Šilko kelio melodijos. Taip vadinosi tarptautinis pilvo šokių festivalis didžiausiame ir moderniausiame Kinijos mieste – Šanchajuje, kur dalyvavo ir dvi lietuvės.

Laimėjo Kinijos atstovė

„Norėjau ir įdomią šalį pamatyti, ir pilvo šokių festivalyje dalyvauti“, – prisipažino 22-ejų kaunietė Violeta Buržinskaitė.

Įvairiose pasaulio šalyse vykusiuose pilvo šokių festivaliuose bei varžybose dalyvavusiai 167 cm ūgio ir 56 kg svorio merginai tokie šokiai – tik hobis. Šešerius metus juos šokanti Violeta Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijuoja odontologiją.

Pajuokavus, kad pilvo šokis ir Kinija, švelniai tariant, nelabai derinasi, Violeta pripažino, kad šioje šalyje jis dar tik pradeda populiarėti.

Nors iki Egipto, Turkijos, Libano ar Rusijos Kinijai šioje srityje toli, tačiau įspūdingame festivalyje, kurį organizavo kinė ir rusė, dalyvavo apie 50 šokėjų, mokytojų, pedagogų, vyko seminarai.

V.Buržinskaitė ir jos kolegė kaunietė Dovilė Mikučionienė savo pilvo šokiais gėdos nepadarė.

Violeta laimėjo pilvo šokių konkursą Pietryčių Azijoje paplitusio mušamojo instrumento tabla nominacijoje ir pateko į finalą, kur užėmė penktą vietą bendroje įskaitoje. Dovilė finale pasirodė dar įspūdingiau – ji užėmė trečią vietą.

„Taip turbūt reikėjo, – nustebusi, kad pilvo šokių festivalį laimėjo kinė, nusijuokė V.Buržinskaitė. – Už pergalę ji gavo kvietimą į dar didesnį festivalį Maskvoje. Tačiau kinė – gera šokėja, kaip ir kitos finalininkės.“

Neperki – būsi apšauktas

O Šanchajus? Violetai jis paliko dviprasmiškų įspūdžių. Greta modernių dangoraižių ir kitų šiuolaikiškų pastatų – lūšnynai, nešvara, smarvė.

Įprastas vaizdas – čia pat kabantys gabalai žalios kiaulienos ar kitokios mėsos.

„Mitas, kad viskas pigu, – nustebo D.Buržinskaitė. – Ten, kur lankosi turistai, kinų prekės, nusiderėjus net 70 proc., brangesnės nei tokios pat Lietuvoje.“

Kinų prekiautojai nuvylė: jei perki – mandagūs, jei į prekę pažiūri – įsitikinę, kad privalai pirkti. Jei neperki – suirzta, supyksta ir apšaukę išvaro.

V.Buržinskaitė su drauge jau žinojo, kad šiame mieste daug sukčių, bet kokia kaina norinčių užsidirbti pinigų.

Angliškai kalbantys kinai užkalbina, ypač tuos turistus, kurie varto žemėlapį. Mandagiai pabendrauja, pasiūlo parodyti ieškomą objektą, o pakeliui užsukti arbatos.

„Jau žinojome, kad ir už tokių mandagių palydovų išgertą arbatą tenka sumokėti turistams, o kaina tokiose vietose – astronominė“, – pasakojo pilvo šokėja.

Po 22 valandos – ramybė?

Kaunietės išsisuko nuo tokių arbatos kviečiančių kinų, tačiau vos nepateko į kitus sukčių spąstus.

Vienas kinas, rodydamas kelią, staiga ant Dovilės bato slapta šliūkštelėjo batų tepalo ir netrukus atsiprašęs pasiūlė išvalyti. Aišku, ne už ačiū.

Kaunietę nustebino, kad daugelio išgirtasis Šanchajus po dešimtos valandos vakaro ištuštėja ir dvelkia ramybe. Turistiniame regione merginos taip ir nerado naktinių pramogų vietų, o daugelyje kavinių ir barų vis dar nekalbama angliškai.

Ekstremalių išbandymų merginos patyrė ne tik pereidamos gatvę degant žaliam šviesoforo signalui pėstiesiems – į tai automobilių vairuotojai dažnai nereaguoja. Pakilusios į 350 metrų aukštį televizijos bokšte merginos atsidūrė ant stiklinių grindų.

„Galva svaigo nuo tokio vaizdo“, – žavėjosi adrenalino suteikiančiais turistiniais Šanchajaus objektais Violeta.

Moterų ir vyrų lygybė

Šanchajuje daugiausia turistų iš kitų Azijos šalių, ypač Korėjos, todėl šviesiaplaukės merginos iš Lietuvos sulaukė labai daug dėmesio.

Žmonės norėjo fotografuotis, vaikinai – gauti telefono numerį, o savąjį dažnai užrašydavo ir rodydavo kaunietėms.

Violetą ir Dovilę kiaurai skrosdavo kinų žvilgsniai ir metro. Visi jas nužiūrinėdavo nuo galvos iki kojų.

„Beje, Kinijoje savotiška vyrų ir moterų lygybė, – šyptelėjo V.Buržinskaitė. – Pro metro duris visi puola vos ne keturiomis ir skuba atsisėsti. Čia nematėme pagarbos moterims. Kas pirmas – tas laimi.“