Mikroautobusas riedėjo dulkėtu, akmenuotu, sunkiai išvažiuojamu keliu. Artėjo vakaras. Ir po tūkstančių įveiktų kilometrų, kai išvargusių vyrų veiduose jau ryškėjo neviltis, sunkią kelionę vainikavo laiminga pabaiga – išsvajotasis laukinis paplūdimys.

Grįžo su vėžliu

„Norėjau surasti geriausią gyvenimo paplūdimį“, – simbolinį kelionės tikslą pasiekti Portugaliją aiškino laisvu žmogumi save vadinantis 27 metų televizijos laidų montuotojas, operatorius Juozas Surblys.

Prieš metus įgyvendinęs vaikystės svajonę, – nusipirkęs 1983 m. „VW Transporter Westfalią“ iš Maljorkoje gyvenančios draugės – sužinojo, kad Portugalijoje yra daug laukinių paplūdimių.

„Norėjau atrasti savo gyvenimo paplūdimį. Kur nerūpi sunkmetis, benzino kainos, kur laimingi žmonės svajoja pagauti savo bangą“, – kalbėjo J.Surblys, į tūkstantį eurų kainavusį automobilį be variklio ir su sugedusia pavarų dėže dar investavęs 17 tūkst. litų.

Netrukus prie J.Surblio prisijungė trys draugai, ir visi jie mikroautobusu su keturiomis miegamosiomis vietomis, dujine virykle, šaldytuvu bei kriaukle iškeliavo šiuo maršrutu: Lenkija, Slovakija, Vengrija, Kroatija, Slovėnija, Italija, Prancūzija, Ispanija, Gibraltaras, Marokas, Portugalija.

„Afrika – neplanuota, bet nenorėjome praleisti progos, kai iš Gibraltaro tereikėjo persikelti keltu, – aiškino Juozas. – O grįžome per keturias paras jau su rūkstančiu varikliu. Tiesa, penkiese. Iš Maroko atsivežiau vėžlį, kurį pavadinau Jurge. Muitininkai jo nerado, nors kruopščiai apieškojo manydami, kad vežamės narkotikų.“

Atakavo prostitutės

„Transporter Westfalia“ išgąsdino jau įvažiavus į Slovakiją, kai užkaito variklis. Išėmę termostatą, lyjant, apgaubus rūkui, vyrai nusprendė nuvažiuoti į baltojo vyno sostine vadinamą Tokajaus miestą Vengrijoje.

„Ten būtinai nuvešiu žmoną, kai ją turėsiu, praleisti mūsų medaus mėnesio“, – planuoja Juozas.

Šįsyk nuvažiavus iki parduotuvės vėl užvirė variklio aušinimo vanduo.

Ekonomišku režimu gyvenę, dešrelėmis ir makaronais maitinęsi vyrai liko nakvoti Stary Smokoveco miestelyje, ūkininko laukuose, iš pradžių nerimą kėlusių aplink besišlaistančių romų apsuptyje.

„Žinoma, niekas mūsų nepuolė. Tereikia pažinti mentalitetą, – neslėpė Juozas ir šyptelėjo. – Agresyviausios buvo prostitutės Barselonoje.“

Dvi paras praleidę Katalonijos regiono sostinėje, garsiojoje Ramblos gatvėje, kur vyksta įvairūs artistų pasirodymai, vėlyvą vakarą lietuviai buvo apgulti juodaodžių prostitučių.

„Jos atakuodavo būriais, grabaliojo ir landžiojo po kišenes“, – to Juozas nepamirš. Vyras pridūrė, kad pasivaikščioti po naktinę Barseloną draugai buvo nusprendę išleisti po... penkis eurus. „Afrikietėms angliškai sakėme pamokslus, siūlėme keisti gyvenimo būdą, tačiau jos kaip robotai kartojo tą pačią frazę – “Aš tave myliu", – pasakojo keliauninkas.

Kaip gaminamas hašišas?

Prakalbus apie aplankytų šalių moterų grožį, Juozas neslėpė, kad gražiausios – Ispanijoje, burlentininkų, banglentininkų ir jėgos aitvarų rojuje Tarifoje.

„Sportiškos, įdegusios, šarmingos. Plastinėmis operacijomis besipuikuojančios – baisios. Gražiausios – švytinčios, laimingos moterys, – neslėpė J.Surblys. – Pavyzdžiui, vienoje Prancūzijos degalinėje dirbanti moteris nesuprato, kad mes norime lipduko, bet nuoširdžiai šypsojosi.“

Vieną keliauninką sužavėjo Kanų prabanga, jachtos su bent dviem sūkurinėmis voniomis ir šešiais deniais, kitą – Kroatijos Plitvicos nacionalinis parkas, dar kitą – parkas Maroke, ežeriukas, augalais apžėlusi uola, nuostabus krioklys ir būgneliais grojantys afrikiečiai.

