Musulmonų atstovė

"Niekada nebijojau būti pirmąja, kuri ką nors ryžtasi daryti", – sako Halima. Mergina gimė pabėgėlių stovykloje Kenijoje, jos tėvai somaliečiai gimtąją šalį paliko dėl politinių neramumų. Sulaukusi septynerių kartu su mama ir jaunesniu broliu persikėlė į JAV.

Gyvendama tarp amerikiečių ji niekada nesijautė galinti būti savimi, nes vartydama madų, grožio, gyvenimo būdo žurnalus juose nė karto nebuvo mačiusi modelių su hidžabais.

Jos sėkmė tapo istoriniu faktu daugybei jos tikėjimą išpažįstančių žmonių visame pasaulyje. Taip pat įrodymu, kad kova už įvairovę laimėjo dar vienoje srityje. H.Aden yra įkvepiantis pavyzdys daugybei musulmonių merginų ir moterų, o kartu visos musulmoniškos JAV bendruomenės atstovė. Ne tik dėl to, kad tapo profesionaliu modeliu, bet ir dėl savo gyvenimo istorijos, kuri patvirtina, jog likimas yra mūsų pačių rankose.

Vaikystė pabėgėlių stovykloje prabėgo be žaislų, trūko drabužių ir maisto, gyventi teko iš purvo, lapų ir šakų pastatytoje trobelėje. Skorpionų įgėlimai, maliarijos priepuoliai buvo kasdienybė. Bet Halima nesijaučia auka – ten, nepaisant skurdo, buvo ir gerų dalykų, šviesių akimirkų.

Stovykloje gyveno žmonės iš įvairių Afrikos šalių, kalbantys savo kalba, išpažįstantys savo religijas. Tačiau nesipyko tarpusavyje, buvo tolerantiški vieni kitiems, kartu kūrė naujas tradicijas. Vis dėlto kai jiems buvo suteiktas prieglobstis JAV, Misūrio valstijoje (vėliau šeima persikėlė į Minesotą), atrodė, kad tai neįsivaizduojama laimė.

Prireikė laiko apsiprasti

Kaip ir dauguma afrikiečių, Halimos šeima tikėjo, kad svajonių šalyje pinigai auga ant medžių. Tačiau tai buvo toli nuo tikrovės.

Mamai teko pakovoti, kad vaikai galėtų lankyti geresnę mokyklą, sulauktų mokytojų pagalbos susidūrę su sunkumais, būtų motyvuoti siekti išsilavinimo, nesusidėtų su gaujomis ir nepatektų į kalėjimą, kaip atsitinka daugeliui pabėgėlių. Jų niekas neįspėjo, kad Minesotoje būna sniego ir šalčių. Tad kai tokiu oru teko eiti į mokyklą, buvo nemenkas išbandymas. Juolab kad automobilio įsigyti pradžioje neturėjo iš ko.

Stovykloje visus vienijo labai stiprus bendruomenės jausmas, žmonės nebuvo susiskirstę į grupes, nes visų padėtis vienoda – niekas neturi pinigų, turto, jokių privilegijų, tad konkuruoti nelabai buvo dėl ko. Amerikoje laukė kontrastas, atvykėliai jautėsi svetimi, nepritapo, su jų vaikais mokykloje, kieme niekas nenorėjo bendrauti, žaisti. Žinoma ir dėl to, kad jie nemokėjo anglų kalbos. Socialiai mergaitei buvo keista, kad kiekvienas čia rūpinasi savimi, todėl iš pradžių ji labai ilgėjosi Kenijoje likusių draugų. Kol apsiprato, prireikė laiko.

Draugiška, linksma Halima mokėsi gerai, aktyviai dalyvavo mokyklos gyvenime, nepaisant savo odos spalvos, kilmės, vilkimų drabužių, buvo populiari tarp bendraamžių. Sulaukusi šešiolikos, pradėjo dirbti net dviejuose darbuose, norėdama būti savarankiška, nepriklausoma, susikurti geresnį gyvenimą, negu jos mama, kuri neturėjo nei išsilavinimo, nei profesijos. Gyvendama tarp pabėgėlių moteris gamino ir pardavinėjo somalietiškus smilkalus, net ne už pinigus, o už maistą, skanesnį kąsnelį ar kokį kitą reikalingą daiktą vaikams.

