Ne vienam televizijos žiūrovui turbūt kyla klausimas – kokie tie televizijos veidai, koks yra genas X, leidžiantis žmogui tapti žvaigžde. Šie žmonės, lydėję žiūrovus nuo pat televizijos susikūrimo pradžios, beveik už rankos paėmę vedė istorinių įvykių vinguriais. Kai kurie spindėjo taip ryškiai, kad, net ir mirę, tarsi tikros žvaigždės nakties danguje, neleidžia apie savęs užmiršti. Žurnalistė Edita Mildažytė pasakoja, kad pirmuosius televizijos veidus pažinojo visi.

„Televizija anuomet buvo daug didesnis stebuklas negu šiandien. Būdavo parenkami tam tikri žmonės, kuriuos rodydavo per televiziją. Visi juos pažinojo be išimties. Jeigu tave du kartus parodė per televiziją, tu – jau žvaigždė. Dabar įvairiausių televizijų yra tūkstančiai. Tada ji buvo viena. Na, žmonės dar matydavo, ką transliuoja Maskva“, – sako E. Mildažytė.

Režisierius Vytenis Pauliukaitis džiaugiasi dirbęs su tuo metu labiausiai spindėjusiais šalies veidais. Pašnekovas sako pradėjęs nuo operatoriaus asistento, jo darbas buvo tinkamai apšviesti diktorius per filmavimą.

„Dirbau su visomis gražiausiomis moterimis: Dana Rutkute, Gražina Bigelyte, Stase Stankevičiene. Mokiausi apšviesti taip, kaip reikėjo. Žinote, būdavo daug visokių pretenzijų iš ponios Gražinos: tai nosis ne taip, taip akis ne taip“, – prisimena V. Pauliukaitis.

Pašnekovas, praleidęs ne vieną dešimtmetį režisuodamas televizijos koncertus, sako, kad tuo metu eteryje dirbusiam žmogui buvo sukurtas tam tikras įvaizdis, kuris tiesiog negalėjo keistis, o improvizacijoms nebuvo vietos. Ekranui kurtos asmenybės, anot režisieriaus, buvo labiau tinkamos teatrui nei televizijai.

„Sovietinis veidas buvo oficialus, labai romus, sakyčiau, kad šiek tiek pakeltas nuo kasdienos, apvalytas nuo visko: ir nuo tikslios informacijos, ir nuo šiukšlių“, – sako V. Pauliukaitis

E. Mildažytė prisimena, kad, vos atsiradus televizijos veidams, kiekvienas žiūrovas turėdavo savo numylėtinį.

„Prisimenu, mano seneliams nepaprastai patikdavo D. Rutkutė. Dėl savo psichofizinių savybių. Kiekvienas turėjo savo numylėtinį. Kitos moterys laukdavo Juozo Baranausko ar Henriko Paulausko. Turbūt tie, kurie vedė „Panoramą“, buvo aukščiausio rango [profesionalai], nes ne visiems duodavo tai daryti. G. Bigelytė taip pat buvo pradėjusi vesti laidą „Šeimininkės rytmetis“, ji buvo grįžusi iš Amerikos, iš giminių, matyt, ten pamačiusi, todėl pabandė pritaikyti čia. Tai irgi visiems buvo labai didelis įvykis ir labai svarbu. „Petraičių šeima“ buvo stebuklas, kurį žiūrėdavo visi“, – teigia E. Mildažytė.

Pirmieji keturi televizijos dešimtmečiai sukūrė diktorių fenomeną. Didžiąją dalį jų pavardžių išgirdote iš E. Mildažytės ir V. Pauliukaičio lūpų. Aštuntajame dešimtmetyje televizijoje pasirodė ir spalvos. Staiga visi išvydo moterų akių šešėlius ir vyrų plaukų spalvą. Tačiau, kaip diktoriai patys jautėsi? Ar suvokė savo kaip asmenybės mastą? Siekiant sužinoti atsakymą į šį klausimą, teko atverti plačius archyvų klodus.

Ikona tapusi Lietuvos diktorė – S. Stankevičienė, kaip anksčiau pripažino moteris, būti televizijos veidu reiškė ir tam tikros naštos bei apkalbų atlaikymą.

„Kai nuvažiuodavome į rajoną, žmonės, matydami, kad „Panoramą“ vesdavome dviese, vis klausdavo: „Tai kuris čia jūsų vyras?“ Taip ir sakydavo: „Toje televizijoje, ko tik ten nėra...“, – prisimena S. Stankevičienė.

Prieš mirtį diktorė G. Bigelytė tapdavo kiekvieno televizijos dešimtmečio gimtadienio žvaigžde. Ji – kaip tikra metraštininkė nupasakodavo visas televizijos veido peripetijas.

