Į ledinę kalę, kaip juokaudamas praminė laidos režisierius, Rasa Tapinienė panaši tik TV eteryje. Viešumo nemėgstanti 36 metų laidų vedėja draugiška, šilta ir kartais net drovi.

– Du sezonai buvo labai sėkmingi ir Rasa Tapinienė turbūt jaučiasi žvaigžde? – specialiai provokuojame laidoje "Diagnozė: valdžia" mėgstančią provokacijas R.Tapinienę.

– Žvaigždės spindi danguje – ten jas ir palikime. Šis apibūdinimas tinkamesnis norint ką nors draugiškai patraukti per dantį. Beveik treji metai, kai vėl esu televizijoje, jie pralėkė kaip trys dienos. Labai didžiuojuosi, kad atkakliai ir nuoširdžiai dirbdami jau nutildėme kritikus, abejojusius šio projekto sėkme.

O rezultatą pasiekia komanda: nuo grimuotojų iki montuotojų, kurių dėka ši mašina važiuoja sklandžiai. Jei bus netiksli informacija, atžagaria ranka sulipdytas reportažas, prastas apšvietimas, šiurkščių klaidų titruose, bendras vaizdas bus prastas, – neabejojo dar ir Info TV informacinę laidą "Info diena" vedanti Rasa.

– "Diagnozė: valdžia" ir "Info diena" – skirtingos laidos. Kuri jums mielesnė? Tik nesakykit, kad tai – kaip jūsų abu vaikai, vienodai mylimos.

– Žiniose turi būti labai operatyvus, kai kurie įvykiai rutuliojasi tiesiog akyse. Numušė lėktuvą, ir informacijos srautas užplūsta kaip užtvanką sugriovusi tėkmė. "Diagnozėje" yra scenarijus, aiški struktūra, kuri neapsiverčia 180 laipsnių kampu kaip informacinėje laidoje. Ir dalyviai yra nuspėjami, nes su jais būna bendrauta dar iki laidos. Žinoma, ir čia turi būti pasiruošęs netikėtumams, nors jų per tą laiką kol kas nepasitaikė.

Bene aštuoneri metai, kai galiu sau leisti prabangą nedaryti projektų, kurie man nepatinka. Todėl ir kitiems sakau: "Jei nenori, nedaryk, bet nedaryk atžagariomis rankomis. Geriau prasčiau, bet iš širdies."

– Dirbote radijo stotyje "M 1", reportere televizijoje, už kadro. Kodėl dabar – laidų vedėja? Patinka dėmesys?

– Kadaise LNK skaičiau sporto naujienas, buvau matoma laidoje "Europiečiai". Tapti žinių laidos vedėja nekvietė gal tik viena televizija. Atsisakydavau: man nepatinka būti matomai. O kai darbas tik toks – ateini, gražiai nugrimuoja, paskaitai svetimą tekstą ir viso gero – ne man.

Priimdama sprendimą vesti laidą "Info diena" labiausiai svarsčiau dėl "vaidenimosi" kadre. Bet tai – tik viena iš sudėtinių darbo dalių, kuris prasideda 8-9 valandą. Dirbu, kas miela širdžiai. Kviečiu svečius, siurbiu naujienas, ieškau vaizdo medžiagos, su kolegomis galvojame temas būsimiems reportažams.

Dėl laidų įrašų kartojimų kartais susidaro įspūdis, kad neišlendu iš televizoriaus, tačiau taip nėra. Ir labiausiai pasiilsiu ištrūkusi iš viešumos. Iš prigimties esu drovi – taip, žinau, kad taip neatrodo.

– Sakėte, kad be informacijos neišgyventumėte. Tačiau šiais laikais ja manipuliuojama, pateikiama tendencingai, naudojama viešiesiems ryšiams. Ir politikoje, ir medicinoje. Nuo jūsų daug kas priklauso.

– Esu senosios mokyklos atstovė, kurioje buvo įskiepytas objektyvumas. Stengiuosi laikytis taisyklės, kad reikia išklausyti abi puses. Po kiekviena informacija pasirašau savo vardu ir pavarde, todėl nenoriu savęs gėdytis. Be to, pateikdama tik vieną nuomonę, neteksiu kai kurių žiūrovų, kurie, galbūt, palaiko kitą, konfliktuojančią pusę. Kaip, pavyzdžiui, Izraelio – Palestinos kare.

– Tačiau nešališka likti labai sunku. Kartais akivaizdu, kad palaikomi vieni, o labiau "tarkuojami" kiti politikai.

– Sakyčiau, kad esu apolitiška. Tiesa, rinkimuose šventai dalyvauju ir atlieku savo pilietinę pareigą, kad po to nereikėtų bambėti: ką mes išrinkome?

Neturiu mėgstamos partijos. Šiek tiek palaikau vieną kryptį. Bet nėra tų, kurių nekęsčiau. Puikiausias įrodymas – įpykusių abiejų skirtingose barikadų pusėse stovėjusių politikų skambučiai po "Diagnozės", kai abu nori išsiaiškinti, kiek sumokėjo oponentas už tokius aštrius mano klausimus. Spaudžiu abu, kartais būnu ir bjauri ragana, provokuoju, nes siekiu, kad atsiskleistų. Kartais pasitaiko, kad širdyje sutinku su pasakyta nuomone, tačiau noriu, kad ją pagrįstų.

