Karčią piliulę po Eurovizijos nacionalinės atrankos finalo dėl užgaulių J.Smorigino žodžių nurijusi atlikėja Raimonda Masiulytė pasiduoti neketina. „Tokių žmonių kaip Jurijus Smoriginas ar Mantas Petruškevičius mano gyvenime bus dar labai daug“, – prognozuoja įskaudinta mergina.

Tačiau lieknėti vien todėl, kad patiktų J.Smoriginui apsirengusi bet kokiais drabužiais, Raimonda neketina.

– Raimonda, kaip buvo iš tiesų? Ar stilistas M.Petruškevičius rengė tave, ar ne?
– Kvaila istorija. Jis bandė gelbėti savo reputaciją. Žinote, kitaip prašmatnios tetulytės nebeis pas jį patarimų. Tą vakarą jis mane rengė. Mes visą laiką dirbome kartu. Todėl ir prieš Eurovizijos konkursą man nekilo jokių klausimų. Nuėjau pas Samą, o jis pasakė: „Tave aprengs Mantas.“
– Ar kalbėjai su Mantu po Eurovizijos nacionalinės atrankos finalo?
– Kalbėjome telefonu. Pasakiau jam, kad priekaištų neturiu. Kaip buvo, taip. Po to vakaro nenorėjau su niekuo kalbėti. Bet ryte perskaičiusi laikraščius pamačiau, kad jis ant manęs varo. Nesupratau Manto elgesio. Bet tokių žmonių – a la stilistų ir a la komisijos narių – mano gyvenime bus dar labai daug...
– Šiurkštūs choreografo Jurijaus Smorigino žodžiai nepaskatino tavęs griebtis dietos?
– Aš savo kūno nesigėdiju. Kai kurie „ekspertai“ mano, kad scena skirta tik liekniems žmonėms. Tai - kaimo sindromas. Barbių kultas... Puikiai suprantu, kad esu priaugusi papildomų kilogramų. Bet jei ir sugalvosiu numesti svorio, tai tik dėl savęs. Tikrai ne dėl J.Smorigino. Bet kuriuo atveju jam taip kalbėti nereikėjo. Pirmas dienas po nacionalinės Eurovizijos finalo labai liūdėjau. Pasijutau lyg kvaiša. Aš taip stengiausi, o mano dainos, regis, niekas nė neprisiminė...
– Vis dėlto aplinkinių kritiką atlaikei.
– Gal aš savimi per daug pasitikiu, bet nežadu nuleisti rankų dėl kažkokio J.Smorigino. Laukiu tos dienos, kai galėsiu pro jį praeiti aukštai iškelta galva. Laukiu dienos, kai jis su manimi sveikinsis, o aš galėsiu nesisveikinti. Bus laikas, kai man nebereikės jokių komisijų vertinimų! Žinau, kad tokia diena ateis. Vis tik labai apmaudu, kad džentelmenai Lietuvoje išnyko kartu su dinozaurais.
– Negi tavo draugas Donaldas nėra išimtis?

