Buvusio europarlamentaro Eugenijaus Gentvilo sūnus Simonas komfortą lengva ranka maino į pavojus ir atradimo stebuklą. Pasaulio žemėlapyje 24 metų vaikinui vis sunkiau rasti dar neaplankytų vietų.

Skuba semtis patirties

Atrodytų, jog S.Gentvilas puikiai atitinka klasikinę "pasaulio piliečio" apibrėžtį, tačiau jis pats neskuba sau klijuoti tokios etiketės. "Šis naujas statusas, kurį įgyja daug keliaujantys ir nė prie vienos šalies neprisirišantys žmonės, mane gąsdina. Nenoriu atsiriboti nuo savo šaknų. Vis dėlto jaučiu, kad padai dabar dažnai dega – noriu lėkti", – šyptelėjo geografų šeimoje užaugęs vaikinas.

Kol nesaisto įsipareigojimai savai šeimai ar darbdaviams, Simonas skuba semtis patirties, kurios nešykšti kelionės. "Taip jau susiklostė, kad kol kas gyvenu su vienu lagaminu. Keliaudamas jaučiuosi patogiai – įtakos tam turbūt turi ir studijuojant sociologiją įgytos žinios, ir tai, kad moku nemažai kalbų", – aiškino pašnekovas.

Simonas įsitikinęs, kad net ir trumpalaikė emigracija sudrebina kiekvieno žmogaus gyvenimą ir priverčia susimąstyti: "Pagyvenęs užsienyje jau niekada nebūsi toks, kaip anksčiau – daugelį dalykų vertinsi objektyviau, stengsiesi palyginti savo patirtį namie ir svetur."

Studijuoja Europoje

Pirmąkart savarankiškai lagaminą S.Gentvilas susikrovė būdamas šešiolikos – tiek jam buvo, kai ryžosi palikti tėvų namus. Pagal mainų programą į Švediją išvykęs Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis užsienyje įgijo vidurinį išsilavinimą. Paskui – sociologijos studijos Norvegijoje, vieni metai Danijoje.

Šiuo metu Simonas Vienoje studijuoja urbanistiką, tačiau rudenį mokslus pratęs Kopenhagoje, o kitą pavasarį apsistos Madride.

"Tėvai nei skatino, nei atkalbinėjo žinių siekti užsienyje – tiesiog nebuvo klausimo: leistų tai ar draustų. Būdamas moksleivis gyvenau švedų šeimoje. Artimieji žinojo, kad manimi bus rūpinamasi, ir nekontroliavo mano dienotvarkės. Santykiai su tėvais nuo mažens buvo grįsti pasitikėjimu", – pasakojo Simonas.

Užmojai – vis platesni

Pirmieji jo kelionių maršrutai driekėsi iki Belgijos ir Prancūzijos. Dviejų savaičių trukmės žvalgytuvių autostopu biudžetas tebuvo 50 eurų (apie 170 litų). Kai atsirado galimybė pačiam užsidirbti pinigų, horizontai plėtėsi. Didėjo ir užmojai.

Simonas jau išmaišęs beveik visą Europą, teko pabūti Kaukaze, aplankyti Pietų Ameriką – pernai jis keliavo nuo Urugvajaus iki Kolumbijos. Būta sumanymo iš Lietuvos nuvažiuoti iki Egipto, tačiau idėja, galima sakyti, sudegė: "Nukeliavau iki Sirijos ir teko apsisukti – buvo nepakeliamai karšta."

Vaikinas visuomet keliauja vienas ir tvirtina, jog taip patiria gerokai daugiau malonumo. "Jei keliauji ne vienas, tai jau draugo, o ne kitos šalies ar kultūros pažinimas. Esi atsakingas už savo kompanioną, ir jis turi būti įsipareigojęs. Suderinti interesus, atostogų metą, finansines išlaidas būtų nelengva. Pasitaiko momentų, kai vienam pasidaro liūdna, tačiau tai praeina", – kalbėjo S.Gentvilas.

Vaikinui jau porą kartų teko susidurti su plėšikais, tačiau tai neprivertė atsisakyti įpročio po svetimus kraštus keliauti vienam.

Bulgarijoje Simonas buvo priverstas atiduoti visus pinigus taksistui, vežusiam jį į kanjoną už miesto: "Vyras neatėmė asmeninių daiktų, vėliau netgi pats į traukinį įsodino. Jis aiškino, kad neturėjo pasirinkimo – nurodymą davė vietos mafijos veikėjai, kurie sėdėjo netoli manęs bare ir matė, kad esu turistas. Jei vairuotojas nebūtų paklausęs, nusikaltėliai galėjo pamanyti, kad vyras pinigus pasiėmė sau."

