicinos seselė. Labai maloni, gerų akių, rūpestinga. Kažkokiu švelniu vidiniu švytėjimu ji priminė pernai Tanzanijos kalnuose sutiktą medicinos seselę. Jas sieja tai, kad abi iš mažens svajojo darbuotis medicinoje. Tokiomis aplinkybėmis, kokiomis jos triūsia, ištverti gali tik pasiaukojantis žmogus. Seselė aprodė savo darbo vietą, papasakojo apie problemas, su kuriomis susiduria, o tada, jos lydimi, išskubėjome lankyti nelaimingos šeimos – mama neseniai palaidojo du vaikus, kurių vienas mirė nesulaukęs nė metukų, kito visai neseniai neteko gimdydama namuose.  Priežastis – nebuvo pasiskiepijusi nei mama, nei paskiepyti jos vaikai.

Važiavome su mašinomis dar gerą kelio galą, o tada jau kalnų keliuku pėdinome dusinančiame karštyje.  Kodėl gi nepasiskiepijus, kol dar neištiko skaudi nelaimė? Visų pirma, motinos neturi informacijos apie skiepų būtinumą – nežino, kad ne tik ji pati, bet ir jos vaikas gali būti apsaugotas nuo šešių mirtį nešančių ligų, taip paplitusių skurdžiose šalyse. Antra, jei ir žinotų, tai atstumai iki medicinos centrų tokie dideli ir sunkiai įveikiami, o ir kam paliksi kitus vaikus... Po šiandienos kelionės supranti, kad jei pati gyventum tokioje tolybėje, tai ir skiepytis neitum, ir namuose gimdytum.

Kai pasiekėme moters namus, radom ją ką tik sugrįžusią su morkų glėbiu. Namelis mažutis, prisiglaudęs po mango medžiais. Moteris, sulaukusi pagalbos sau ir savo vaikams, nuoširdžiai dėkojo. Žmonės čia geranoriškesni nei mieste – atvirais veidais, maloniomis šypsenomis. Tokia graži gamta neleidžia išsikeroti pykčiui... Mus lydėjusi UNICEF darbuotoja, išvažiuodama pasakė, kad norėtų čia kaime gyventi, jei nebūtų toks neįmanomai tolimas kelias iki miesto...

Vėl baladojomės atgal. Sutikome vieną kitą motociklą, kuriais važiavo po tris vyrukus – matyt, grįžtančius iš darbų... Nuo vieno kalno atšlaitės atsivėrė stebuklingai graži Port au Prince panorama – ant daugybės kalnų pilkavo namai, tolumoje jūros įlanka, uostas. Ak, kokia grožybė ir koks gražus čia galėtų būti gyvenimas... Gal kada nors ir bus...