– Donis sako, kad aš jam graži ir tokia: minkšta, šilta. Reiktų aptirpdyti tą svorį dėl savęs (šyptelėja). Bet šiuo metu yra svarbesnių dalykų, nėra kada apie tai galvoti. Kojas, rankas turiu, o tai – svarbiausia. Su antsvoriu galiu per vieną kitą mėnesį susitvarkyti.
– Ar bandei kada rimtai atsikratyti nereikalingų kilogramų?
– Bandžiau nevalgyti duonos, bandžiau nevalgyti po aštuonioliktos valandos... Matote, aš guluosi vėlai, todėl mano dienotvarkė susijaukia. Dėl to ir su maitinimusi sudėtingiau. Tik nubudusi negaliu nei valgyti, nei vandens gerti. Nenoriu savęs prievartauti. O vakare jaučiuosi alkana. Ką daryti? Man, regis, reikia valgyti visko po labai nedaug. Galima ir bulvių, ir mėsos, ir riebaus maisto. Bandžiau valgyti tik obuolius, bet neištvėriau nė dienos: buvo labai silpna. Kartą su drauge išbandėme tabletes, nuo kurių dingsta apetitas. Išgėrusi vieną jų atrodžiau kaip narkomanė: išsiplėtė vyzdžiai, skaudėjo galvą, iš nosies pasipylė kraujas... Buvo taip silpna, kad valgyti iš tiesų nesinorėjo. Bet viskas tuo ir baigėsi. Supratome, kad tai pernelyg kenksminga sveikatai. Gal ir neblogai būtų truputį sulieknėti? Bet, jei greitai suliesėčiau, išduočiau save. Man prieš nacionalinį Eurovizijos finalą buvo lieknėjimo banga. O po J.Smorigino replikų kelias dienas negalėjau į burną nė kąsnio paimti. Bet specialiai drastiškų priemonių nesiėmiau ir nesiimsiu. Nėra taip, kad nekęsčiau savęs ir galvočiau, ką čia man dabar daryti. Koks kieno reikalas, kiek aš sveriu?
– Be kokio maisto negalėtum gyventi?
– Aš dievinu bulves. Bet čia – mano minusas. Jos sunkios ir kaloringos. O man taip skanu... Nė nežinau, kaip jų atsisakyti. Doniui kitaip: jis gali mėsą vien su daržovėmis valgyti, o aš negaliu.
– Seniai draugauji su Donaldu?
– Beveik trejus metus.
– Bet gyvenate atskirai?
– Taip, vis dar atskirai. Kartu turėtume apsigyventi nuo pavasario. Daug kas stebisi, kad iki šiol negyvename kartu. Mes esame bandę, buvome ir butą išsinuomoję, tačiau pradėjome labai pyktis. Nei iš šio, nei iš to kildavo kažkokia įtampa. Nusprendėme dar pagyventi kurį laiką atskirai. Tada dar nebuvome subrendę bendram gyvenimui. O dabar, atrodo, jau galim.
– Tai gal netrukus skambės vestuvių varpai?
– Niekas negali žinoti, kaip čia bus iš tiesų. Jei tik mūsų finansinė padėtis geresnė būtų... Noriu gražių vestuvių, buto, bet dabar negalime sau to leisti. Jei būtų tų litų, galėtume tuoktis nors rytoj. Susižadėję mes jau seniai. Abu žinome, kad norime būti kartu. Vestuvių datos dar nepaskyrėme, bet jos bus. Bent jau aš tikiuosi. Noriu ištekėti jauna. Dvidešimt penkerių tikrai nelauksiu.
– Ar jau žinai, kokių vestuvių norėtum?
– Donis sako, kad nenori baliaus su piršlio korimu, o aš gal visai norėčiau? Būtų smagu į kokią sodybą pasikviesti draugų. Pirtelė, ežerėlis, graži gamta...
– Galėtum prisiminti jums abiem ypatingus vakarus? Kokiomis staigmenomis lepinate vienas kitą?
– Dabar abu esame kiek aptingę. Labai didelių staigmenų nerengiame. Nors būna, kad netikėtai nusivedu Donį į koncertą. Jis sako, kad jam tada labai gera. Kartais pati užsimenu apie norimą daiktą ir netrukus gaunu jį dovanų. Mašinos neprašau, bet kvepalų sulaukiu (juokiasi). Visos jo staigmenos - iš širdies. Netgi knygą, kurią nori man padovanoti, Donis skaito tol, kol įsitikina, kad ji man patiks. Jis geriau nei kas kitas žino, kokia nepataisoma romantikė esu.
– Kokia jūsų meilės istorija?
– Su Doniu susipažinome būdami septyniolikos. Iš karto kritome vienas kitam į akį. Bet tuo metu ir jis, ir aš turėjome antrąsias puses. Tačiau draugų kompanijos susitikimai vis dažnėjo. Ilgainiui į tuos susitikimus eidavau vien tam, kad pamatyčiau jį. Kartą jis atėjo į mano koncertą. Bet paskui vėl dingo ir tik po metų paskambino ir pakvietė švęsti Naujųjų. Pirmą kartą susitikome be antrųjų pusių. Viskas prasidėjo be jokių klausimų. Mes išlaukėme vienas kito.
– Ką tokio turi Donaldas, ko neturi niekas kitas?
– Man jis labai įdomus. Prisimenu, kai susitikome pirmą kartą koridoriuje, jis buvo toks gražus. Sužavėjo mane didelėmis mėlynomis savo akimis (juokiasi). Jis dar ir rašantis žmogus: savos kūrybos eilėraštį man padeklamavo.
– Ar esi Donaldo kada klaususi, kuo jį sužavėjai?
– Esu. Sakė, kad pasirodžiau jam labai graži ir linksma. Aš tuo tikiu ir daugiau neklausinėju.
– Kuris iš jūsų geresnis kulinaras: tu ar Donaldas?
– Aš. Bent jau Doniui mano gaminiai labai patinka. Ko paprašo, tą ir pagaminu. Improvizuoju retai. Jis mėgsta patiekalus iš mėsos ir omletus, salotas.