Ketvirtadienio vakarą socialiniame tinkle „Facebook“ žinoma moteris teigė, kad išgirdus apie smurto istorijas socialinės rizikos šeimose, mes garsiai rėkiame, kad reikia pokyčių sistemoje, reikia naujų prevencinių priemonių. Deja, anot moters, parėkiam ir dažnas kitą dieną pamirštam.

„Kai mus pasiekia nuogirdos apie agresiją tariamai idiliškoje šeimoje, arba pamatom įtartinas mėlynes ant tobulos žmonos iš tobulos šeimos rankų, kojų, mes tik pakraipom galvą, o ją pakraipę, vėlgi, dažniausiai viską pamirštam ir grįžtam prie savų reikalų, – rašė moteris. –  Kai mes paskaitom apie kokį 27-tą vieno galimai neadekvataus, praeity garsaus sportininko išpuolį prieš savo galimai taipogi jau neadekvačią žmoną, jau netgi pasijuokiam iš to ir sukuriam naują anekdotą.“

V. Skaisgirė teigia, kad kai mes neplanuotai atsiduriam bičiulių poros konflikto epicentre, kur nuo 87-tą kartą girdimų vyro užgauliojimų ir žeminimo moteris nebeatmena, jog turi teisę viso to nepatirti, mes, tą kartą nesėkmingai pabandę pabūti teisėjais ir ramintojais, kitą dieną, ko gero, valso žingsneliu sugrįžtam į savo rutiną. Garsi moteris tokius atvejus galėtų vardinti ir vardinti, mat smurtas, anot jos, turi tūkstančius veidų.

Jei nebūtų matęsi vizualiai, gyvenime nebūčiau apie savo įvykį pasakojusi tėvams, nes... gėda.

Beje ji pastebi, kad jei žmogus neranda būdų, kaip padėti, tai bent jau neturėtų pašiepti ir juoktis iš nei vieno jų. V. Skaisgirė, sekdama Jasaičių šeimos istorijos detales ir vertinimą, prisipažįsta susinervinusi. Ir tikina, kad nesiima vertinti šio konkretaus atvejo: nei, kas čia smurtavo – fiziškai ar psichologiškai, nei, kas manipuliacijom užsiima. Anot jos, nei vienas per langą nežiūrėjo, didžioji dauguma komentuojančių artimai nepažįsta nei vieno iš šių dviejų žmonių. „Aš tik žinau, kad besijuokdami iš to, visiems įvairiomis formomis smurtaujantiems monstrams mes jungiam žalią šviesą daryt, ką darė, toliau. Nes “koks čia smurtas už plaukų tąsyt, jei jau iš sugriebimo už rankos juokiasi visas feisbukas?”, – rašė moteris. 

Ir pasidalijo įvykiu, kai pirmą kartą gyvenime pasijuto bejėgė prieš vyro jėgą. 

„Man buvo kokie 16, kai po pabuvimo kine vienas Asilas iš didžiosios raidės gražų, šiltą vasaros sekmadienio vakarą sustojo prie manęs ir draugės vietoj gatve važiuojančio mūsų stabdomo taksi automobilio. Pasiūlė pavežėti. „Viso gero, nereikia,“ – atsakiau. „Ko tau nereikia?“, – perklausė. „Nereikia niekur pavežti“, – pridėjau. „Nereikia, sakai, nereikia. Atsirado, matai, gražuolė“, – jau belipdamas iš mašinos ir eidamas link manęs kalbėjo džentelmenas. Toliau mažai, ką pamenu“, – rašė V. Skaisgirė. Užgauliojimai, rėksmingi retoriniai klausimai, nelaukiant atsakymų ir BUM. Smūgis į veidą, po kurio moteris liko gulėti ant žemės.

„Įžeidžiau, pati kalta, viską suprantu“, – šypsosi žinoma  moteris. Net ir praėjus daugiau nei 10 metų, V. Skaisgirę, prisiminus šią istoriją, ir dabar apima silpnumo jausmas ir gėda. „Kokia buvo gėda! Nors gėdytis galiausiai teko asilui, – rašo TV prodiuserė. – Štai čia ir slypi bėda. Aukoms (kaip baisiai vien šitas žodis skamba!!) taip dažnai būna gėda kalbėti, gėda pasakoti, gėda ieškoti pagalbos. Jei nebūtų matęsi vizualiai, gyvenime nebūčiau apie savo įvykį pasakojusi tėvams, nes... gėda. Mums nuo mažens gėda būti žeminamiems, užgautiems, pašieptiems, nors iš tiesų, gi gėda turėtų būti tiems iš ano parazituojančių smurtautojų fronto. Tad, mieli žmonės (ne tik moterys, o ir vyrai, kurias tikrai neretai įvairiomis formomis žlugdo jų žmonos-hienos), gėdos čia būti neturėtų. Pašaipų – irgi. Čia reikia drąsos nusigręžti nuo šūdo, kurio nenusipelnėme nei vienas“, – reziumavo prodiuserio Rolando Skaisgirio žmona.