Pereiti į pagrindinį turinį

S. Ambrozaitis ir I. Juškevičiūtė: širdyje dar patys esame vaikai

2023-10-23 15:12

Suaugusieji turi „Panoramą“ ar „Savaitę“, o jaunieji LRT žiūrovai nuo šio sezono turi savo žinias – sako naujos aktualijų laidos vaikams „Čia dabar?!“ vedėjai aktoriai Saulius Ambrozaitis ir Inga Juškevičiūtė.

– Kiekvieną sekmadienį 12 val. kviečiate jaunesnio mokyklinio amžiaus žiūrovus įsijungti LRT kanalą ir gauti naujausią žinių porciją vaikams suprantama kalba. O ką patys veikiate, kai nevedate laidos?

I. J.: Dirbu Atviroje jaunimo erdvėje, kuri skirta visiems 14–29 metų jaunuoliams, ieškantiems vietos, kur galėtų saugiai leisti laisvalaikį, bendrauti, susipažinti, kažkuo užsiimti. Su kolegomis organizuojame jiems įvairias veiklas, rengiame stovyklas. Nežinau, kodėl, bet mano gyvenime visą laiką figūruoja vaikai: kartais su jais reikia pabūti, kartais – juos paauklėti, kartais – suorganizuoti gimtadienį.

Teatras? Šiuo metu negaliu pasigirti vaidmenų gausa, bet vaidinu režisieriaus Jono Kuprevičiaus spektaklyje „Baseinas be vandens“.

S. A.: Filmuojuosi projektuose, filmuose, serialuose. Vaidinu teatruose Vilniuje, Klaipėdoje. Su spektakliu „Otelas“ (režisierius Oskaras Koršunovas), kuriame atlieku vieną iš pagrindinių – Jago – vaidmenį nemažai gastroliuojame po visą Europą. Šiuo metu mane dar galima išvysti spektakliuose „Storas sąsiuvinis“ (rež. J. Brazys) ir „Pelikanas“ (rež. Naubertas Jasinskas). Yra ir daugiau spektaklių, kuriuose vaidinu, bet šiuo metu jie rodomi rečiau.

– Kaip tapote šios linksmos laidos vedėjais?

I. J.: Saulius pakvietė, nes pažinojo mane. Abu mokėmės toje pačioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Aš ją baigiau praeitais metais, Saulius – kiek anksčiau. Nors išėjo tik kelios laidos, bet jau gauname šiltų atsiliepimų, pasiūlymų, kvietimų atvykti filmuoti reportažų į mokyklas.

S. A.: Laidos prodiuseris Lukas Keraitis paprašė manęs parekomenduoti aktorių merginų šiai laidai. Pasiūliau keletą savo grupės draugų ir Ingą. Dar paklausiau, ar nereikia vaikino vedėjo. Iš pradžių Lukas galvojo pats ir prodiusuoti, ir vesti šią laidą, bet vėliau, supratęs, kad bus per sunku, atidavė šį vaidmenį man.

LRT, S. Ambrozaičio, I. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Anonsuojate, kad laida skirta 7–11 metų vaikams, o kiek patys širdyje dar esate vaikai?

I. J.: Kadangi buvau vienas vaikas šeimoje, ilgą laiką leidau sau būti tuo vaiku. Iki šiol savyje vis dar viduje jį nešiojuosi. Faktas, kad augu, keičiuosi – tiek pati, tiek mano mąstymas, bet tikrai nenoriu vadinti savęs suaugusia, kažką labiau supratusia gyvenime, nes dar daugybės dalykų nežinau ir nekantrauju sužinoti. Dažnai esu ir labai tiesmukiška kaip vaikas: sakau žmogui tai, ką galvoju. Gyvenimą priimu kaip faktą, bet juk tame fakte yra ir kur kas daugiau dalykų…

Dažnai esu ir labai tiesmukiška kaip vaikas: sakau žmogui tai, ką galvoju. Gyvenimą priimu kaip faktą, bet juk tame fakte yra ir kur kas daugiau dalykų.

S. A.: Manau, aktoriaus specialybė mus tiesiog priverčia būti vaikais. Turi būti pasirengęs žaisti, ieškoti, atrasti naujovių. Nesu vaidinęs vaikiškuose spektakliuose, bet vidinį vaiką išties stipriai savyje jaučiu. Esu ketvirtas vaikas šeimoje. Kai paaugau, padėjau broliams auginti jų vaikus. Be to, mama dirbo aukle, tai nuolat prižiūrėdavo mūsų namuose vaikus. Žodžiu, visą laiką, kol neišvažiavau studijuoti į Vilnių, nes esu gimęs, augęs Kaune, sukiojausi tarp vaikų.

