Ryškiausius vaidmenis čia suvaidino  Ukrainos žvaigždės, visą karo siaubą mačiusios iš arti. Daugiau nei 75 projektuose Ukrainoje suvaidinusi aktorė Svetlana Zelbet – viena iš jų. Atvirame interviu ji ne tik pasakojo, kaip karas palietė ją ir jos šeima, bet ir dalijosi didžiausiomis savo svajonėmis. Tiesa, net ir apie jas moteris šiandien kalba atsargiai.

Ištrauka iš atviro S. Zelbet interviu: http://bit.ly/40fbrHg

Vaikai paskatino ryžtis neįmanomam

Aktorė – ne tik žmona, bet ir mama, auginanti dvi dukras. Motiniškas instinktas apsaugoti savo vaikus, ją vienija ir su seriale kuriama heroje. Juk būtent dėl vaikų Svetlana ryžosi tam, apie ką anksčiau nebūtų pagalvojusi – nuo karo ieškoti prieglobsčio svetur.

„Niekas iš mūsų nenorėjo išvažiuoti. Mes šventai tikėjome – ir nebuvo kitų prielaidų – kad karas netrukus pasibaigs. Reikia pakentėti dieną, dvi, na, tris maksimum. Ir vėliau tai pasibaigs savaime. Bet kai mes toje būsenoje pragyvenome tris savaites, aš supratau, jog geriau nesidaro – ne tik baisu, bet dar ir neaišku, kas laukia“, – pasakojo aktorė pridėdama, kad galiausiai sprendimą bėgti iš Ukrainos priėmė tik dėl noro užtikrinti saugumą vaikams.

Iš arti matyti sprogimai ir užgniaužtos emocijos

S. Zelbet iki šiol puikiai prisimena pirmąjį matytą sprogimą – tai buvo gyvenamasis namas, esantis vos 5 minutės kelio nuo tuometinės aktorės ir jos šeimos buvimo vietos.

Taip pat ji prisimena ir šiurpuliukus, bėgusius per kūną, kai telefonai imdavo skambėti nuo gręsiančio oro pavojaus ir pranešimų, jog kuo skubiau būtina bėgti slėptis. S. Zelbet atvirauvo – yra pasitaikę ir taip, kad gavus pranešimą, jog artėja pavojus, aplink slėptuvės nė nebuvo…

„Visiškai pilkame mieste, su žemai esančiais debesimis, nuolat gausdavo oro pavojus… Tačiau tu supranti, kad reikia maitinti vaikus – tu stovi eilėje į parduotuvę, niekur nesitrauki, nes reikia nupirkti vandens, duonos, mišinuką vaikui. Perbėgi į kitus namus, nes tau reikia kažką pasiimti, o aplink – nė dūšios. Tik kaukia oro pavojus“, – prisiminimais dalijosi ji.

Pirmą kartą pravirkau tada, kai jau buvau Lietuvoje. Kai supratau, kad esu saugi, pagaliau tą spyruoklę atleidau.

Ne ką mažiau komplikuota, pilna baimės ir nežinios, buvo ir aktorės bei jos šeimos kelionė iš Ukrainos į Lietuvą. Ir vis dėlto visą šį laiką, kad ir kaip sunku buvo, moteris sau neleido rodyti jokių emocijų.

„Tau bet kokia kaina reikia įveikti kelią nuo punkto A iki punkto B – tu negali atsipalaiduoti. Esi kaip įtempta styga. O šalia – vaikai. Jeigu pradėsiu verkti, jie gali išsigąsti. Po tokio energijos išsiliejimo, tu būtum kaip išsileidęs balionėlis – tiesiog sėdėtum ir būtum visiškai neveiksnus. Aš negalėjau sau to leisti. Todėl pirmą kartą pravirkau tada, kai jau buvau Lietuvoje. Kai supratau, kad esu saugi, pagaliau tą spyruoklę atleidau“, – atviravo ji.

Svajoja apie ankstesnį gyvenimą

Kalbėdama apie paskutinius šviesius prisiminimus iš savo brangios šalies, S. Zelbet užsiminė apie savo mylimą virtuvę, kurioje visuomet susirinkdavo daugybė draugų, kolegų.

„Kadangi čia ateidavo labai daug aktorių ir režisierių, vykdavo labai įdomios diskusijos – mes grodavome gitara ir dainuodavome dainas, skaniai valgydavome, bendraudavome apie meną, teatrą, literatūrą, kinematografiją… Mūsų namai visada buvo atviri mūsų draugams, mūsų pažįstamiems. Aš tą prisimenu su malonumu. Tą didelį stalą, krūvą mylimų ir labai įdomių žmonių aplink mus“, – tvirtino ji.

O didžiausia S. Zelbet, kaip ir kitų ukrainiečių svajonė, yra grįžti namo. Vis dėlto moteris įsitikinusi – vargu, ar net ir grįžus į Ukrainą, dar kada nors pavyks įsigyventi į tokį pat būvį, kaip iki karo.

„Aš noriu į savo namus, į savo aną gyvenimą. Deja, suprantu, kad tai – neįmanoma… Nes to daugiau nebus. Karas baigsis, bet kiek laiko dar turės praeiti, kad į gabalus suplėšyta vargšė Ukraina atsigautų? To gyvenimo, to lengvumo, tos šviesos tikriausiai nebus, nes žmonės dvasiškai labai sužaloti. Nekalbant jau fiziškai. Todėl, deja, aš bijau, kad tai neįmanoma“, – sako aktorė.

Serialą savo akimis žiūrovai kviečiami stebėti  nuo sausio 31 d., pirmadieniais-ketvirtadieniais, 21 val. per TV3.