Prieš projektą "Šuolis" jis susitaikė su viskuo. Tokiomis mintimis kovotojas Remigijus Morkevičius žengia ir į ringą. Pergalė televizijos šou jam buvo ir netikėtumas, ir pasiektas tikslas. O laimėti 10 tūkst. eurų? Pirmiausia jie bus skirti šeimai.

– Šventei pergalę, jei po varžybų superfinalo miegojai tik porą valandų?

– Dūzgės vyko. Tačiau gėriau tik sultis ir kokteilį "Pina colada"  be alkoholio. Nenorėjau savęs nuodyti. Alkoholį vartoju itin retai.

– Pridėjęs ranką prie širdies, gali pasakyti – tikėjaisi laimėti TV projektą "Šuolis"?

– Susitaikiau su viskuo ir niekuo. Dažnai taip nusiteikęs einu į kovą ringe. Taip – lengviau. Bet bet kokiu atveju visi dalyviai yra laimėtojai, nes jie žengė pirmą žingsnį – nugalėjo save, baimę ir kažko siekė. O per projektą buvo laikotarpis, kai tikėjausi laimėti. Kai pradėjo skaudėti nugarą, buvo momentas, kai net mintyse nebuvo jokių vilčių apie pergalę, nes esu patyręs sunkią stuburo traumą.

– Ilgai svarstei prieš priimdamas pasiūlymą dalyvauti projekte? Juk po incidento su nuo tavęs nukentėjusia mergina turi daug kritikų.

– Buvo labai daug abejonių, kilo minčių, ar už mane kas nors balsuos? Toje istorijoje su nukentėjusiąja mergina padėjau tašką.

Niekada nežiūrėjau tokių laidų, kaip "Šuolis". Galvojau, užteks 20 minučių – ateinu, nušoku, pakelia balus ir išvažiuoju. Bet – ohoho, kiek daug darbo reikėjo. Vienoje pirmųjų treniruočių smarkiai susitrenkiau veidą. Jausmas, tarsi į galvą įspirtų arklys. Po to pradėjau labiau save saugoti, nes esu patyręs sunkią stuburo traumą, po operacijos nugaroje turiu du titaninius sraigtus ir keturis varžtus. O šokant nuo tramplino ypač didelis krūvis tenka nugarai. Tačiau supykęs vandeniui netrenksi – gali pykti tik ant savęs.

Mūsų komanda Kaune buvo vyresnė, tačiau sutarėme puikiai, labai puikūs treneriai – atsiprašiau jų, nes su manimi nelengva. Lenkiu galvą savo treneriui Mariui Misiūnui ir stebiuosi, kiek jis turi kantrybės. Kažkada Šveicarijoje kilo mintis, kaip aš pats elgčiausi su tokia dovanėle kaip aš?

Mano kūnui teko atlaikyti labai daug traumų, todėl puikiai žinau, kur, ką ir kodėl skauda. Bet tokia visų sportininkų dalia. Net šachmatininką insultas gali ištikti.
Nustebau po pirmo balsavimo sulaukęs žiūrovų palaikymo. Apėmė azartas ir vis labiau ėmiau tikėti savimi.

– Tai nebuvo ekstremaliausi šuoliai tavo gyvenime?

– Turkijoje esu šokęs į vandenį maždaug nuo 15 m aukščio uolos. Nebijau aukščio. Šokau ir su parašiutu. Karsčiausi po Himalajų, Tailando kalnus. Tačiau baseine neužtenka nušokti ant kojų. Reikia atlikti salto, demonstruoti techninius sugebėjimus, tobulinti šuolius.

– Turinti tokią traumą dalyvauti nebuvo protinga.

– Daug kas taip pasakytų ir sakė. Stuburas labai kentėjo. Vienu metu netgi norėjau trauktis iš projekto. Iš pradžių bambėjau ir dėl sąlygų: Vilniuje jos buvo daug geresnės nei Kaune. Bet vėliau suintensyvinau treniruotes nugarai ir pilvo presui, nepasidaviau. Mėgstu aukštį, vandenį, adrenaliną. Tikėjausi pasimokyti naujo dalyko ir maniau, kad blogiau nebus.

– Turbūt tavęs jau klausė, ką veiksi su laimėtais 10 tūkst. eurų?

– Jie neapvers mano gyvenimo. Pirmiausia pinigus skirsiu savo šeimai. Birželio mėnesį mano mylimoji turi pagimdyti sūnų. Dalį pinigų išleisiu mokslams – mokausi treniravimo sistemų, esu penktame kurse. Svajoju turėti savo sporto salę. Tačiau ne kokiame  nors sandėliuke.

– Koks esi, būsi tėvas savo sūnums?

– Noriu, kad jie sveikai maitintųsi. Augtų asmenybės, sąmoningi žmonės. Ne vartotojai, ne IT vergai. Noriu, kad nepasiduotų vartojimo kultūrai, turėtų savo nuomonę, nepasiduotų iš anksto suformuotai ir brukamai dezinformacijai ir viešiesiems ryšiams. Sieksiu, kad jie būtų kūrėjai.

– Kaip tu vertini tokius projektus, kuriuose, anot kai kurių kritikų, neatsitiktinai dalyvauja erotiniuose klipuose nusifilmavusi asmenybė, abejotinos reputacijos mergina, sportininkas, padaręs didelę klaidą?

– Niekada iš anksto nesprendžiu apie žmogų. Reikia jį pažinti. Yra daug suklydusių žmonių, kurie padarė išvadas ir žengia teisingu keliu.

Suklydau, gėdijau save, gavau didelę pamoką. Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad domiuosi dvasiniais dalykais, buvau ne vienoje piligriminėje kelionėje Europoje, Azijoje, Pietų Amerikoje, gyvenau vienuolynuose, medituoju, meldžiuosi, domiuosi budizmu, sportuoju, praktikuoju jogą. Žmonės gali keistis, gali suklupti. Svarbu, kad parklupę mokėtų atsikelti. O tam jie turi teisę.

– Sena indėnų išmintis sako, kad žmoguje vyksta amžina kova tarp juodo ir balto vilko...

– ... ir laimi tas vilkas, kurį daugiau šeri. Labai prasmingi ir išmintingi žodžiai. Stengiuosi tuo vadovautis. Daug įdedu į save ir stengiuosi tobulėti. Turbūt įvairiose gyvenimo situacijose mes visi girdime alsuojant ir juodąjį vilką, tačiau aš juodąjį žvėrį stengiuosi laikyti alkaną ir niekada nepamirštu baltojo vilko.

– Rugpjūtį tau sukaks 33 metai. Kristaus amžius.

– Atrodo, sulaukęs tų metų vyras negali klysti? Man padeda sportas. Dabar noriu pailsėti nuo virtualaus pasaulio, kompiuterio, iš anksto formuojamų nuomonių. Nes pernelyg į tai paniręs žmogus neskiria pamatinių dalykų. Žinios – gerai, bet dar yra praktika, gyvenimas. Noriu dar labiau padirbėti su savimi. Visą laiką mumyse kaupiasi įvairūs dalykai, kuriuos kartais turime pravalyti. Kaip "Mažajame prince" – reikia laiku išrauti kerojančius baobabus. Stengiuosi tobulėti įvairiose sferose. Neretai komfortas žmogų stabdo, o stresinės situacijos verčia judėti į priekį.

– Tuomet kas, anot "Mažojo princo", yra tavo rožė?

– Šeima. Viskas, ką turiu, – tai mano draugė Raimonda ir mūsų sūnūs.