Naivumas brangiai kainuoja

Simonui liūdnai galėjo baigtis ir mėginimas kirsti Peru bei Ekvadoro sieną įsėdus į nepažįstamų vyrukų automobilį, tačiau keliautojas laiku pasišalino iš mašinos. Vėliau sutikta viena kanadietė S.Gentvilui guodėsi, kad nepasikliovė intuicija ir analogiškomis aplinkybėmis prarado visus pinigus.

Baltaodžiai turistai Pietų Amerikoje privalo būti ypač budrūs. S.Gentvilui ne kartą teko girdėti istorijų, kai lengvabūdiški pasivažinėjimai baigiasi košmaru su užmautu maišu ant galvos. Nusikaltėliai trims dienoms įkalina auką, išgauna banko kortelės kodą ir ištraukia visus svetimšalio pinigus.

"Pagrobimai – tose šalyse jokia retenybė. Jei skrydis lėktuvu kainuoja 400 JAV dolerių, o kelionė autobusu – tik 30 JAV dolerių, verta gerai pasvarstyti, ką pasirinkti, kad netektų gailėtis", – patirtimi dalijosi Simonas.

Vilioja tai, kas nepadailinta

Nors nuotykių nekolekcionuoja, gera kelionė Simonui yra ta, kuri peržengia komforto ribas ir palieka vietos improvizacijoms. "Miestuose mažai būnu, labiau traukia gamta. Atrodytų, paradoksalu – juk studijuoju urbanistiką. Pusiau juokais aiškinu, kad šią kryptį pasirinkau, nes myliu gamtą, o ją reikia apsaugoti nuo miestų", – šypsojosi S.Gentvilas.

Nuvykęs į svetimą šalį vaikinas dairosi ne jaukaus viešbutuko, bet ieško draugiškų akių kontakto. Jei tik įmanoma, S.Gentvilas stengiasi apsistoti vietos žmonių šeimoje, kad galėtų iš arti pažinti jų buitį, gyvenimo filosofiją, paragauti kasdienio maisto. Jei reikia pagalbos ūkyje ar namų ruošoje, vaikinas mielai pasiraitoja rankoves.

Žmonės – lyg enciklopedija

Simonui įdomu palyginti, kuo skiriasi tikintys ar religijos neišpažįstantys žmonės, miestiečiai ir nuo gimimo matantys tik kaimą: "Lietuvoje nebūtų galimybės to patirti – čia per daug struktūros, karjerizmo ir galimybių. Jei tau nepasisekė, esi pats kaltas – taip yra modernioje visuomenėje. Tačiau yra vietų, kuriose mąstymas visiškai kitoks, kur žmonės gyvena tame pačiame socialiniame lygmenyje ir net neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Svarbiausia ten – bendras identitetas, ne asmenybės."

Keliaujant griuvo ne vienas stereotipas. Pietų Amerikoje, kuri daugeliui asocijuojasi su plačiomis šypsenomis, aistringu argentinietišku tango ir nesibaigiančiomis fiestomis sambos ritmu, Simonas įsitikino, kad vietiniai – gana uždari, baikštūs intravertai.

"Ispanų kalba man nėra problema, tačiau ten manęs niekas neužkalbindavo, kol pats nežengdavau pirmo žingsnio", – prisiminė vyrukas.

Plaukti pasroviui nenori

Ne visi keliautojai, kurie blaškosi po pasaulį, kupini troškimo geriau pažinti kitas kultūras, šalių istoriją ir gamtą. Simonas neslėpė, kad jam tenka sutikti nemažai tuščiagalvių, kurių tikslai apsiriboja pigių narkotikų vartojimu.

"Jaunimas padirbėja kur nors Skandinavijoje fabrikuose ir leidžiasi į Pietryčių Aziją, Indokiniją arba Pietų Ameriką pusmečiui. Kelionės tokioms grupelėms tampa savotiška rutina", – aiškino S.Gentvilas.

Jo paties svajonės dar neišseko: Simonas norėtų nuvažiuoti į taigą, pasigrožėti Tian Šanio kalnais Centrinėje Azijoje, aplankyti Altajų, Kosta Riką – sakoma, jog toje šalyje plyti gražiausios pasaulyje džiunglės. Studentas norėtų dalyvauti mokslinėse ekspedicijose, pavyzdžiui, leistis filmuoti banginių arba pabūti dykumų tyrinėtojų asistentu.

Kur padės savo lagaminą ilgesniam laikui, Simonas dar neapsisprendė: "Patiko bendravimo atmosfera Australijoje, Gruzijoje. Vis dėlto svarbiausia man – dirbti mėgstamą darbą, o vieta neturi didelės reikšmės. Dauguma žmonių yra oportunistai ir fatalistai – tiesiog šokinėja per galimybes ir leidžiasi valdomi likimo. Manau, laimingas tas, kuris pats nusibrėžia gyvenimo tikslą."