– Ką reiškia laidos pavadiniamas „Čia dabar?!“ Ar turite galvoje šiandien tarp suaugusiųjų madingą frazę „Gyventi čia ir dabar“?

I. J.: Iš pradžių mūsų laida turėjo vadintis „Njudiena“ – nuo angliško žodžio „new“ – nauja diena. Kai jis neprilipo, tada į galvą atėjo „Čia dabar?!“. Juk kiekvieną dieną pasaulyje įvyksta kažkas labai juokingo ar labai baisaus, į tai reaguodamas nejučia gali šūktelėti: na, čia dabar?!

S. A.: Tas pavadinimas neturi vienos reikšmės. Manau, jo tarimas, intonacija kaskart priklauso nuo esamos situacijos.

LRT, S. Ambrozaičio, I. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate linksmieji šios laidos vedėjai, o gal dar ir kūrėjai, ir idėjų gaudytojai, siūlytojai?

I. J.: Prie šios laidos dirba nemaža kūrybinė komanda. Ją vairuoja L. Keraitis ir Urtė Klimė. Be abejo, šiek tiek prisidedame ir mes su Sauliumi. Juk esame aktoriai, turime režisūros, vadybos patirties, todėl mielai talkiname, rašome juodraštinius scenarijus.

– Įšokite akimirkai į vaikystės batus. Prisiminkite save tokio amžiaus, kokie yra jūsų laidos žiūrovai. Kas jums tada rūpėjo? Ar jau svajojote apie aktorystę?

I. J.: Galbūt tuo metu ir pati nelabai supratau, kuo noriu būti, bet visada jaučiau, kad mano didžioji svajonė – kažką kurti. Iš pradžių vaidindavau savo šeimos nariams, paskui su draugėmis rengdavome mini spektaklius, net iškabindavome skelbimus, kad trečioje namo laiptinėje tokią ir tokią dieną, tokią valandą vyks renginys. Ten mes dainuodavome, šokdavome, vaidindavome. Ir žmonių tikrai ateidavo. Puikiai pamenu tą džiugesį, kuris apimdavo pamačius besirenkančius kaimynus. Kadangi labai pati tuo tikėjau, matyt, kažkaip sugebėdavau įtikinti ir kitus.

S. A.: 7–11 metų – didelis laiko tarpas. Daug per jį buvo pomėgių kaitų, bet visada svajojau būti krepšininku. Labai norėjau lankyti vieną geriausių tuo metu krepšinio mokyklų, tačiau gyvenau Romainiuose, toli nuo jos, todėl tėvai negalėjo manęs vežioti, o gal ir neišgalėjo finansuoti mano svajonės. Todėl pats, kaip mokėjau, taip ir treniravausi iki tol, kol jau vidurinėje mokykloje ėmiau lankyti krepšinio būrelį. Aktorystė? Mintys apie ją atsirado gal vienuoliktoje klasėje. Ėmiau lankyti teatro būrelį, bet mokytojai sakė, kad ne man… Galbūt tą svajonę – būti aktoriumi – turėjau ir anksčiau, bet visokie kompleksai, kitų nuomonės neleido jai pulsuoti. Laimei, paklausiau savo vidinio balso ir atsidūriau LMTA. Pradžioje – režisieriaus Aido Giniočio kurse, bet kažkaip nelabai mes vienas kitą supratome. Tik kai perstojau pas O. Koršunovą, pasijutau atradęs savo vietą.

LRT, S. Ambrozaičio, I. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kai dar nebuvote laidos „Čia dabar?!“ vedėjai, ar žinojote, domėjotės, kuo gyvena tokio amžiaus vaikai?

I. J.: Keistas amžius, kai tau 20 suvirš: atrodo, kur kas geriau supranti savo tėvus, bet kartu labai gerai supranti, kas rūpi šio amžiaus vaikams. Jie seka tuos naujus „trendus“, mato pasaulį šviežią ir naują. Dažnai tai, kas tau atrodo stulbinanti naujiena, jiems jau būna pasenę, neįdomu… Prisipažinsiu, man labai patinka visa ta popkultūra, kaip ir socialinių medijų pasaulis. Todėl manau, kad ir Z kartos žmones aš puikiai pažįstu, žinau, kaip su jais bendrauti. Kartais atrodo, kad išminties jų galvose yra gerokai daugiau, nei turėjau aš, kai buvau jų amžiaus. Stebina gilus jų požiūris į save. Tau net nereikia nusileisti iki jų lygio, nes jau savaime jie tavo lygio. Mėgstu vaikus stebėti iš aktorinės pusės ir analizuoti, kaip jie elgiasi, kodėl taip padarė, pasakė ir t. t.