– Vienas režisierius sakė, kad jūs – ledinė kalė. Tokia jaučiatės?

– Tai buvo "Diagnozės" režisieriaus sumanymas, koks turi būti mano vaidmuo šioje laidoje: šalta, nedemonstruojanti emocijų, neatsitraukianti. Čia buvo įspėjimas man, nes žino, kad kartais būnu labai jautri.

– Jūs išdrįstate kai kuriems kolegoms iš LNK rėžti į akis: "Po velnių, kodėl propaguoji tuštybes ir išorinį blizgesį?"

– Mane turbūt atleis iš darbo, bet neturiu laiko žiūrėti televizijos. Jei turiu savo nuomonę dėl kokio nors projekto ir manęs paklausia, atsakau tiesiai. Bet tik suinteresuotam asmeniui į akis.

– Kaip jūs reaguojate, kad jūsų bijo net kai kurie vyrai?

– Aha, tikrai bijo. Net vakar vienas pašnekovas, prieš žinias susidūrus grimerinėje prisipažino, kad baiminasi, nes atrodau labai griežta. Tokį įspūdį susidarė iš laidos "Diagnozė: valdžia". Net ir moterys nustebusios po laidos sakė: "O Dieve, aš taip bijojau, o jūs – šilta, draugiška moteris."

Ir nereikia gailėtis politikų. Jie puikiai įvaldę viešuosius ryšius. Nėra taip, kad Tapinienė yra skriaudikė, o vargšas politikas – auka. Nors į šį vaidmenį kai kurie dar ir kaip moka įsijausti prieš televizijos kameras. Pamatytumėt, kaip jie elgiasi joms užgesus – trina rankas ir šypsosi į ūsą, kad dar dalį jo šventumu įtikėjusių rinkėjų pavergė į savo pusę.

– Konfucijus sakė: susirask mylimą darbą, ir nereikės dirbti. Jūs pasirinkote būti griežta, ledinė?

– Taip susiklostė, kad sulaukiu tik įdomių pasiūlymų. Bet minėjau – nesu griežta ir ledinė. Žiniose esu kitokia. Vienas į septintą dešimtį įžengęs pašnekovas prisipažino, kad žiūri visas laidas "Info diena", bet "Diagnozėje" mano griežtumo pakęsti negali ir perjungia kanalą."Nesuprantu, ką jūs ten darote," – sakė jis.

– Kaip sureagavote, kai mėgstanti gudriai provokuoti Agnė Jagelavičiūtė savo socialiniame tinklalapyje parašė, kad Rasa Tapinienė susprogdino seksualumo bombą? – specialiai žodį "informacijos" pakeičiau į bulvarinių leidinių mėgstamą vartoti žodį "seksualumo". –Tai – graži viešųjų ryšių akcija?

– Ne seksualumo! Neiškraipykite žodžių. Agnę mačiau vieną kartą gyvenime. Taip, socialiniame tinklalapyje esame "draugai", bet ne visus tuos vadinamuosius draugus gatvėje galėtum atpažinti.

Agnė pašiepė geltonąją spaudą, kuri renkasi "klikus" klišinėmis antraštėmis apie seksualumą. Žinoma, pradėjusi skaityti šiek tiek baiminausi, nes kandumas Agnei nesvetimas. Tad tik antrą kartą perbėgusi akimis, ar tikrai nepraleidau tarp eilučių įpintos pašaipos, lengviau atsidusau: tai tikrai vienas gražiausių kada nors man pasakytų komplimentų.

(Agnė parašė: "Kiekvieną dieną žiūrėdama Rasos vedamas (būtent vedamas) žinias jaučiu beveik fiziškai apčiuopiamą intelektinį ir estetinį malonumą. Kai kompetencija persilieja su vos matoma emocija, prisijungia stilius ir elegantiška laikysena, nepaprastas moteriškas grožis ir vos juntama žurnalistinė bravūra, sumišusi su realiu to "ką kalbi" supratimu, sprogsta nuostabi ir šiuolaikiška informacijos bomba".)

– Su vyru Andriumi, vaikais Vasara ir Vakariu ieškote lobių. Kokį didžiausią lobį Rasa atrado šiame gyvenime?

– Kažkada vasarą Suomijoje rado Andrius, kur važiavo į lobių ieškotojų suvažiavimą. Bet įprastai, kur nors važiuodami, sudarome 10 arba sunkesnį, 6 –8 lobių maršrutą. Kartą su kita šeima radome 12 lobių...

– Rasa, aš ne apie tai.

– (Juokiasi) Aaaa, jūs apie gyvenimo žuvį. Turiu du lobius, kuriuos radome ir nusikėlėme nuo debesies kartu su Andriumi.

– "Diagnozė..." Kokią diagnozę jums galima parašyti?

– Sveika. Kiekvienas mūsų norėtų sulaukti tokios diagnozės.

– O ką labiausiai bijotumėte išvysti lagaminuke, kuriuo laidoje "Diagnozė: valdžia" gąsdinate politikus?

– Bilietą skrydžiui lėktuvu, iš kurio dar reiktų iššokti su parašiutu. Širdis sustotų.