Paneigė mados stereotipus

Modeliu tapti ji nė svajojo, nė planavo. Tačiau netikėtai buvo išrinkta mokyklos grožio karaliene. Iki tol tai nebuvo pavykę nė vienai musulmonei. Šis titulas atvėrė galimybę varžytis "Miss Minesota" rinkimuose. Tiesa, dar teko įkalbėti mamą, kad leistų jai dalyvauti šiame konkurse.

"Ir taip vieną dieną atsidūriau būryje pačių gražiausių merginų. Nė viena nebuvo panaši į mane, aš skyriausi ne tik odos spalva, bet ir drabužiais. Tada supratau, kad nėra pasaulyje tik vieno grožio apibrėžimo", – prisimena H.Aden.

Nė viena nebuvo panaši į mane, aš skyriausi ne tik odos spalva, bet ir drabužiais. Tada supratau, kad nėra pasaulyje tik vieno grožio apibrėžimo.

Merginai pavyko susitarti su organizatoriais, kad leistų pasirodyti ant scenos su hidžabu, o vietoje maudymosi kostiumėlio apsivilkti burkinį, kitaip būtų nesutikusi dalyvauti. Šio konkurso istorijoje tai buvo pirmasis toks atvejis. Nors ji pateko tik į pusfinalį, nuotraukos su tradiciniais musulmoniškais aprangos atributais iš šio renginio tapo sensacija.

"Norėjau parodyti kitoms musulmonėms, kad nesileidžiu į kompromisus bandydama pritapti", – tikina Halima.

Šias jos nuotraukas atsitiktinai pamatė ir prancūziško "Vogue" žurnalo redaktorė. Ji nedvejodama pakvietė Halimą į savo naują mados projektą ir jos nuotrauka papuošė pagrindinio leidinio viršelį.

Netrukus H.Aden susirado garsios tarptautinės modelių agentūros IMG atstovai. Jie sutiko su visomis kylančios podiumo žvaigždės sąlygomis: kad ji visada fotografuosis tik su hidžabu, demonstruos tik tuos modelius, kurie neatidengia kūno, išskyrus veidą ir rankas, kad su ja dirbs tik moterys kirpėjos, makiažo specialistės ir dizainerės. Taip Halima pakeitė daugelį mados pasaulyje galiojusių taisyklių ir paneigė ne vieną stereotipą.

Kukliosios mados atstovė

Halima tapo pirmuoju modeliu su hidžabu, kuris pasirodė ant podiumo tarptautiniuose aukštosios mados renginiuose, tokiuose kaip Milano ir Niujorko mados savaitės. Jos nuotraukos papuošė  žurnalų viršelius, ant kurių tradiciškai spausdinami tik šviesiaodžių arabių ir kitų tautybių moterų veidai. Taip Vakarų pasaulyje buvo įtvirtintas naujas modelio tipas.

Kaip tik toks, kuris atitinka kukliosios mados fenomenui būdingus reikalavimus. Kukliosios mados judėjimas kilo maždaug prieš dešimtmetį, kai neradusios sau tinkamos aprangos musulmonės, ortodoksės žydės ir krikščionės paskatino dizainerius atsižvelgti į jų poreikius ir kurti drabužius, labiau pridengiančius kūną, laisvai krintančius, neišryškinančius moteriškų formų. Tokius vilki ir Halima, ji džiaugiasi, kad šiandien nebėra problemos užėjus į parduotuvę nusipirkti tokio stiliaus madingų rūbų, su kuriais gali būti savimi ir nesijausti ribojama.

Musulmoniškoje bendruomenėje modelio darbas laikomas tabu, tad nieko nuostabaus, kad kylančios podiumo žvaigždės šeima iš pradžių buvo nusiteikusi labai skeptiškai dėl šios jos veiklos. Artimųjų nuomone, moteriai kur kas labiau tinkančios profesijos yra slaugytoja arba mokytoja, o madų demonstravimo jie apskritai nesuvokia kaip rimtos veiklos.