S. A.: Gyvenimo tempas greitėja, bet stengiuosi jo nepaleisti, nes paleidęs galiu ir nebespėti pasivyti. Kiek tik galiu, tiek bandau domėtis tuo, kas jauniems žmonėms rūpi. O rūpi jiems daug kas – nuo politinių naujienų iki naujausių „TikTok“ platformos tendencijų.

– Ką dažniausiai veikiate sekmadienių vidurdieniais, kai per LRT televiziją ir portale LRT.lt rodoma jūsų laida? Ar ją pasižiūrite?

I. J.: Galynėjuosi su labai keistu jausmu. Kažkodėl norisi būtent tuo laiku jos nežiūrėti, nes juk ir taip ją žiūri visi šeimos nariai, draugai, kurie paskui man kažką parašo, pakomentuoja. Sulaukiu ir pagyrimų, ir kritikos. Labiau mėgstu įsijungti laidą „Čia dabar?!“ jau post factum ir viena ramiai pažiūrėti. Įsivertinti. Tada viską priimu adekvačiau, ramiau.

S. A.: Užpraeitą savaitę tuo laiku su O. Koršunovo spektakliu „Otelas“ buvome Bosnijoje, Sarajeve. Garsus MESS festivalis „Otelui“ skyrė tris pagrindinius apdovanojimus – Auksinius laurų vainikus. Man (truputį pasigirsiu), vaidinusiam Jagą, teko laimė būti išrinktam geriausiu festivalio aktoriumi.

Ar pasižiūriu savo laidas? Kad neturiu televizoriaus. Aišku, vėliau tai galiu padaryti telefone. Jei atvirai, pasitikiu režisieriumi. Jei sako arba jei pats jaučiu, kad gerai, nežiūriu ir nesitikrinu. Tas Saulius, kurį vaikai mato laidoje, nesu aš: veikiau – vienas iš mano amplua, bet ne vaidmenų. Spektakliuose ar filmuose, kuriuose vaidinu, išvystumėte ir dar kitokių mano pusių.

LRT, S. Ambrozaičio, I. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Vienoje iš savo laidų rodėte reportažą apie nykstančią raganosių populiaciją ir minėjote, kad lapkritį po remonto duris atversiančiame Kauno zoologijos sode bus du baltieji raganosiai. Ar vyksite jų pažiūrėti? Ar dažnai vaikystėje lankėtės čia?

I. J.: Pirma mintis – niekada nesu buvusi Kauno zoologijos sode (gimiau, augau, mokiausi Alytuje). Tikrai pamenu, kad esu buvusi Klaipėdos delfinariume… O dabar? Nežinau, kaip jums pasakyti, bet vengiu žiūrėti į gyvūnus už grotų. Noriu tikėti, kad jie ten gerai prižiūrimi, kad jais rūpinamasi, bet vis tiek instinktyviai tai daryti privengiu.

Manau, kad aktoriaus specialybė mus tiesiog priverčia būti vaikais. Turi būti pasirengęs žaisti, ieškoti, atrasti naujovių. Vidinį vaiką išties stipriai savyje jaučiu.

S. A.: Kauno zoologijos sode esu buvęs gal kokius šešis kartus. Vėliau, kai ūgtelėjau, ten būnant apimdavo liūdesys: ėmiau suprasti, kad sąlygos gyvūnams galėtų būti ir geresnės. Tikiu, kad po remonto, taip ir bus. Daugiausia laiko praleisdavau prie liūtų ir žirafų narvų.

– Ar galėtumėte įvardyti, į kokį gyvūną kiekvienas esate panašus?

I .J.: Cha… Aš pati? Visai neseniai mane pavadino voveryte. Gal? Kažkas iš draugų yra pavadinęs šuniuku čihuahua, pamenu, net truputį įsižeidžiau. Nemanau… Voverytė savo charakteriu man artimesnė. Kartais viduje jaučiuosi kaip koks meškėnas.

Saulių aš matau kaip… Jis toks gyvūnas, kuris turi ilgą straubliuką ir kiautą. Keistas gyvūnas. Mielas toks. Gal šarvuotis? Atsargus, bet kartu ir drąsus.

S. A.: Gal galėčiau būti lapinas? Esu mąslus… Inga man panaši į kanarėlę. Ji nenustygsta vietoje, aktyvi, daug čirškauja.

LRT, S. Ambrozaičio, I. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Dar viena jūsų laidoje gvildenta tema – Nobelio premijos. Pagal švedų pramonininko ir išradėjo Alfredo Nobelio testamentą 96 proc. jo turto turėjo būti skirti penkioms premijoms: fizikos, chemijos, fiziologijos arba medicinos, literatūros ir taikos. Jei pridėtume dar vieną premiją – vaikams? Už kokius nuopelnus ji galėtų būti skiriama?

