Ar apskritai toks iššūkis žmogui yra įmanomas, plačiau papasakojo ultramaratonininkas Tautvydas Grabauskas.
– Tautvydai, neseniai varžybose bėgote 1260 km. Kiek tai užtrunka ir kaip jaučiasi žmogus, bėgdamas tokį atstumą?
– 39 paros, bet ten dar reikėjo 114 km nuplaukti, 5,4 tūkst. km nuvažiuoti dviračiu ir tik vėliau bėgti. Pūsles ir kojų tinimą patyriau nuo pat pradžių. Dabar jau šių reikalų nebeturiu, nes gyveni ir mokaisi. Italijoje buvo daug smėlio, daug purvo, kas labai greitai skatina visų žaizdų atsiradimą. Vėlgi – visokios infekcijos, kaista raumuo, automatiškai išeina, kad kūnas greičiau senka, reikia daugiau atstatymo: šalto vandens, pavėsio. Labai daug tų sudedamųjų yra ir tu, aišku, dėlioji po truputį save kaip kaladėlę.
– Kai išgirdote apie 4 tūkst. km iššūkį, ką pagalvojote?
– Išgirdau tada, kai prasidėjo visas bumas. Nežinojau to žmogaus. Kai įsigilini į tą situaciją, supranti, kad jeigu man tai pasiūlytų, reikėtų tikrai labai gerai apgalvoti. Pirmas dalykas, kas šautų į galvą – tai iš tikrųjų lokacija. Man turėtų sakyti, jog prabėgus vieną dieną, vakare kažkur bus pavėsis, bus vonia ar šaltas vanduo, kur galime nusiprausti, kur galime įkišti kojas, atpalaiduoti kūną.
Jeigu taip chaotiškai – tai tikrai ne. Tai yra visiška savižudybė, mano nuomone. Ar tai yra įmanoma? O jeigu nepabandysi – nesužinosi. Tai aišku, žmogus pabandė. Gal per didelis kąsnis, gal reikėjo pradėti nuo Palangos pajūrio – ką aš irgi esu patyręs, kai mano kojų sausgyslės vos neplyšo po šimto kilometrų žygio.
– Šimtas kilometrų pėsčiomis nebėgant?
– Taip. Užtrukau 24 val. Mano kojos buvo nusėtos pūslėmis, kruvinos, blauzdos ištinusios. Kineziterapeutė sakė, jog vos nenusiplėšiau viso raumenyno. Tai yra iš tikrųjų ekstremalu. Kiekvienas bėgikas po intensyvaus bėgimo nori įkišti kojas į šaltą vandenį. Tai kur tu dykumoje gausi tą šaltą vandenį?
– Ar realu 90 dienų iš eilės bėgti po maratoną dykumoje?
– Man tai sunkiai suvokiama. Nebent kiekvieną dieną būtų kažkur pastogė ir vanduo, kur būtų galima apsiprausti, susitvarkyti save, skaniai pavalgyti.
– Kokia reikalinga fizinė forma?
– Stipri fizinė forma. Buvau išvažiavęs į Ispaniją, ten keliavome su šeima, kur nešiau kuprinę, kuri svėrė 2–3 kg. Aš jau fiziškai laikau save tvirtu žmogumi, bet finalas toks, kad vis tiek kažką pritrina. Australijoje prisideda pavojingi gyviai, kurių net nežinome.
– Esate įveikęs 30-gubą ultramaratoną. Tik septyni žmonės pasaulyje yra tai padarę. Ar tai yra stabdis, ar motyvacija daryti dar daugiau?
– Stabdis buvo, kol nepasiekėme. Kai pasiekėme tą ribą, dabar jau šnekame su federacija ir galvojame kitais metais padaryti 50-gubą. Tai būtų 200 km plaukimo, 10 tūkst. km dviračiu ir 2 tūkst. km bėgimo.
– Ką parodo ši istorija? Gerai, kad prigautas apsišaukėlis, ar reiktų palikti ramybėje?
– Nesu linkęs kritikuoti žmonių. Jis, turbūt, neįvertino visų aplinkybių, gal neturėjo daug patirties. Iš tikrųjų jis šovė stačia galva – tai nėra gal blogai. Tiesiog tai per didelis kąsnis. Vaikinas atsidūrė toje vietoje netinkamu metu ir suprato, kad tai – neįmanoma. Ką tada belieka daryti? Matyt, sau paskyrė tokį ženkliuką, kad įveiks, tai reikia pabaigti iššūkį, kaip bebūtų – ar tave veš, ar kažkaip kitaip pasieksi finišą. Gal gėda pasiduoti ir jis nusprendė kitu keliu užbaigti iššūkį?
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ar jums yra tekę pasiduoti?
– Ne. Kiek yra buvę startų – niekada nepasiduodu. Negaliu sau to leisti. Užtektų man tik vieną kartą kažkuriose varžybose pasakyti „stop, negaliu“ ir iškart, kaip parazitas, pradėtų tave valgyti iš vidaus. Tada atsirastų antras „stop“, trečias „stop“, ketvirtas. Kad ir kaip būtų sunku – visada turi eiti iki galo, kad nebūtų jokių trikdžių. Aišku, labai svarbu šeima, palaikymas, draugai. Čia turi būti išprotėjęs, neturėti šeimos, kad nertum į tokias vietas.
Naujausi komentarai