Mokslinis projektas

Filosofas, kultūros teoretikas ir antropologas Gintautas Mažeikis gimė tolimoje Vorkutoje, Komių respublikoje. Mieste, kurio pavadinimas tūlam lietuviui asocijuojasi su tautiečių tremtimi, sovietinės imperijos reliktais, suodinais šachtininkų veidais ir žudančiu šalčiu.

"Apie šeimą nekalbėsiu. Vykau ne nostalgijos vedamas, o su moksliniu projektu tirti žmogaus būties ir sąmoningumo transformacijų bei sąlygų, – vos spėjus įkvėpti oro pirmam klausimui, ribas brėžė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius. – Juolab kad mano vaikystės prisiminimai migloti – namas, kuriame gyvenau iki ketverių, ir šachtos, kurią mačiau pro langą."

Anglių kasyklų kartu su apgriuvusiais pastatais ir juodomis langų akiduobėmis peizažą po daugybės išsiskyrimo metų profesorius išvydo darsyk. Tiesa, pro viešbučio, bet ne pro savo namų langus. Jų gatvės ir net viso rajono namai jau seniai neliko.

"Neįsivaizduokite komfortabilaus, keturių žvaigždučių viešbučio su pusryčiais, apačioje esančiomis kavinėmis ir prabangia fojė. Jo registratūra paslėpta būdelėje, tarp prekybos kioskų ir smulkių parduotuvių. Tačiau kiti, gal net menami, viešbučiai, kurių iškabas mačiau tarp sugriuvusių pastatų, kėlė nepasitikėjimą ir paniką", – devynių dienų kelionę ir vietą, kurioje kaskart po slegiančių dienos įspūdžių ištiesdavo kojas, prisiminė G.Mažeikis.

Nepigus malonumas

Vorkuta automobiliais nepasiekiama, kelias iki šiol nenutiestas. Vienintelis būdas į ją patekti – lėktuvai ir traukiniai.

Pastarieji kursuoja dažniau, bet įsigyti pigesnių bilietų – sėkmės reikalas. Lėktuvai amžinojo įšalo žemėje leidžiasi tik pavasario ir vasaros mėnesiais. Žiemą dėl siaubingų pūgų skrydžiai stabdomi. Kelionė į didžiausią miestą Europoje šalia Uralo kalnų, Užpoliarėje, Arkties zonoje, užima paras ir kainuoja daug – iki 1 tūkst. ir daugiau eurų.

"Į Jungtines Amerikos Valstijas nuskristi pigiau", – kelionės į gimtinę pradžią ir pirmuosius įspūdžius lėktuvui pakibus virš šiaurės vakarų Rusijos, budino G.Mažeikis. Iš kelių kilometrų aukščio, Vorkutą supanti taiga, pasak jo, atrodė kaip dykuma – balta ir be konkrečių ribų. Jau po akimirkos šviesa kontrastavo su juoduma.

"Taip yra dėl anglių ir suodžių. Nepaisant to, baltos ir juodos spalvos kontrastas atrodė labai stilingai, – paklaustas, kas nešė už tūkstančių kilometrų į vietą, kur lėktuvai tupia tik dukart per savaitę, profesorius įtaigiai palinko į priekį. – Apie Vorkutą supusius Vorkutlagą, Rečlagą ir kitus lagerius prirašyta šimtai tomų anglų, rusų ir net lietuvių kalbomis. Tačiau apie dabartinę miestelių būklę ir žmonių sąmonės transformacijas labai mažai, beveik nieko. Tuo metu mane domino visai kas kita. Į Vorkutą važiavau tirti miesto, kolektyvinio sąmoningumo transformacijų: romantinių nencų lokių žemių, gulago lagerių skausmo ir poetikos, Vorkutos rato utopijos po gulago, didžiųjų streikų laikotarpio ir dabarties priespaudos bei žlugimo būklės. Kelionei ilgai ruošiausi. Kelerius metus laiškais bendravau su vietiniais, daug skaičiau, konspektavau. Važiuodamas maniau, kad žinau viską apie šią vietą ir manęs jau niekas nenustebins. Deja, tai, ką pamačiau, buvo daug daug blogiau, skausmingiau ir tai buvo kelionės pateisinimas, kurio internetu ir laiškais nepamatysi ir neištirsi. Antropologinis sąmoningumo tyrimas yra būtinai lauko tyrimas."

Tai, ką pamačiau, buvo daug daug blogiau, skausmingiau ir tai buvo kelionės pateisinimas, kurio internetu ir laiškais nepamatysi ir neištirsi.

Viskas dėl anglių

Vorkutos miesto, bet ne lagerių, istorija prasidėjo nuo Rudniko gyvenvietės, o savo pasakojimą G.Mažeikis pradėjo nuo koksinių anglių.

Žaliavos, kuri yra brangi ir strategiškai labai reikšminga, Vorkutoje, Pečioros teritorijoje iškasama daug. Skirtingai nuo tų, kurios aptinkamos likusioje Rusijos dalyje ir yra tinkamos dažniausiai tik katilinėms šildyti, koksinės anglys naudojamos metalurgijoje.