I. J.: Klimato kaitos dienai darėme reportažą apie aplinkosaugą. Dauguma šių dienų vaikų labai sąmoningi šiuo klausimu. Sakyčiau, net labiau nei kai kurie suaugusieji. Gal todėl, kad jie turi puikų pavyzdį – švedų aplinkosaugininkę Gretą Thunberg. Tai ji įkvėpė pasaulinį moksleivių judėjimą prieš klimato kaitą. Beje, prieš keletą metų Greta yra laimėjusi Nobelio alternatyva vadinamą Švedijos apdovanojimą „Right Livelihood Award“ („Teisingo gyvenimo premija“). Neseniai kalbinome vaikus iš Vilniaus Valdorfo Žaliosios mokyklos. Jie labai daug žino apie aplinkos saugojimą. Ne tik žino, bet ir daro. Gal ta premija tiktų kokiam nors šios srities aktyvistui?

S. A.: Jei vaikas intensyviai dirba, gilinasi, atranda naujų kampų, netgi padaro atradimų kažkokioje vienoje jam patinkančioje srityje – kodėl gi ne?! Tegul turi padrąsinimą. Tegul žino, kad jaunas amžius – ne kliūtis siekti didžių dalykų. Socialiniuose tinkluose seku vieną penkiametį berniuką, kuris jau kuria muziką, ją prodiusuoja, programuoja, valdo begalę instrumentų. Galbūt jam suaugusieji sukuria tokią atmosferą, kurioje jis nesijaučia kažkoks mažesnis žmogus? Tokia premija darbštiems, gabiems, talentingiems vaikams išties būtų šaunus paskatinimas.

– Rubrikoje „Tiesa ar melas“ kėlėte klausimą apie greitąją ir lėtąją madą. Kokios mados atstovai patys esate? Ar mėgstate pirkti?

I. J.: Pirkti tikrai mėgstu, bet tvirtai jaučiuosi sakydama, kad esu visiška lėtosios mados atstovė. Dažnai mainomės drabužiais su draugėmis. Pusė dabar mano spintoje esančių drabužių gauti iš draugių. Mėgstu vaikščioti į vadinamąsias antrų rankų parduotuves. Niekada gyvenime nerūpėjo garsūs ženklai, firmos.

S. A.: Buvo laikas, kai tikrai buvau greitosios mados atstovas. Šiuo metu mėgstu pirkti labai mažai, bet kokybiškas prekes, drabužius ir kartais išleisti daugiau, bet nebūna taip gaila, kai žinai, kad tai tarnaus ilgus metus. Kalbant apie drabužius, stengiuosi jų įsigyti nebūtinai naujų. Man geriau turėti kelis kokybiškus dalykus nei visą krūvą greitosios mados produkcijos.

LRT, S. Ambrozaičio, I. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Ne tik sėdite studijoje, bet kaip tikri reporteriai kalbinate vaikus, filmuojate reportažus iš karštųjų taškų. Rubrika „Po skambučio“ praveria uždangą ir rodo, ką mokiniai veikia po pamokų… Ką veikdavote jūs būdami tokių metų?

I. J.: Šalia Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos yra parkas. Anksčiau, kol mokiausi, jo kažkaip nesureikšmindavau, neįvertindavau, bet dabar savo ilgąsias pertraukas matau visiškai kitaip. Įsivaizduokite: geras oras ir mes sėdime ant suoliukų, kalbamės, darome namų darbus, valgome bandeles. Smagu… Po pamokų eidavau į būrelius: šiuolaikinio šokio, dainavimo, kitus. Kažkodėl nieko ilgai nelankydavau, išskyrus – teatro. Gal todėl tai ir nuvedė mane į LMTA pas mūsų kurso vadovus – Nelę Savičenko ir Gytį Ivanauską. Stojome su draugu iš to paties teatro būrelio. Per egzaminus scenoje atrodė – mirsiu arba išgyvensiu. Išgyvenau!

S. A.: Mokiausi buvusioje Kauno Ąžuolo katalikiškoje vidurinėje mokykloje. Visko ten būdavo: ir gerų, ir nelabai gerų momentų. Nuo parūkymų už kampo ir kortų žaidimų iki aktyvaus dalyvavimo mokyklos veiklose, renginiuose ir pan. Nesu buvusios švietimo sistemos didelis gerbėjas, tačiau jaučiu nuoširdų ilgesį studijoms LMTA. Tai buvo ir be galo sunkus, ir be galo gražus laikas, kai sutikau daug įdomių žmonių, gyvenimo autoritetų. Už įgytas žinias, patirtis esu labai dėkingas savo mokytojams O. Koršunovui, Dariui Meškauskui ir Viktorijai Kuodytei, J. Braziui. Tas ketverių metų laikas prabėgo kaip metai, bet davė peno mano asmenybei, mintims kaip koks dešimtmetis.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų