Pereiti į pagrindinį turinį

R. Valiukaitė: neatiduokime visko į trejetukininkų rankas

2016-01-17 09:00
R. Valiukaitė
R. Valiukaitė / K. Kavolėlio/ BFL nuotr.

Netrukus kino teatrus pasieksiančioje satyrinėje komedijoje "Patriotai" nusifilmavusi Rimantė Valiukaitė su kartėliu pastebi, kad valdžia susitapatino su valstybe, o žmonėms laikas prabusti ir būti sąmoningiems.

– "Patriotai" bus eilinė, komercinė, primityvi, lietuviška, nejuokinga komedija?

– Hm. Esu viena iš jos dalyvių. Tad žodį "eilinė" keisčiau į "neeilinė", primityvi ir nejuokinga – į "įdomi, keisto žanro, netradicinė komedija". Komercinė? Taip – komercinė. Tiesa, jos dar nemačiau.

– Kas jums yra patriotizmas?

– Meilė ir tarnystė tėvynei.

– Šių žodžių teorija ir praktika labai skiriasi. Ypač šiais laikais.

– Ši komedija vargu ar turi kažką bendro su patriotizmu. Jis parodytas kita, išvirkščiąja, puse, ne tikrąja patriotizmo prasme. Dabar išties sunku pasakyti, kas yra patriotizmas. Šiandien – keisti laikai. Kartais jaučiuosi kaip kreivų veidrodžių karalystėje. Kiek galiu – laikausi, bet dažnai visi jaučiame, kaip pasiklystame tarp vertybių.

– Pradėkime nuo savęs.

– Taip. Bet situacija liūdina. Žmonės šiandien labai stipriai supriešinti ir priešinami. Jie turi apsispręsti, kurioje barikadų pusėje būti. Nesmagu, man tai labai nepatinka. Oi. (Atsidūsta).

– Kur tos, anot jūsų, skirtingos barikadų pusės?

– Visur. Ar taip išeina, ar daroma specialiai, ar mes sugedę, bet esame nuolat priešinami. Kiekvienu klausimu. Ar tai būtų Sausio 13-oji, kai užverda kivirčai dėl simbolių, kas geriau, neužmirštuolė as Gedimino stulpai, ar prieš rinkimus, kai draskomės dėl partijų, ar ginčijamės tarp smulkmenų, netgi visiškai nerimtų dalykų.

– Pavyzdžiui, ar emigrantas gali būti patriotas?

– Būtent. Priešinami ir išvažiavusieji. Kažkas dirba labai juodą darbą ir priešina žmones. Ką mes turime po 25 nepriklausomybės metų? Supriešintus žmones. O tarp išvažiavusiųjų iš Lietuvos yra tikrų patriotų, kurie iš toli kažką gero daro Lietuvai. O smerkti tą, kuris neturi galimybių gyventi čia ar jam sunku, absoliuti nesąmonė. Reikia ne smerkti juos, o galvoti, ką daryti, kad žmonės neišvažiuotų iš Lietuvos.

– O ką reikia daryti?

– Tvarką valstybėje.

– Kam verta pamatyti filmą "Patriotai"?

– Žurnalistas, poetas Mindaugas Nastaravičius – nuostabus dramaturgas. Dramaturgo, poeto ir vertėjo Petro Vaičiūno pjesę "Patriotai" jis puikiai pritaikė šiems laikams. Išsilavinę žmonės šią pjesę žino, matė spektaklius. Galime filmą pavadinti satyra, komedija ir smagiai praleisti vakarą.

– Ši satyra neprisidės prie Lietuvos dergimo?

– Vatnikais ir valstybę neva juodinančiais žmonėmis vadinami tie, kurie kritikuoja valdžią. Valdžia susitapatino su valstybe. Ir bet kokia kritika sulaukia atkirčio – neva tu juodini valstybę, tu – vatnikas. Atskirkime tai. Valdžia – ne valstybė, kritika, satyra skirta tiems žmonėms, kurie tik įsivaizduoja esą patriotai, bet išties rūpinasi savo kišene.

– Filme reikės ne tik juoktis, bet ir verkti?

– Verkimo scenų nemačiau ir nedalyvavau. Nežinau, ar kritika bus labai griežta, aštri, bet juoko, satyros ir humoro tikrai bus.

– Lietuva vis dėlto ne "lieva", kaip sakoma filme?

– Ne "lieva". Ir tikiu, kad viskas bus gerai. Reikia susiimti ir apsitvarkyti.

– Žuvis pūva nuo galvos. Laikas jai kirsti galvą?

– O kaip kitaip? Liaudies patarlė.

– Dabar paskubomis kuriama daug komercinių, bet žemo lygio, trečiarūšių filmų. Norima užpildyti lietuviškų filmų alkį ir pasipinigauti?