Maroke didelį įspūdį paliko miestas kalnuose su baltais ir mėlynais namais – Chefchaouen. Beje, netoli miesto esančioje degalinėje lietuviai gavo pasiūlymą pasižiūrėti, kaip gaminamas hašišas. Pasirodo, greta esantis kaimelis garsėja kanapių augintojais.

„Kilusį smalsumą užgniaužėme, nes buvome girdėję, kad po to būsime priversti pirkti hašišo. Kilogramo kaina – 1500 eurų. Susigundę galimybe jį perparduoti Europoje keliasdešimt kartų brangiau kelionės nebaigia, nes prekiautojai bendrauja su policininkais. Šie sulaiko pirkėjus, atima prekę ir dar paima didžiulį kyšį“, – pasakojo J.Surblys.

Keliautojai iš Lietuvos vos išsisuko nuo juos persekiojusių įtartinų marokiečių. Teko pažadėti susitikti kitą kartą.

Žmonės yra geri

Po to, kai lietuviai Maroke vieniems vaikams padovanojo futbolo, o kitiems – krepšinio kamuolį, kelionė pradėjo daug labiau sektis. Sunkiausiomis akimirkomis jie sutikdavo reikiamų žmonių, kurie nuoširdžiai padėdavo.

Pavyzdžiui, pramoniniame Ispanijos rajone, kur niekas nemoka angliškai, viename bare sutiktos moterys padėjo rasti automobilių laužyną. Automobilio su priekaba vairuotojas ukrainietis nubraižė detalų maršrutą, kuriuo važiuojant nereikia mokėti didelių kelių mokesčių. Prancūzijos kaime sugedus lietuvių automobiliui jį padėjo suremontuoti jaunas vaikinas.

„Žmonės labai geri. Net jei nemoki kalbos, susikalbėsi, – šviesiąją pusę akcentavo J.Surblys ir norėdamas įrodyti pasitelkė dar vieną pavyzdį, kai naktį Barselonoje sutiko krabus ir egzotiškas žuvis gaudantį žveją, – aš nemokėjau ispaniškai, jis – angliškai, bet kalbėjomės apie gyvenimą, šildymo kainas, žvejojome, klausėmės iš jo magnetofono sklindančios flamenko muzikos, jis šoko žuvims; taip pat valgėme dideles sraiges.“

Galėtų ten likti

Ar pavyko Portugalijoje rasti laukinį svajonių paplūdimį?

Po ilgų paieškų bei klajonių ir nusivylimų, kad visur būta žmogaus, vokiečių banglentininkai patarė vykti į Sagres. Pakeliui lietuvius ėmė persekioti moteris su vaiku. Pasirodo, tai buvo išeivė iš Lietuvos. Ant „Transporter Westfalios“ išvydusi lietuvišką trispalvį ženkliuką moteris norėjo padėti sūnui įgyvendinti jo norą... pasisveikinti su lietuviais.

Ta moteris nurodė paplūdimį, kuris turėtų būti laukinis. Deja, ten nuvykę lietuviai ir vėl nusivylė, paplūdimyje išvydę ir restoranėlį, ir gelbėtojų. Vienas jų patarė važiuoti už Punta de Ruiva.

Patiems svajonių paplūdimio rasti nepavyko. Ilgai klaidžioję lietuviai sutiko namo grįžtantį tą patį gelbėtoją. Šis pasisiūlė juos palydėti.

Kelionė tęsėsi 15 kilometrų dulkėtu, akmenuotu, sunkiai išvažiuojamu keliu. Ir tuomet...

„Ne, tai ne Karibai, į kuriuos gali nuskristi, – šyptelėjo Juozas. – Bet tai buvo tai, ką svajodamas piešiau: baltas smėlis, maža akmenuotų kalnų gaubiama įlanka, mėlynas dangus, balti debesys. Užsidegėme laužą, pastatėme didelį smėlio laikrodį ir praleidome kelias nuostabias paras. Ten suvokiau, ką reiškia užrašas ant mano autobusiuko. “Išeik, išeik iš darbo. Išvažiuok, įdek. Mylėk. Kaituok visą dieną ir niekada negrįžk.„ Būtinai dar čia sugrįšiu. O sugrįžęs gal ir negrįšiu atgal.“

Per mėnesį – po 2,5 tūkst. litų

Degalams lietuviai išleido po 2000 litų, maistui – po 500 litų. Per mėnesį nuvažiavo 12 tūkst. kilometrų.

„Transporter Westfalia“ 100 km sunaudoja apie 8 l dyzelino. Jo kaina Maroke – 0,5–0,6 euro, Ispanijoje – 1,1–1,2 euro, Italijoje ir Prancūzijoje – 1,7 euro už litrą.

Kelto bilietai į Maroką ir atgal kainavo 292 eurus.

Brangiausias maistas – drakono vaisius, kuris Barselonoje kainuoja 3 eurus.