H.Aden įsiminė pokalbis su Somalyje gyvenančia teta, kuriai paskambino pasidžiaugti sėkme po pasirodymo Milano mados savaitėje. Ši išgirdusi, kad dukterėčia pasirodė ant podiumo, vilkėdama madingais drabužiais, paklausė: "Ką, Amerikoje mokama už tai, kad vaikštinėji apsiavusi aukštakulnius?"

Tapo žmogaus teisių gynėja

Ta pati teta Halimą dabar juokais vadina pakabu. Tačiau ji pati nemano, kad yra tik drabužių kabykla. Visų pirma dėl to, kad į mados pasaulį praskynė kelią kitoms musulmonėms, kurios tapo modeliais kaip ir ji ant podiumo ir fotosesijose pasirodančiais su hidžabu, pakeitė ne tik tradicinį modelio įvaizdį, bet ir išplėtė grožio standartų ribas.

"Noriu paskatinti jaunas mergaites, kurios išpažįsta šį tikėjimą, svajoti ir siekti savo svajonių įgyvendinimo. Tikiu, kad mano pavyzdys jas gali įkvėpti padaryti tai, kas atrodo neįmanoma", – aiškina H.Aden.

Halima labai mėgsta somalietišką patarlė: "Jeigu žmonės veiks kartu, jie užtaisys plyšį danguje." Tai ji įrodė ir savo veikla.

Ji daug laiko skiria viešosioms kalboms universitetų miesteliuose, mokyklose, įvairiuose renginiuose, taip pat yra "Unicef" ambasadorė. Už tai jai niekas nemoka, tačiau ji jaučiasi grąžinanti skolą Amerikai. Visų pirma už tas galimybes, kurios jai atsivėrė gyvenant šioje šalyje.

Ir, žinoma didžiausią dėkingumą ji jaučia "Unicef". "Dar kai buvau vaikas ir gyvenau pabėgėlių stovykloje, būtent ši organizacija man nuolatos primindavo, kad nesu užmiršta, kad kažkam rūpiu. Nežinojau, koks gyvenimas yra už stovyklos sienų, tada net negalėjau įsivaizduoti to", – prisimena mergina.

Neseniai ji kartu su "Unicef" atstovais lankėsi Kakumos stovykloje, kurioje gimė ir gyveno, tik jau kaip jos atstovė. Įspūdis buvo neišdildomas. Pamatyti vietas, kuriose užaugo prabėgus daugiau nei dešimtmečiui jau visai kitomis akimis buvo jaudinanti patirtis.

Didmiesčiai nesuviliojo

Podiumo žvaigžde tapusi somaliečių kilmės amerikietė liko ištikima valstijai, kurioje užaugo, jos nesuviliojo tokie pasauliniai mados industrijos centrai kaip Niujorkas, Paryžius ar Milanas, pilni nepažįstamų žmonių. Nuvykusi į juos darbo reikalais jaučiasi vieniša, neturi su kuo pasikalbėti, nebent su savo vadybininku.

O Minesotoje gyvena ne tik jos šeima, bet ir viena didžiausių somaliečių bendruomenių JAV, kuri neseniai išsirinko ir pirmąjį savo atstovą šalies kongrese. Ir su vietiniais gyventojais amerikiečiais jau užsimezgę artimi draugiški ryšiai.

"Draugai ir artimieji, kai grįžtu namo, padeda neatitrūkti nuo realybės. Mama su manimi irgi nesielgia kaip su viršelių veidu, mes netgi tebegyvename tame pačiame bute", – pasakoja ji.

Mergina studijavo St.Clouds universitete, aktyviai dalyvavo studentiškame gyvenime (tapo pirmąja Somalio kilmės studentų senatore), tačiau šiuo metu padarė studijų pertrauką.

Pirmąjį pusmetį tapusi modeliu H.Aden ir toliau darbavosi ligoninėje valytoja, kur įsidarbino norėdama susitaupyti pinigų studijoms. "Tai buvo mano planas B, jei nepasisektų", – aiškina ji.

Šis paprastas, nors ir sunkus darbas jai patiko, kaip ir visi kiti, kurių griebėsi nuo mažumės. Dar būdama vaikas už pinigus pindavo moterims plaukus. Ir dabar neapsiriboja fotosesijomis, dalyvavimu mados renginiuose. Ji ėmėsi savo verslo – sukūrė turbanų ir prie jų derančių šalių kolekciją. Halimos sukurti stilingi galvos apdangalai išsiskiria skulptūriškomis formomis, ryškiomis spalvomis, įdomiais raštais ir yra labai populiarūs tarp jaunų merginų.