"Šių anglių poreikis yra didelis. Kita koksinių anglių vieta – Doneckas, Ukraina, ir tai yra viena iš karo priežasčių. Ne veltui 1989 m. prasidėjus šachtininkų streikams, pirmiausia Vorkutoje stojo Rusijos plieno ir karinė pramonė. Derėtis su šachtininkais tąsyk net du kartus, griūnant ir griuvus Sovietų Sąjungai, vyko tuometis šalies lyderis, o vėliau ir vadovas Borisas Jelcinas. Galiausiai šachtininkai pralaimėjo po 1998 m. finansinės krizės ir po 2000 m., kai į valdžią atėjo Vladimiras Putinas su savais žmonėmis", – netikėtus istorijos posūkius narpliojo pašnekovas. Vorkutoje ir aplinkiniuose miestuose esančias šachtas nupirko korporacija "Severostal", už kurios stovėjo ir tebestovi įtakinga persona – Kremliaus ir paties V.Putino favoritas, multimilijardierius Aleksejus Mordašovas. Turimais duomenimis, šiuo metu asmeninis verslo oligarcho, įsitvirtinusio turtingiausių Rusijos verslininkų viršūnėje, kapitalas siekia 17 mlrd. JAV dolerių.

"A.Mordašovas ir jo kompanija iki pat 2016 m. sprogimo šachtoje "Severnaja" ignoravo darbo saugumą, kol galiausiai įvyko nelaimė, nusinešdama 36 nekaltų žmonių gyvybę. Naujos šachtos nestatomos, nes kiekviena nauja statyba – milžiniškos investicijos", – apie apylinkėse vykdomą taupymo politiką papasakoti nesitvėrė filosofas.

Vykdo taupymo programą

Civilizuotose šalyse besibaigiančių metų sėkmė matuojama ištiestomis gatvėmis, krantus sujungusiais tiltais, išdygusiais naujais pastatais ar gimusiais vaikais, o Rusijos šiaurės vakaruose laimėjimai skaičiuojami mirusiais miestais.

"Oficiali valdžia raportuoja apie sėkmę: pavyko uždaryti daug miestelių. Uždarėme miestą – valio! Ištuštinome darželį, mokyklą ir kelis namus šalia jų – valio!" – sarkastišku balsu vietinių nuotaikas bandė perteikti profesorius. Jam lankant Vorkutą, vietos svarbiausieji trynė rankomis iš džiaugsmo, kad per pastaruosius kelerius metus pavyko uždaryti 21 miestelį, o panašus likimas artimiausiu metu laukia dar bent penkių.

Nė motais, kad butai, namai – privati nuosavybė, aplink save burianti įvairias veiklas. Viskas uždaroma, nes monopolistas, privatus savininkas ar korporacija nenori investuoti. Jiems svarbiausia – pelnas.

"Šildymas Vorkutoje centralizuotas ir kainuoja žvėriškus pinigus, kurie leidžiami tiesiog į orą – daugelis pastatų ten su senais mediniais langais, sienos neapšiltintos ir nepritaikytos 50 laipsnių arktiniam šalčiui. Todėl pasirinkta išeitis – tankinimas", – netrukus G.Mažeikis paaiškino, ką reiškia šis terminas ir kiek pakopų jis turi.

Pirmasis žingsnis – perkėlimas iš tuštėjančio namo į kitą, kuriame gyvena daugiau žmonių uždarant atlaisvinusį. Antrasis – iškraustymas į kaimyninį miestelį, kurio ateityje neišvengiamai laukia uždarymas. Trečiasis – valdžios nemėgstamas, nes brangus, tarsi laimingas loterijos bilietas, kurį gali ištraukti vos kelios šeimos iš tūkstančio ir tai nežinia už kokius nuopelnus – perkėlimas į Rusijos provinciją.

"Vorgašore – mieste vos už 25 km nuo Vorkutos, stovi apleisti naujų namų rajonai, o žmonės tankinami į senus pastatus. Manau, kad šis tankinimas yra giliai susietas su korupcija, valdžios intrigomis. Piketų, protesto akcijų dėl tokio tankinimo nei mačiau, nei apie juos girdėjau. Šachtininkai pakluso, jų streikai ir lyderiai pralaimėjo ilgam", – apmaudo neslėpė profesorius.

Bausmė nepaklūstantiesiems

Yra ir programos išimtis, vietiniams gyventojams reiškianti lėtą mirtį.

"Visų tų, kurie piktinasi valdžia, tikimybė patekti į tankinimo programą lygi nuliui. Jie lieka savo namuose, tuščių vaiduoklių kaimynystėje. Be šildymo, be vandens, be elektros. Su nevalomais keliais ir pusnimis, siekiančiomis nuo 2 iki 4 m. Jei neturi pinigų nusipirkti bilietui ir bėgti – esi pasmerktas", – graudžią realybę, kuriai dar daugiau dramatiškumo suteikia aplinkinių miestelių gatvėse iškabintos lentelės su užrašais: "Naktimis neikite iš namų – vaikšto vilkai", atskleidė profesorius. Pilkųjų plėšrūnų G.Mažeikis Vorkutos gatvėse nesutiko, tačiau akis į akį susidūrė su žmonių mirčiai paliktais šunimis. Dalis jų taikūs, tačiau yra ir tokių, kurie laksto iššieptais nasrais.