„Pagrindiniai reikalavimai buvo dvi užsienio kalbos ir aukštasis išsilavinimas, žinoma, reikėjo turėti balsą ir, matyt, kažkokią išvaizdą“, – tokiais prisiminimais apie savo ir J. Baranausko virsmą diktoriais anksčiau dalijosi G. Bigelytė.

Žurnalistas Edmundas Jakilaitis šmaikščiai komentuoja teiginį, kad televizijai reikalingi tam tikros išvaizdos duomenys.

„Čia ne mano mintis, bet autoriaus neatsimenu: „Norint dirbti laikraštyje, reikia turėti smegenų, norint dirbti radijuje, reikia turėti smegenų ir balsą, o, norint dirbti televizijoje, reikia turėti smegenų, balsą ir būti gražesniam už velnią. Kadangi velnio niekas nėra matęs, tai pagal estetinius reikalavimus bet kuris vyras, tikėtina, yra gražesnis už velnią“, – štai toks žurnalisto, laidų vedėjo E. Jakilaičio požiūris.

Žurnalistas Gintaras Deksnys prisimena darbo televizijoje pradžią. Sako, sunkumų kėlė ir tai, kad nelabai buvo kuo apsirengti. Pašnekovas juokiasi, kad vyrams viskas paprasčiau: švarką apsirengei, kaklaraištį pasirišai ir gerai, o štai moterys iš tikrųjų neturėjo kuo apsirengti.

„Galiu pasigirti – buvau pirmas, kuris išdrįsau nueiti į „Vaivos“ parduotuvę ir ryžausi pakalbėti su pardavėjomis. Pasiūliau padaryti tam tikrus mainus: jūs mus aprengsite (tai buvo pirmosios drabužių siuntos iš Vakarų), o mes „Panoramoje“ pasakysime, kad mus rengia jūsų bendrovė. Mes iš karto sutarėme“, – su šypsena kalba G. Deksnys.

Kiek eterio veidas yra tikras, o kiek – sukurtas? Ar įmanoma sukurti eterio spindesį iš nieko?

„Galima sukurti, jeigu tame žmoguje yra minčių, jeigu jis įsisavina medžiagą. Juk artistų turime, ir didelių žvaigždžių, kurios televizijos ekrane buvo neįtaigios. Pavyzdžiui, labai gražiai dainavo, bet visiškai neturėjo artistiškumo. Tai slėpdavome režisūrinėmis priemonėmis: paeik, apsisuk, sustok, žiūrėk į tą kamerą, o dabar – į kitą. Televizija pabrėžia ne tik tai, kuo esi įdomus, deja, matoma ir tai, kuo esi neįdomus“, – pasakoja V. Pauliukaitis.

Darbą šioje televizijoje jau daugiau kaip dešimtmetį skaičiuoja ir žurnalistė, laidos „Teisė žinoti“ vedėja R. Miliūtė. Televizinę karjerą ji pradėjo kitoje televizijoje. Pirmasis pamatytas vaizdas, kaip sako ji, nenudžiugino.

„Kai aš pirmą kartą pažiūrėjau laidą su savimi, nuoširdžiai verkiau. Mane buvo sušukavę taip, kad net nežinau, į ką buvau panaši... Su tokiu dideliu kuodu su „ausytėmis“ ant galvos. Televizijoje dirbo toks konsultantas, kuris man sakė: „Rita, neverk, kitą kartą susišukuosi kitaip“. Nekoketuoju ir neperdedu, manau, kad yra daugiau veidų, tinkamų eteriui. Bet turiu silpnybę manyti, kad neužtenka tik veido, jeigu nori vesti laidą, o ne būti skaitovas, reikia turėti smegenų. Aš labai tikiuosi, kad jų turiu“, – sako R. Miliūtė.

Tikrai ne klaida, kad pasakojimą apie garsiausias televizijos asmenybes baigs viena žaismingiausių ir charakteringiausių televizijos moterų –  žurnalistė Zita Kelmickaitė. Niekas negali paneigti šio televizijos veido gebėjimo elgtis prieš kamerą. Ji iš tiesų įprasmina mūsų ieškotą geną X.

„Visada galvodavau ne apie tuos, kurie stovi prie kameros, bet mąstydavau – kas tie, kurie dirba už kamerų. Suprasdavau, kad kalbu kažkam, kas gyvena galbūt Alytuje, Klaipėdoje, Plungėje. Šie žmonės mane mato ir aš jiems kalbu“, – pokalbį baigia Z. Kelmickaitė.