Niekada nesijautė gražuole

Iki šešiolikos metų būsimasis modelis net nesidažė, tai jai nebuvo leidžiama. Pasiskolinusi dažų iš draugių ji slapta nuo griežtos mamos tik kelis kartus buvo bandžiusi pasigražinti. Nepaisant draudimų H.Aden labai domėjosi grožio priemonėmis, naujausia kosmetika, žiūrėjo filmukus internete apie įvairias makiažo gudrybes. Ir dabar dar nėra įvaldžiusi šio meno, tad kai jai makiažą daro profesionalai, visuomet labai atidžiai stebi ir mokosi, kaip pabrėžti privalumus ir paslėpti trūkumus, kurių, regis, gražioji somalietė neturi nė vieno.

"Vaikystėje nesijaučiau graži, nes niekada nei televizijoje, nei žurnaluose, nei reklamoje nebuvau mačiusi nė vienos merginos, atrodančios kaip aš, apsirengusios kaip aš. Maniau, kad mergaitei, panašiai į mane, nėra vietos grožio pasaulyje", – aiškina podiumo žvaigždė.

Kai tai įvyko, jai teko permąstyti daug įsitikinimų. Vis dėlto esminių principų neišsižadėjo. Hidžabą nešioja nuo aštuonerių, užsidėjusi pirmą kartą labai didžiavosi, ir iki šiol su juo jaučiasi ypač patogiai. "Tai sąmoningas pasirinkimas, atspindintis mano likimą", – tikina Halima.

Ji neretai sulaukia klausimų, ar neįžvelgia konflikto tarp islamiškų vertybių, kurios jai svarbios ir modelio darbo. Kad ir dėl to paties hidžabo, juk jo paskirtis – išsaugoti privatumą, o vaikščiojimas podiumu ir fotosesijos, kurių nuotraukos spausdinamos žurnaluose, pritraukia dar daugiau dėmesio.

"Nesu karalaitė Rapunzelė, įkalinta pilyje. Šiandienėje visuomenėje esi matoma, nesvarbu, ką veiki – apsiperki prekybos centre, eini į paskaitas universitete ar demonstruoji drabužius, tai garbinga profesija kaip ir kitos", – mano Halima.

H.Aden apie...

Svajones. Kai gyvenau pabėgėlių stovykloje, svajoti net nemokėjau ir nesupratau, kas tai yra svajonės. Man rūpėjo, kad mama būtų laiminga, kad turėtume ką valgyti. Tai, kas iš tiesų gyvenime svarbu, supratau tik būdama žymiai vyresnė. Tik tada suvokiau, kad svajoti reikia apie tai, kaip peržengti ribas.

Vertybes. Mes dažnai pasiklystame tarp vertinimų ir sprendžiame apie kitą žmogų pagal jo išvaizdą, paviršutinius dalykus – tai, ar jis nešioja hidžabą, ar vaikšto su trumpu sijonėliu. Svarbu, kokia asmenybė slepiasi po tais drabužiais, kokios vertybės jai rūpi, geras tai žmogus, nuoširdus, atjaučiantis, ar piktas, pilnas pagiežos.

Savo ateitį. Sąžiningai prisipažįstu, kol kas neturiu tvirto gyvenimo plano artimiausiems keleriems metams. Ar laikui, kai baigsiu modelio karjerą. Esu spontaniška, kartais linkusi pasiduoti natūraliai įvykių tėkmei. Nesiteisinu, bet man juk tik 21-eri. Manau, dar turiu pakankamai laiko.

Pasididžiavimą. Didžiuojuosi, kad esu kilusi iš Somalio, ir tuo, kad esu pabėgėlė. Taip pat didžiuojuosi, kad užaugau ir gyvenu Minesotoje, kurią labai myliu. Didžiuojuosi, kad dirbu su "Unicef". Ir kad esu modelis su hidžabu, o kartu skleidžiu įvairovės idėjas mados industrijoje ir visuomenėje.