"Slogus vaizdas, slogios nuotaikos. Pabuvus ten susidarė įspūdis, kad svarbiausias jų gyvenimo tikslas – uždaryti ir sunaikinti. Taip, Vorkutos žmonės turi viziją, kad sutankinus miestą, jis bus mažas ir efektyvus. Antras dalykas – viltis, kad Rusija taps galinga imperija, o jie bus vartais į Arkties regioną, o jei bus vartais, miestas niekada nežlugs, nes bus reikalingas žygiams į šaltą ateitį, – uždarymo džiaugsme paraleles su Lietuva įžvelgė profesorius. – Galvoju, ar mes neturime tų pačių tendencijų? Žinoma, mastai nesulyginami, tragedijos – taip pat, tačiau blogojo rusiškos šiaurės džiaugsmo dėl uždarytų mokyklų ar sutraukiamos sveikatos sistemos tikrai yra."

Bendrauti padėjo šaknys

Vėjai švilpauja ne tik daugiaaukščiuose. Knygų ar užrašinių šiugždesio negirdėti ir aukštųjų mokyklų ar kolegijų filialuose, kurie formaliai vis dar egzistuoja.

"Prieš kelionę savo kolegoms universitetuose ir kolegijose siunčiau ne vieną laišką. Deja, atsakymo sulaukiau vos iš kelių", – atvykęs į Vorkutą ir pamatęs tuščias mokymo įstaigas su vis dar tebekabančiomis iškabomis, G.Mažeikis suprato, kodėl į pašto dėžutę neįkrito taip laukti mokslo šviesuolių laiškai. Byrėjimo vėžiu susirgusios ir bibliotekos. Vietos valdžia užsimojusi vietoje esamų kelių palikti perpus mažiau. Ar tokia pat tankinimo programa vykdoma didžiuliame teismo pastate ir vietos kalėjime, kur kadaise buvo įrengta tūkstančiai vietų, profesorius iš vietinių atsakymo nesulaukė.

"Žmonės ten nėra atviri. Jie ir taip turi pakankamai problemų, todėl dar daugiau nemalonumų niekam nereikia. Beje, su manimi jie buvo kiek drąsesni. Tai, kad gimiau Vorkutoje, skambėjo kaip slaptažodis: jis ne visai savas, bet ne visai svetimas, – vietinių portretus piešė Kaune gyvenantis ir čia dirbantis vyras. – Kalbant apie vietinius nereikėtų pamiršti nencų. Jie augina elnius, parduoda jų mėsą ir kailius. Važinėja moderniomis rogėmis, kalba palydoviniais telefonais, o jų vaikai į mokyklą eina tik iki ketvirtos klasės."

Dvigubai brangesnis maistas

Vorkutoje žmonės šypsosi retai. Dažniausiai bažnyčiose. Jų pastaruoju metu daugėja, kaip ir pačių tikinčiųjų.

"Bene gausiausiai žmonių susirenka sekmadieniais. Žvakės ir sentikių šventovėms būdingas smilkalų kvapas užburia, o vietinius vaduoja nuo depresijos, kuria ten galima labai greitai susirgti", – panašią misiją, pasak G.Mažeikio, atlieka ir vietiniai teatrai. Čia žmonių lūpų kampučiai taip pat kyla į viršų. Bėda ta, kad nemagiška scenos terapija įkandama ne visiems. Gerai uždirbantys šachtų vadovai į spektaklius nevaikšto, o bibliotekų darbuotojai ar mokytojai bilietų neišgali nusipirkti.

"Maisto kainos Vorkutoje ir aplinkiniuose miesteliuose dvigubai ir daugiau didesnės nei Rusijoje. Kodėl? Viskas dėl to, kad tenka iš toli vežti, tačiau asortimentas nuo to labai nenukenčia", – pastebėjo VDU profesorius. Kioskeliuose, kurių yra bent šimtai, ir nedideliuose prekybos centruose galima įsigyti tų pačių niekalų kaip ir Lietuvoje.

"Kaip jau supratote, nei pusryčių, nei vakarienės viešbutyje negaudavau. Apsipirkinėdavau prekybos centruose arba pietaudavau kavinėse. Palyginti su Europos didmiesčiais, kainos jose labai panašios, o patiekalai tikrai neįspūdingi, – su šypsena ir įsimintiniausios kavos skoniu burnoje pokalbį baigė pašnekovas. – Kol laukiau skrydžio į Lietuvą, Maskvoje nusipirkau kavos puodelį. Įsitaisiau Arbato pėsčiųjų bulvare šalia gatvės muzikantų ir mėgavausi ne tik karštu gėrimu, bet ir civilizacija. Man jos Vorkutoje labai trūko."