Rugsėjo 19-ąją kunigas Ričardas Doveika minės jo įšventinimo į kunigus dešimtmetį. Bet ši sukaktis bus minima nebe Vilniaus arkikatedroje. Jos administratorius, arba, paprasčiau tariant, klebonas, R.Doveika šv.Mišias tuo metu galbūt laikys kitoje bažnyčioje.

Priežastis, kodėl kardinolas Audrys Juozas Bačkis jam pasiūlė atsisveikinti su Katedra, R.Doveika komentuoja aptakiai.

„Iš pradžių čia buvau Mišių patarnautojas, vėliau - kunigas. Dar monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mane iš Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios į Katedrą padėti atsivedė", - pasakoja jis apie savo ryšį su iki šiol vienintele kunigiško darbo vieta.

Tačiau R.Doveika neatrodo nusiminęs, kad rugpjūčio 17-ąją atsisveikins su Vilniaus arkikatedros bendruomene ir iki tol buvusiomis Vilniaus arkikatedros administratoriaus bei Vilniaus arkivyskupijos kanclerio pareigomis. Jis atrodo ramus ir susitaikęs.

- Traukiatės iš Vilniaus arkikatedros administratoriaus ir Vilniaus arkivyskupijos kanclerio pareigų. Ir ne savo noru, ar ne? Ar galėtumėte pakomentuoti tokį bažnytinės vadovybės sprendimą?

- Kiekvieno kunigo gyvenime pa­reigos ir tarnystės vieta - kintantys dalykai. Kunigai labai aiškiai žino, kad visas jų gyvenimas bus patarnauti ten, kur ganytojas matys, kad esi labiausiai reikalingas. Rugpjūčio 17-ąją turėčiau atsisveikinti su Arkikatedros bendruomene, paaukoti šventąsias Mišias, perduoti parapiją naujam administratoriui - Robertui Šalaševičiui.

- Kaip pavadintumėte tokį savo karjeros posūkį?

- Nežinau net kaip tai ir įvertinti. Didžiausias kunigo turtas - žmonių širdys. Didžiausia karjera - per visą gyvenimą užsitarnauta žmonių pagarba.

- Nesigailite palikdamas bendruomenę?

- Skirtis su bendruomene nėra lengva, bet toks jau kunigų gyvenimas. Negalime būti nusiminę. Čia - kunigiška tarnystė. Einant naująsias pareigas teks patarnauti vyskupams, taip pat reikės nemažai dirbti su dokumentais ir su įvairiomis valstybinėmis institucijomis. Asmeniškai man tai - nauja tarnystės rūšis ir vieta.

- Kaip keisis jūsų gyvenimas pasikeitus pareigoms?

- Nebebūsiu Katedroje, nebebus mano aukojamų sekmadieninių Mišių, kurios ir per Lietuvos radiją visai Lietuvai transliuojamos buvo. Bet kiekvienas kunigas, nesvarbu, kokias pareigas jis eitų, yra paskiriamas patarnauti vienoje ar kitoje bažnyčioje laisvu nuo jo tiesioginių pareigų metu. Greičiausiai kardinolas parinks Vilniaus miesto bažnyčią, į kurią mane paskirs rezidentu. Sakramentų teikimas, Mišių aukojimas, pamokslų sakymas, išpažinčių klausymas - visas kunigiškas mano gyvenimas virs vienoje iš Vilniaus miesto bažnyčių, į kurią būsiu paskirtas.

- Kaip manote, kodėl naujos pareigos jums pasiūlytos kaip tik dabar?

- Šiemet rudenį baigiasi žmogaus, užimančio Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK) generalinio sekretoriaus padėjėjo pareigas, kadencija. Kadangi aš - paprastas kunigas, turiu paklusti. Jei sako, vadinasi, reikia. Jiems geriau matyti, kur aš būsiu naudingesnis. O mano telefono numeris nesikeičia... Jeigu ko reikia, skambinkit.