– Atsirado niša, o darantys pinigus žmonės pamatė, kad taip galima užsidirbti. Blogai, kad nusipigino aktoriai ir žmonės, dirbantys kine. Bet – tokios sąlygos, dirbti norisi, kainos krito. Todėl kitiems atrodo, kad filmą galima sukurti pigiai, greitai ir uždirbti. Kol kainos nepakils, prasto komercinio kino bus daug. Noriu, kad lietuviškas kinas taptų kokybiškesnis. Tiesa, yra ir prasto, nepavykusio ir nekomercinio kino, kuris sukurtas iš mokesčių mokėtojų pinigų, o nieko gero padaryti nepavyko. Nenoriu priešinti komercinio ir meninio filmo kūrėjų, tik norisi daugiau gerų filmų.

– O Rimantė Valiukaitė – nenusipigino?

– Nusipigino, kaipgi ne? Kaip ir visi. (Juokiasi.)

– Ir naujame filme leidžiate savo vyrui, vieną pagrindinių vaidmenų atliekančiam aktoriui Ramūnui Cicėnui čiupinėti kitos moters iškilumus?

– Oi, Dieve. Ko jau ko, bet sekso ir erotikos, kalbų apie antrą galą šiame filme nebus. Tas prisilietimas – vienintelis ir trumpas epizodas.

– Kalbate pavydžiai?

– Neeee, – juokiasi. – Apie pavydą – jokių minčių, tokia mūsų profesija. Jei pradėsi pavyduliauti, turėsi keisti profesiją.

– Ko filme "Patriotai" tikrai galima laukti?

– Dainų. Filmą galima pavadinti netgi muzikine, įdomia komedija. Ir su keistoku humoru. Kokiu? Pavyzdžiui, kišti rankas į žemę norint susilieti su tėvyne. Ar ne keista, kad tėvynės dvasią pajusi tik sukišęs rankas į žemę?

– Viename filme vaidinti su vyru lengviau ar sunkiau?

– Jokio skirtumo. Svarbu, ar geras aktorius, o vyras tuo metu neegzistuoja.

– Kas geresnis aktorius – Rimantė Valiukaitė ar Ramūnas Cicėnas?

– (Juokiasi.) Bandote mus supriešinti? Nežinau, negaliu atsakyti dėl įvairių priežasčių.

– Erzinate vienas kitą?

– Žinoma. Ir pasijuokiame, ir erziname, ir liūdime, ir apie patriotizmą pakalbame. Daugeliu klausimų mūsų nuomonės sutampa, bet kai kur – ne. Pasiginčijame ir apie tai, kas vyksta dabar, pakalbame – nesame abejingi.

– Ar šiame gyvenime, šiuo laikotarpiu jus dar kažkas linksmina?

– Šiuo metu priverčia juoktis tik šunys.

– Bet gal mes matome tai, ką norime? Reikia matyti ir šviesiąją, ne tik tamsiąją pusę. Kaip tie vienuoliai, kurie, kelias plytas mūrydami sudėję nelygiai, paklausė mokytojo, ar jiems viską perdaryti. O šis pasakė – ne. "Bet juk mes kelias plytas sumūrijome nelygiai", – sutriko vienuoliai. "Taip, matau, – atsakė mokytojas. – Matau blogai sumūrytas plytas, bet matau ir tūkstančius sumūrytų gerai."

–  Anksčiau buvo kitaip. Ai, net nesinori kalbėti – nelinksma. Bet dirbu, dirbu su savimi, bandau ieškoti. Nesu pesimistė, nors ateina laikas, kai nusivili. Tada karštligiškai ieškai pranašumų.

– Hm, liūdnas pokalbis.

– O kodėl jis turi būti linksmas?

– Koks jūsų tėvynė vardas, kaip tai skamba filme?

– Mano tėvynės vardas – Lietuva.

– Kaip reikėtų pajusti artumą su tėvynę? Nekišant rankų į žemę, kaip filme vaidinantis Giedrius Savickas?

– Oi, nežinau. Puikiai atsimenu Sausio 13-ąją. Ten buvo ryšys, pasiaukojimas, atsidavimas, tautos bendrystė. Tai buvo fantastiškas laikas. Dabar to nėra. Ir ar gali būti? Bet gal dar bus? Jei inteligentija jau pradeda rengti susitikimus, įvyko forumas Vilniuje, vilties atsiranda.

– Pagaliau pjausime žuvies galvą, ateis sąmoningumas ir pabusime?

– Taip. Kad ateitų sąmoningumas, pilietiškumas. Ir neatiduosime visko į tų, kaip vadinu, trejetukininkų rankas. Jau neužtenka tik tylėti ir kurti.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų