„Tas rokenrolinis gyvenimas – tai ir daug alkoholio, ir daug visokių nesąmonių, ir daug nerūpestingo išsitaškymo. Buvo gal per daug alkoholio, gal buvo dar kažko ir atėjo laikas, kada aš susivokiau. Alkoholis iš bet ko padaro robotą – ar tu būsi profesorius, ar absoliutus kaimietis su plūgu – intelektas neturi jokios reikšmės. Alkoholis visus sulygina į vieną baisų robotą, kuris nesuvokia ir gyvena tik tunely“, – prisipažįsta S. Urbonavičius.

Gyvenimo kelias, kuriuo ėjo muzikantas, nebuvo nei tiesus, nei lygus. Ir tai, ką jam teko patirti, Saulius pasakoja atvirai. Pokalbis su juo – šio šeštadienio Violetos Baublienės laidoje „Stilius“ per LRT TELEVIZIJĄ (19.30 val.).

Kai yra anksti ir nebrandu, nežinai, kaip pasirinkti teisingą žmogų ir pirma santuoka virto tiesiog eiline tragedija, mano pirmiems vaikams buvo tikrai ne pyragai.

„Kai yra anksti ir nebrandu, nežinai, kaip pasirinkti teisingą žmogų ir pirma santuoka virto tiesiog eiline tragedija, mano pirmiems vaikams buvo tikrai ne pyragai ir teko man visa tai kažkaip susitvarkyti. Turėjau juos pasiimti ir užsiauginti, atsivežiau į Vilnių, išleidau į mokyklą, užsiauginau ir su dabartine savo žmona mes juos paleidom į gyvenimą, – neslepia muzikantas, dabartinėje santuokoje auginantis aštuonmetę dukrą ir pripažįstantis, jog dabar gyvena fantastiškai. – Kai susirandi teisingą žmogų, tai ir susikuria šeima. O jeigu spontaniškai, jaunystės pakerėtas, kai visi aplink „ženijasi“ – man buvo kažkas panašaus, nes visi draugai „apsiženijo“ tuo metu...“

Dar viena Dievo dovana, be muzikos, Saulius vadina gebėjimą piešti. Pasak muzikanto, tapyba jam esanti vienas iš būdų parodyti, kad gyvenimas nėra pilkas ir plokščias: „Dabar aš suprantu Mikelandželą, kuris, kai nutapė Siksto koplyčią, nulipo ir nusiėmė sandalus su visa oda, nes jis net nejautė... Menas nuneša, išeini į kitą būseną ir tik gaudai tai, ką tau šnabžda dievai ar ten kokie kiti išmatavimai.“